Šis filmas brendo ilgai

„Kino pavasaris“ rodo naują Wojciecho Smarzowskio filmą „Vestuvės“ („Wesele“, 2021). Kaip ir dauguma režisieriaus kūrinių, ir šis Lenkijoje sukėlė dešiniųjų radikalų pasipiktinimą. 2004-aisiais Smarzowskis įžengė į lenkų kiną taip pat su filmu „Vestuvės“. Šio filmo pavadinimas buvo nuoroda į kelias lenkų kartas formavusią Stanisławo Wyspiańskio dramą. Jame režisierius analizavo politinės ir socialinės transformacijos poveikį lenkų visuomenei. Pagrindinis filmo teiginys – kad atgavusi laisvę lenkų visuomenė prarado principus ir vertybes. Šios „Vestuvės“ skirtos lenkų požiūriui į praeitį ir tautos atmintį.

Antrose „Vestuvėse“ Smarzowskis kartoja pirmųjų konstrukciją. Provincijos verslininkas Ryšardas Vilkas (Robert Więckiewicz) – kiaulių fermos savininkas – rengia nėščios dukters (Michalina Łabacz) vestuves. Dovana jaunikiui – raudonas porsche. Bet jaunoji nori emigruoti į Airiją ir jau nusižiūrėjo kavinę, o jaunikis pažadėjo likti ir dirbti uošvio firmoje. Šį užgriuvo problemos: rangovai vokiečiai nenori pasirašyti sutarties, šantažuotojas grasina, kad įkels į socialinius tinklus filmuką, kur užfiksuotas žiaurus elgesys su kiaulėmis, per anksti atvyksta autobusas su darbininkais iš Azijos. Netikėti ir atvykėliai iš Izraelio, norintys apdovanoti verslininko tėvą Antonį (Ryszardas Ronczewskis mirė per filmavimą), kuris karo metais esą gelbėjo žydus. Tikrovės ir prisiminimų nebeskiriantis Antonis prisimena, kaip jaunystėje mylėjo žydaitę ir kaip iš tikrųjų buvo su tuo žydų gelbėjimu. Vestuvės siautėja, liejasi alkoholio upės, negeria tik nuo alkoholizmo besigydanti jaunosios mama (Agata Kulesza), o Ryšardas pagaliau sužino savo kilmės paslaptį...

Pateikiame kelis fragmentus iš režisieriaus interviu dienraščiui „Gazeta Wyborcza“ ir savaitiniams žurnalams „Newsweek“ bei „Polityka“.

2021 m. „Vestuvės“ – pasakojimas apie tai, iš kur ateiname, kas esame ir kur link judame. Atsakymas į klausimą, kodėl vis dar lindime purve, iš kurio kyšo mūsų nužudytų aukų kaulai.

Nėra tautos, kuri tarp daugybės istorijos puslapių neturėtų tokių, apie kuriuos nenorėtų pasakoti, kuriuos norėtų pamiršti. Tik kad dabar pradedame savo istoriją neįtikėtinai tiesinti. Kai Wyspiańskis rašė „Vestuves“, ėjo kalba apie laisvę ir nepriklausomybę. Kai kūriau savo pirmas „Vestuves“ 2004-aisiais, laisvę ir nepriklausomybę jau turėjome, bet nebuvo vertybių. Vertę turėjo tik pinigai ir fasadas. Dabar atėjo laikas suvesti sąskaitas su nuosava istorija.

Kas įkvėpė filmą?

Šis filmas brendo ilgai. Buvau vienas tų lenkų, kuriems Janas Tomaszas Grossas atvėrė akis. Iškart pagalvojau, kad „Kaimynai“ („Sąsiedzi“ – 2000 m. pasirodžiusi, dideles diskusijas sukėlusi knyga apie Jedvabnės miestelio žydus, kuriuos sudegino kaimynai lenkai – red. past.) – tai filmo tema, ir labai norėjau jį sukurti. Tačiau netrukus pasirodė „Derlius“ („Pokłosie“, 2012, rež. W. Pasikowski), ir iš laiko perspektyvos, manau, gerai, kad taip atsitiko, nes dabar žinau, kad nebuvau pasiruošęs šiai temai. Tada tai būtų buvęs tik pasakojimas apie įvykį.

Bet ne apie tai, kodėl jis galėjo įvykti?

Iš dalies taip. Grossas turėjo daug kritikų – žinia, pažinimo disonansas, tačiau galėjo atrodyti, kad metai iš metų pradedame atsiverti, leidžiame sau konfrontuoti su savo praeitimi. Dabar šis procesas sustojo. Esu kilęs iš Prieškarpatės, ten daug vietovių, kur prieš karą gyveno žydai. Po „Kaimynų“ nuvažiavau į gimtuosius kraštus ir pradėjau klausinėti: kur buvo sinagoga? Kur žydų kapinės? Ar buvo getas?

