Ar Žemė vis dar tinkama vieta gyventi?

Šiųmetis „Kino pavasaris“ žada daug lietuviškų premjerų, vertingą retrospektyvą ir kelias dešimtis pasaulyje atgarsį sukėlusių filmų. Matyt, neatsitiktinai pandemijos pabaigoje, kai pradedama pavargti nuo gausių serialų, festivalio dėmesio sulaukė daugiau dokumentinių filmų. Siūlome nepražiopsoti tų, kurie iš naujo apibrėžia kino ribas ir galimybes.

„Anetė“ („Annette“, Belgija, Prancūzija, Meksika, Japonija, Vokietija, Šveicarija, JAV, 2021)

Leos Caraxas – vienas originaliausių kino kūrėjų. Pernai Kanų kino festivalį atidaręs naujausias jo filmas – dainininkės (Marion Cotillard) ir komiko (Adam Driver) meilės istorija, o kartu ir muzikos kupinas pasakojimas apie išdavystę ir kerštą. Abu veikėjai žvaigždės, žiniasklaida žavisi idealia ir laiminga pora. Viskas pasikeis, kai gims jų kūdikis Anetė – ypatingu talentu apdovanota mergaitė. Cotillard prisipažino Caraxo scenarijuje radusi apmąstymų apie tai, kas stipriai paveikė jos ir artimųjų gyvenimą: „Būdami menininkai, norime būti pastebėti, pripažinti, įvertinti. Trokštame aplodismentų. Kartais patologiškai.“

„Arthur Rambo“ (Prancūzija, 2022)

Laurent’as Cantet – iš tų režisierių, kurie analizuoja šių dienų visuomenės skaudulius. Naujas jo kūrinys sulaukė kontroversiškų vertinimų. Vieniems tai filmas, skirtas tviterio kartai, kitiems – nerimo kupina, bet ne moralizuojanti abejonė socialiniais tinklais. Filmo išeities tašku tapo autentiška radijo komentatoriaus Mehdi Meklat istorija. Filmo herojus Karimas išgarsėjo savo romanu, siūlančiu naują požiūrį į priemiesčius, imigrantus ir integravimąsi į prancūzų visuomenę. Tačiau jo kelią į literatūros aukštumas sužlugdė šimtai rasistinių, antisemitinių, mizoginiškų žinučių socialiniuose tinkluose, kurių autorius Arthuras Rambo yra ne kas kitas kaip Karimas. Kodėl Karimas tapo Rambo, galima paklausti jo redaktoriaus, draugų, priemiesčiuose gyvenančių artimųjų bei giminių. Pasakodamas savo personažo istoriją, Cantet kviečia susimąstyti apie socialinių tinklų žiaurumo mechanizmus, o kartu ir apie medijų įtaką žmogaus tapatybei.

„Balkoninis filmas“ („Film balkonowy“, Lenkija, 2021)

2018 m. balandį Pawełas Łozińskis įsikūrė savo namų Varšuvoje balkone, kad sukurtų filmą apie žmones, kurie gyvena kaimynystėje ar praeina pro šalį. Režisierius uždavinėjo jiems paprastus ir ne visai klausimus, pavyzdžiui, apie gyvenimo prasmę. Vieni pašnekovai vedžioja šunis, kiti dirba savo darbus ar į juos skuba, treti išpažįsta režisieriui savo abejones ar paslaptis. Tai netikėti atsivėrimai apie meilę, apmąstymai, ką reiškia būti savimi, svarstymai apie religiją ar astronomiją. Kiekviena istorija savaip ypatinga. Filmavimas truko kelerius metus, iš dviejų tūkstančių pokalbių liko maždaug aštuoniasdešimt. Po premjeros Łozińskis prisipažino, kad jam patinka tikėti, jog Žemė vis dar yra tinkama vieta gyventi.

„Įvykis“ („L’événement“, Prancūzija, 2021)

Audrey Diwan filmas – garsios prancūzų rašytojos Annie Ernaux knygos ekranizacija. Jis nukels į 1963-iųjų Prancūziją, kur vis dar draudžiami abortai – už tai galima atsidurti ir kalėjime. Seksualinės edukacijos nėra, o apie „tuos dalykus“ kalbama pašnibždomis. Ana studijuoja prancūzų literatūrą Angulemo universitete. Puikios studentės laukia šviesi akademinė ateitis. Tačiau vieną dieną Ana sužino, kad yra nėščia, ir suvokia, kad motinystė užkirs jai visus kelius. Rizikuodama studijomis, laisve ir net gyvenimu, ji pradės lenktynes su laiku. Filme Anos drama pirmiausia susijusi su nelegalaus aborto aplinkybėmis, vienišumo jausmu ir baime, kad kas nors sužinos apie jos ketinimus. Kartu Ana – tai tvirtos moters, kuri neleis kitiems už ją priimti sprendimų, portretas. Režisierė pripažįsta, kad jai labai rūpėjo ekrane parodyti fizinį herojės patirties aspektą. Ji rodo Aną intymiausiose ir dramatiškiausiose situacijose. Gal todėl taip prieštaringai vertinama ir natūralistinė aborto scena, kurią pasibaigus filmui bus sunku pamiršti.

