Aktorė Augustė Pociūtė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Ruletė“ (rež. Jo Strømgrenas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023), „Gyvulių ūkis. XXI amžius“ (rež. Paulius Tamolė, LNDT, 2022), „Respublika“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, LNDT, 2020), „Sulėtintai“ (rež. Anna Smolar, LNDT, 2019), „Durys“ (rež. Strømgrenas, LNDT, 2018), „#beskambučio“ (rež. Tamolė, LNDT, 2017), „Šokis Delhi“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras, 2017), „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ (rež. Jonas Tertelis, LNDT, 2016), „Jelizaveta Bam“ (rež. Koršunovas, LNDT, 2015) ir kt.

Po Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklio „Ruletė“ su minia lėtai slinkdama iš salės nugirdau, kaip vienas vaikinas kitam pasakė: „Jei būčiau kritikas ir turėčiau apie šitą spektaklį rašyti recenziją – nusišaučiau.“ Malonu, kad retkarčiais kritiko figūra iškyla ir žiūrovo mintyse. Vis dėlto jei skaitote šią recenziją, hipotetinis kritikas arba pasijuto ambicingas, arba necharakteringai panoro gyventi.

„Man visad kyla klausimas, kodėl žmonės ima interviu: ar jiems smalsu ką nors konkrečiai sužinoti? Įamžinti tam tikrų procesų fragmentus? Skaitydamas daugelį interviu nesuprantu, kokia klausiančiojo ir kalbančiojo motyvacija, ir man greit pasidaro nuobodu. Praėjus savaitei po pokalbio su Ingrida gavau pirmą interviu juodraštį, jis man itin nepatiko – ne dėl to, kad klausiančioji nebuvo pasiruošusi ar susidomėjusi ir atsakantysis negebėtų atsakyti (o gal ir negeba?). Atrodo, kad ši forma niekaip neatliepia to, ko iš tikrųjų norima paklausti, ir to, kuo iš tikrųjų norima pasidalinti. Viliuosi, kad redakcija publikuos šį komentarą lyg įžangą į pokalbį. Pirmieji du klausimai skambėjo taip: „Kodėl pasirinkote teatro režisūrą?“ ir „Ar dabar keistumėte šį pasirinkimą?“ Mano atsakymai pasirodė beviltiški, dėl to paprašiau, kad publikacija prasidėtų maždaug ties mūsų pokalbio viduriu“, – Naubertas Jasinskas.

Paulina Turauskaitė sukūrė scenografiją ir kostiumus tokiems spektakliams kaip „Dulkės“ (rež. Justinas Vinciūnas, Jaunimo teatras, 2023), „Sirenų tyla“ (rež. Laura Kutkaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2022), „Fedros meilė“ (kartu su Auguste Marcinkute, rež. Kutkaitė, Oskaro Koršunovo teatras, 2021). Taip pat buvo scenografijos ir kostiumų dailininkės Ugnės Tamuliūnaitės asistentė statant spektaklį „Sala, kurios nėra“ (rež. Aleksandras Špilevojus, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, 2022). Šiuo metu kuria spektaklį „Teiresijo krūtis“ (rež. Kutkaitė, LNDT).

Aktorė Anastasija Marčenkaitė sukūrė vaidmenis tokiuose filmuose kaip „Ekskursantė“ (rež. Audrius Juzėnas, 2013), „Pelėdų kalnas“ (rež. Juzėnas, 2018) ir kt. Vaidina režisieriaus Iwano Wyrypajewo spektaklyje „Girti“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023).

Rašydama tekstą mėgstu „šlifavimo“ etapą, einantį po to, kai susiformuoja turinio pagrindas, bet dar lieka daugybė darbo jį dailinant. Tada įsivaizduoju kitus menininkus, tobulinančius savo piešinius, skulptūras, spektaklius. Po pokalbio su kolege susimąsčiau, kiek tarp visų teatro elementų režisieriai skiria dėmesio kalbai. Ar visi dramaturgų, režisierių ir aktorių sukurti tekstai yra redaguojami, peržiūrimi lietuvių kalbos specialistų? Juk kalba – tai viena iš teatro raiškos priemonių ir norėtųsi, kad ji būtų profesionaliai ištobulinta, kaip ir kiti spektaklio elementai. O tam vis dėlto reikėtų pasitelkti kalbos profesionalus, nes, deja, retam kuriam iš mūsų nebūtų ko sužinoti apie lietuvių kalbą.

Aktorė Ugnė Šiaučiūnaitė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Fossilia“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023), „Durys“ (rež. Jo Strømgrenas, LNDT, 2018), „Šokis Delhi“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras, 2017), „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ (rež. Jonas Tertelis, LNDT, 2016), „Jelizaveta Bam“ (rež. Oskaras Koršunovas, LNDT, 2015) ir kt.

Šio teksto pavadinimą inspiravusio aforizmo, kasdien mus persekiojančios nevilties, pasibjaurėjimo bei nerimo ištakų ir net paaiškinimo tam, kas šiuo metu purto pasaulį, patartina ieškoti Franzo Kafkos rinktiniuose raštuose. O Kafkos įkvėptame premjeriniame Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklyje „Metamorfozė“ visų pirma reikia ieškoti režisieriaus. Pati būdama fanatiška Oliverio Frljićiaus kūrybos gerbėja, po šio spektaklio jaučiu teisę į lašelį švelnaus nusivylimo – ikoniškasis provokatorius šį kartą lietuvišką publiką paliko be išniekintų religinių ir nacionalinių simbolių, be prievartos, kraujo ir grupinio sekso scenų imitavimo ir net be stambiais planais išstatytų užpakalių ir genitalijų.

Aktorius Povilas Jatkevičius sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Fossilia“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023), „Veidas/Visage“ (rež. Vincent’as Adelus ir Isabelle Adelus & Suran, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2022), „bowel“ (rež. Naubertas Jasinskas, Kauno miesto kamerinis teatras, 2021), „Dialogai“ (rež. Motiejus Ivanauskas, LNDT, 2020), „Elektra“ (rež. Jaša Koceli, NKDT, 2020), „Pirmeiviai“ (rež. Gytis Padegimas, NKDT, 2020) ir kt.

Aktorius Rytis Saladžius sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Girti“ (rež. Iwanas Wyrypajewas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023), „Respublika“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, LNDT, 2020), „Sulėtintai“ (rež. Anna Smolar, LNDT, 2019), „Durys“ (rež. Jo Strømgrenas, LNDT, 2018), „Lokis“ (rež. Twarkowskis, LNDT, 2017), „Dugne“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras (OKT), 2010), „Vaidinant auką“ (rež. Koršunovas, OKT, 2005), „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ (rež. Koršunovas, OKT, 2003), „Meistras ir Margarita“ (rež. Koršunovas, OKT, 2000), „Vasarvidžio nakties sapnas“ (rež. Koršunovas, OKT, 1999) ir kt.