Klausinėjote giminių ar svetimų?

Visų, visur, kur tik važiavau, ir girdėjau tą patį. Niekas nieko nežino. Ir tai nebuvo blogiausia, nes aš taip pat nežinojau. Blogiausia buvo tai, kad niekam tai nerūpėjo. Prisiminiau, jog mokydamasis licėjuje važinėjau į turgų Frištake, kad užsidirbčiau pinigų atostogoms, pardavinėjau nereikalingus drabužius, plokšteles, kartais knygas. Tada nesuvokiau, kad prieš karą 90 procentų Frištako gyventojų buvo žydai. Žydų jau nebuvo, bet prekybos tradicijos liko.

Ar ruošdamasis filmui važiavote į Jedvabnę?

Į Jedvabnę ir visas aplinkines vietoves, kuriose taip pat vyko pogromai. Vieniša kelionė, leidusi permąstyti tuos įvykius. Tačiau filmui pavadinimai ir taškai žemėlapyje neturi reikšmės. Juk kalbama ne apie stigmatizavimą. Be to, mano filmas – ne apie Jedvabnę. Tai pasakojimas apie vietą, žmones, emocijas ir apie tai, kodėl išstūmėme žydus iš atminties, kodėl lenkų antisemitizmo pagrindai tokie tvirti ir kodėl jis puikiai laikosi net be žydų.

Kokie esame?

Dėl baimės, kaltės jausmo ir kompleksų nesugebame išdrįsti susikauti su atminties ir atsakomybės našta. Manęs nedomina, kad kitos Europos tautos dar daugiau prisidėjo prie žydų žudymo. Gyvenu Lenkijoje, esu lenkas ir mano vaikai dar yra čia. Sukūriau filmą apie tai, kas vyksta mano galvoje. Kas man skauda. O man skauda, kad istorijos vadovėliuose yra trumputė nuoroda apie Jedvabnę, esą nusikaltimą įvykdė vokiečiai arba fašistai. Ir matau, kad gali būti dar blogiau. „Vestuvės“ yra atsakymas į istorijos falsifikavimą. Šis filmas gimė iš gilaus ir vidinio poreikio. Koks bus rezultatas? Nežinau. Kai sukūriau „Klerą“, atrodė, kad tai bus lašas, kuris tašo akmenį. Dabar manau, kad tai buvo lašas jūroje. Vyskupams ir toliau viskas gerai, kleras ir toliau lieka už įstatymo ribų. Juk paskui buvo brolių Siekielskių filmai, kuriuose pamatėme ne aktorių veidus, bet tikrus kunigus. Konkrečius kaltininkus ir tuos, kurie slėpė pedofiliją. Pasipylė daug reportažų, lavina aukų liudijimų ir kaip su jais pasielgėme? Tiksliau, reikėtų paklausti: „Kaip pasielgė jie, katalikai?“ Ko gero, tai kažką pasako apie lenkus.

„Vestuvėse“ yra simboliškos pamokslų scenos – prieškario, kurį sako kunigas, Liaudies demokratijos šalininkas (Liaudies demokratija, Narodowa Demokracja, ND, – nacionalistinės ideologijos lenkų judėjimas – red. past.), ir šių laikų apie „vaivorykštinę katastrofą“. Jos persipina ir susilieja į vieną visumą.

Nes istorija mėgsta kartotis. Blogiausi jos elementai, patekę į atitinkamą dirvą, greitai mezga vaisius. Jie tokie pat gyvybingi kaip ir prieškario pamokslas. Todėl tiek daug šiame filme dvigubų vaidmenų. Keičiasi datos, pavardės, bet charakteriai, jausmai, polinkiai dažnai kartojasi. Kuriant filmą prisiminiau mamos pasakojimus, kaip prieš karą su broliu eidavo apsipirkti ir tėvo liepta privalėjo pirkti lenkų parduotuvėje, nors arčiau buvo trys žydų parduotuvės.

Bet mane erzina, kad sceną, kurioje prieškario kunigas nuteikinėja prieš žydus (juos paskui ekrane nužudo), viena montažine sandūra montuojate su šiuolaikiniu kunigu, atakuojančiu LGBT žmones. Man tai nepakeliama publicistika, primenanti muštynes, dominuojančias dabartinėje žiniasklaidoje.

Manau, kad dabar tokie laikai, kai kuriuos dalykus reikia pasakyti aiškiau ir didelėmis raidėmis.

Kai žiūrėjau „Vestuves“, likus mažiau nei dvi savaitės iki premjeros, filmas vis dar buvo nebaigtas.