„Herojus“ („Ghaghreman“, Prancūzija, Iranas, 2021)

Asgharas Farhadi filmuose dažnai kalba apie santuokos ir šeimos irimą, bet šįkart jis rodo likimo pažymėtą veikėją ir analizuoja Irano teisingumo sistemą. Rahimas dviem dienoms iš kalėjimo paleidžiamas į laisvę. Kai į jo rankas patenka krepšys su auksinėmis monetomis, Rahimas turi apsispręsti, ar ieškoti savininko, ar pasilikti krepšį sau ir apmokėti skolą, dėl kurios ir neteko laisvės. Rahimas nelabai supranta XXI a. tikrovę, juolab nėra prie jos prisitaikęs, tad pasirinkimas aiškus. Jis naudingas ir pataisos įstaigai, kuri galės žiniasklaidai pasigirti į doros kelią grįžusiu nusikaltėliu. Netikėta didvyrio šlovė žadina kitų kalinių pavydą, interneto pagiežą, pradedama manipuliuoti Rahimo sūnumi...

„Likimas ir fantazijos“ („Guzen to sozo“, Japonija, 2021).

Kameriškas japonų Ericu Rohmeru vadinamo Ryusuke Hamaguchi („Drive My Car“) filmas – skaidrus ir kartu melancholiškas, jis lyg esė, kurianti intymių refleksijų erdvę. Jo herojai – vieniši žmonės, kurių tikrovę ar net likimą pradeda keisti visiškas atsitiktinumas, todėl teks rinktis arba saugumą, arba riziką, kuri gali išpildyti fantazijas. Pirmosios novelės herojė automobilyje kalbasi su drauge apie naują jos draugą ir supranta, kad tai buvęs jos mylimasis. Antrosios herojė bando paspęsti „sekso spąstus“ ir suvilioti literatūros profesorių – garsų rašytoją. Trečiosios herojė atvyksta į klasės susitikimą, tikėdamasi pamatyti tą, kurią mylėjo ir kuri ją išdavė. Atsitiktinai ant stoties laiptų sutikta moteris atsiliepia į jos žvilgsnį, bet netrukus paaiškėja, kad jos niekad nebuvo susitikusios.

„Memoria“ (Prancūzija, Kinija, Vokietija, Šveicarija, D. Britanija, Kolumbija, Tailandas, Kataras, 2021)

Kritikai negaili susižavėjimo žodžių devintajam Apichatpongo Weerasethakulo filmui ir jame suvaidinusiai Tildai Swinton. Ji vaidina Džesiką – orchidėjų specialistę, kuri atvyksta į Kolumbiją, Bogotą, slaugyti sunkiai sergančios sesers. Čia Džesiką ima persekioti paslaptingas garsas – lyg sprogimas, lyg trenksmas. Bandydama suprasti, kas tai yra, Swinton herojė eina į garso įrašų studiją, kur sukaupta triukšmų biblioteka, bet vis labiau praranda ryšį su tuo, kas vadinama realybe. „Memoria“ – iš tų retų filmų, kurių žiūrovas gali patirti išgyvenamą laiką, jo lėtas ritmas suteikia filmui mistinio matmens. „Cahiers du cinéma“ kritikas Marcos Uzalis mano, kad režisieriaus idėją galima formuluoti (žinoma, supaprastinant) taip: vaizdas – tai erdvė, o garsas yra laikas, todėl jis peržengia suvokimo ribas, atverdamas kitas dimensijas ir padarydamas įmanomą iškart kelių atminties sluoksnių buvimą.

„Mokytojas Bachmannas ir jo klasė“ („Herr Bachmann und seine Klasse“, Vokietija, 2021).