Tam tikri dalykai, pavyzdžiui, kompiuteriniai efektai, užtrunka. Bet montažas – visas pasakojimas – jau buvo baigtas. Baigiu montuoti, kai galvoje galiu sau pakartoti visą filmą – vieną kadrą po kito. Tai toks skambutis, kad reikia baigti. Kartu su Krzysztofu Komanderiu, kuris montavo filmą, surengėme kelias bandomąsias peržiūras: iš pradžių filmą parodėme istorikams, paskui moksleiviams ir vyresniems žmonėms, žiūrovams, kurie vadovaujasi logika, ir tiems, kurie remiasi emocijomis.

Ką pasakė žiūrėjusieji?

Mes tikrinome, koks komunikatas juos pasiekia scenose, kuriomis abejojome. Jei trys žmonės atkreipia dėmesį į kažkokį dalyką, detalę, būtų neprotinga apie tai nesusimąstyti. „Bloguose namuose“ („Dom zły“, 2009) yra momentas, kai Areko Jakubiko personažas Šrodonis laiko kirvį. Jei tai būtų trukę sekundę ilgiau, niekas nebūtų suabejojęs, kad Šrodonis norėjo užmušti. Jei būtų trumpiau, atsirastų klaustukas. Sutrumpinome kadrą, kad išsaugotume tą abejonę.

Kai lyginamas lenkų ir čekų kinas, sakoma, kad čekai myli savo veikėjus, net jei jie menkystos ir nusidėjėliai.

Aš taip pat myliu savo herojus.

Sunku tuo patikėti. Pirmosiose „Vestuvėse“ senelis turėjo skrandžio problemų, antrosiose pridaro į kelnes, nes niekas nepakeitė jo sauskelnių.

Apie tą savo skatologiją truputį kalbuosi ant kušetės.

Vaikštote pas psichoanalitiką?

Mūsų filmo suvokimas skiriasi gal todėl, kad skirtingas jautrumo slenkstis.

Kalbu ne apie jautrumą, o apie jūsų psichologinį poreikį visus supurvinti.

Nes pasaulis nėra juodas ir baltas. Bet gal kalbame apie to supurvinimo proporcijas. Ko gero, panašiai yra ir su mano humoro jausmu, jį tikrai turiu, bet jis dažnai yra ties gero skonio riba. Paprasčiausiai esu toks. Nekuriu tų pokštų, kad labiau patikčiau žiūrovams ir jų ateitų daugiau.

Bet bijau, kad „Vestuvės“ – tai filmas, apie kurį bus sunku diskutuoti, užtat lengviau bus muštis.

Kinas turi slėgti, jaudinti, juokinti arba pykdyti, intelektualiai provokuoti. O kartais gali būti ir perspėjimas. Jei filme nėra nė vienos iš tų emocijų, kam traukti kamerą iš automobilio?

„Vestuvių“ jaunoji svajoja išvažiuoti į Airiją. Ar kada nors galvojote apie emigraciją?

Baigęs kino mokyklą, likau Lodzėje ir neturėjau už ką gyventi. Išvažiavau dirbti į Vokietiją. Kad užsidirbčiau buto nuomai Varšuvoje ir ten „iš naujo pabandyčiau“ dirbti pagal savo profesiją. Pusę metų buvau barmenu, pardavėju, klijavau plyteles. Tai buvo ypatingas periodas mano galvai. Iš tikrųjų pailsėjau. Baigdavau darbą konkrečią valandą ir buvau laisvas.

Nuo tada, kai grįžau, darbas visąlaik mano galvoje, po kepure. Nemoku atsipalaiduoti. Todėl gal reikėtų tą eksperimentą pakartoti. Nebūtinai kloti plyteles, bet pasidaryti pertrauką. Tai nėra lengva, nes visada suplanuoti į priekį du trys filmai. Temų nestinga. Tikrovė lemia, kad tuo momentu ištraukiu tą, o ne kitą. Gal kitas filmas bus „Geri namai“. Aš juk visąlaik suku tą patį filmą. Scenarijus visada mėgau rašyti viešose vietose. Klausausi dialogų nuotrupų, vagiu juos, renku. Privalau turėti kontaktą su tikrove. Negaliu izoliuotis. Žinoma, yra momentų, kai reikia ramiai užrašyti tai, kas surinkta.

Prie kokios išvados prieinate pasakodamas savo filmų istorijas – ar žmogus yra labiau blogas, ar labiau geras?

Po „Blogų namų“ atsikėlęs ryte galvojau, kad yra geras. Vidurdienį – abejojau. Vakare maniau, kad greičiausiai ne visai geras, o naktį buvau įsitikinęs, kad blogas. Bet juk ateis nauja diena ir vėl bus rytas. Ir vėl bus geras. Dabar, deja, galvoju, kad žmogus yra labiau blogas nei geras. Jis turi daug dirbti, kad būtų geras. Nes blogis yra ekspansyvus. Kaip sakė Kapuścińskis, vienas chamas sugadins šimto kultūringų žmonių renginį, bet vienas kultūringas žmogus nepataisys chamų renginio.

Parengė K. R.