Dokumentinis Marios Speth filmas – tai per tris valandas trunkantis pasakojimas, nufilmuotas vienoje Vokietijos provincijos mokykloje. Kartu tai ne tik susitikimas su ypatingu mokytoju, bet ir žvilgsnis į šiuolaikinę vokiečių visuomenę, susiduriančią su vis naujomis imigracijos bangomis. Jų epicentre yra mokytojas Bachmannas, mokantis imigrantų iš Turkijos, Maroko, Kazachstano, Bulgarijos, Rusijos ir kitų šalių vaikus, kurie dar prieš pusmetį visai nekalbėjo vokiškai. Klausytis ir stebėti, kaip jis moko paauglius ne tik suprasti vokiškus žodžius, bet ir mąstyti, o kartu ir suvokti vokiečių kultūros bei istorijos ypatumus, – tikras malonumas. Vaikai skirtingi, skiriasi ir jų svajonės. Bachmannas leidžia jiems išsikalbėti ir padeda suvokti save. Jis atviras ir su vaikais, ir su filmo kūrėjais, todėl pono Bachmanno pamokas įsimins ne tik mokiniai.

„Mutzenbacher“ (Austrija, 2022)

Provokuojantį režisierės Ruth Beckermann požiūrį į istoriją, be abejo, įsiminė jos dokumentinio filmo „Waldheimo valsas“ žiūrovai. Naujame filme ji nori analizuoti kintantį požiūrį į seksualumą ir pornografiją. Laikraštyje ji paskelbia apie aktorių atranką ir susirinkusiems vyrams liepia skaityti 1906 m. pasirodžiusio ir iki 1968 m. Austrijoje uždrausto pornografinio anoniminio autoriaus parašyto romano „Žozefina Miutcenbacher, arba Vienos kekšės istorija“ („Josefine Mutzenbacher oder Die Geschichte einer Wienerischen Dirne von ihr selbst erzählt“) fragmentus. Susirinkę vyrai nesupranta, kad atranka ir jų bendravimas su knyga bei režisiere ir taps filmu. Sėdėdami ant Beckermann kušetės jie atveria vis gilesnes ir tamsesnes vyriško seksualumo paslaptis. Bendraudami su knyga jie atskleidžia ir savo patirtį. Beje, manoma, kad romaną parašė Felixas Saltenas – populiarių knygų apie stirniuką Bembį autorius.

„Onoda: 10 000 naktų džiunglėse“ („Onoda – 10 000 nuits dans la jungle“, Prancūzija, Belgija, Japonija, Vokietija, Italija, Kambodža, 2021)

1944-ųjų pabaiga. Japonija pralaimi karą. Paslaptingo majoro įsakymu dvidešimt dvejų karys Hiroo Onoda siunčiamas į vieną iš Filipinų salų prieš pat ten išsilaipinant amerikiečiams. Saujelė įstrigusių džiunglėse japonų netrukus atras nežinomą doktriną – Slaptąjį karą. Nors karo pabaiga artėja, Onodai ji truks dar dešimt tūkstančių naktų. Arthuro Harari filmas – biografinis, bet režisierius atsisako pažodinio Onodos istorijos perpasakojimo, sujungdamas klasikinį epą ir lyrizmą. Iš pradžių Harari stengiasi perteikti žiūrovams istorijos audras, bet pamažu filmas vis labiau panardina į meditatyvų metų laikų ritmą, pasakodamas apie žmogų, kuris nenorėjo nei taikos, nei mirti, nes misija jam buvo svarbesnė už karo pabaigą.

„Sugrįžimas į Reimsą. Fragmentai“ („Retour à Reims (Fragments)“, Prancūzija, 2021).

Prancūzų filosofo Didier Eribono autobiografinė knyga „Sugrįžimas į Reimsą“ sulaukė didžiulio atgarsio, ji tapo kelių spektaklių pagrindu, o Jeanas-Gabrielis Périot perkėlė filosofo apmąstymus į dokumentinį filmą. Du vienas kitą komentuojantys filmo sluoksniai – tas, kuris sudėliotas iš archyvinių kino kronikos, dokumentinių bei vaidybinių filmų kadrų, ir Adèle Haenel skaitomas Eribono knygos tekstas – leido sukurti jaudinantį, intymų ir kartu politišką prancūzų darbininkų klasės, kuri anksčiau balsavo už Komunistų partiją, o dabar už Marine Le Pen Liaudies frontą, portretą. Kad tai ne tik prancūzų, bet ir visų šalių, kur žemieji visuomenės sluoksniai noriai balsuoja už populistus ir nacionalistus, problema, gal pasufleruos trumputė Eribono knygos citata: „Esu įsitikinęs, kad balsavimas už Liaudies frontą turi būti interpretuojamas kaip paskutinis gelbėjimo ratas liaudies klasėms, trokštančioms išsaugoti savo kolektyvinę tapatybę ar bent jau orumą, kurį jos jaučia kaip nuolat pamintą.“

Parengė Ž. P.