7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: Evaldas Jansas

Įvairiai nebaigti projektai

Rašant apie nuosavos institucijos surengtą parodą, labai sunku tekste išvengti reklaminės gaidos, tad su pagunda susidoroju nedelsiant. Lapkričio 9 d. Nacionalinėje dailės galerijoje uždaromos dvi parodos, „Judančios raidės“ ir „Pirmavaizdžiai. Idėjos, eskizai, modeliai ir instrukcijos“, ir ta proga tris dienas nuo penktadienio, lapkričio 7-os, iki sekmadienio galerijoje tradiciškai skelbiamas svetingas savaitgalis: bilietas už litą, nemokamos ekskursijos ir kiti dalykai. Išsamiau – galerijos tinklapyje www.ndg.lt.
 
Laiko abiem parodoms apžiūrėti verta rezervuoti daug. „Judančiose raidėse“ eksponuojama 250 filmų, kuriuose rodomi šrifto ir judančio vaizdo pavyzdžiai nuo nebyliojo kino iki dabar, o „Pirmavaizdžių“ kuratorius Giedrius Gulbinas į parodą atrinko dvidešimties menininkų neįgyvendintų kūrinių eskizus. Abiejų parodų stuburas vienodas – tai dviejų reiškinių retrospektyvos, kuriose viršutinė tiriamoji riba maksimaliai priartėja iki nūdienos arba net ją peržengia. Kaip atsitinka su Lauros Stasiulytės tiriamuoju projektu „Dugnas“, prasidėjusiu 2012 m., vis dar tebesitęsiančiu ir turinčiu galimybę virsti nebaigtu projektu ateityje.

Kaip pamatuoti šlovės kokybę?

Deimanto Narkevičiaus paroda veikia nuo rugsėjo pradžios, netrukus užsidarys, o man vis nepavyksta aptikti nė vieno profesionalaus meno kritiko ar kultūrologo, net žurnalisto straipsnio apie ją... Keista, nes autorius – žmogus, kuris pristatomas „vienu žinomiausių ir tarptautinėje meno scenoje labiausiai vertinamų Lietuvos kūrėjų“ (iš galerijos „Vartai“ spaudos pranešimo); tas, kurio aprašymuose puikuojasi Nacionalinė ir Vincento premijos; tas, kuris siūlomas pirmu sėkmės sulaukusio menininko pavyzdžiu pagrindinėse institucijose. Juk turėtų būti bent kokia nors reakcija, kai tokio rango kūrėjas, po kurio pavarde jau inertiškai pakišamas trimitų fonas, prabėgus dešimčiai metų (!) pagaliau surengia personalinę parodą. Būtų dėsninga tikėtis ažiotažo, na, bent diskusijų tais svarbiais klausimais, kuriuos iškelia jo kūryba, tačiau didžioji dalis kolegų, su kuriais tikėjausi apsikeisti nuomonėmis, parodoje dar nebuvo apsilankę. Iš kur tas abejingumas? Ar jau reikia prisiminti posakį apie pranašą savoje žemėje?

Langas į paveikslo tikrovę

Dešimtasis tapytojo, praeityje garsaus performansų kūrėjo Lino Liandzbergio kuruotas projektas iš ciklo „Tapybos anatomija“ šį kartą provokuoja pažvelgti į dabarties tapybos ir videomeno sąsajas. Apie tai deklaruojančioje parodos „Platus kampas. Laiko limitas“ anotacijoje randame net kelias užuominas, kad šių vizualinių menų sankirtos reiktų ieškoti siužetų ir laiko dimensijos požiūriu. Taigi eksponuojamuose tapybos ir videokūriniuose yra skirtingai fiksuojamos praeities ir dabarties akimirkos, pasitelkiant aplinkos daiktus, vaizduojant istorines vietas ir herojus, dokumentuojant asmeninius potyrius.

Tulžies liejimo čempionas

Kęstutis Šapoka kuria savo įvaizdį pagal šizofrenijos (ar asmenybės susidauginimo) dėsnius: kaip menotyrininkas yra gana rimtas ir solidus, užsiangažavęs marginalijų tyrėjas, siekia praplėsti kanoną ir demonstruoja išsamias Lietuvos dailės žinias, daktaras, leidinio redaktorius; kaip kritikas mėgsta pasitelkti akibrokštus, kaip kuratorius elgiasi įvairiau, dažnai sukuria kokį įdomų įvykį, na o menininko amplua jo įvaizdis yra radikaliausias, jis garsėja kaip drastiškas nihilistas, per parodiją ir farsą užsiimantis demaskuojančia tiesosaka (niekaip neapsisprendžiu, ar tiesosakai reikia kabučių). Todėl Šapokos meniniai veiksmai labai primena nevaldomą vėmulio spazmą.

 

Populiarūs ir populiariausieji

Tęsiu pokalbį apie fikciją ir realybę, suimituotą tikrovę ir žaidimą realybės atspindžiais, kuris taip plačiai skleidžiasi didžiojoje salėje veikiančioje parodoje „Iliuzionistai. Apie scenografiją ir šiuolaikinį meną“. Dar pridėkite aktualų ŠMC kino salėje rodomų filmų sąrašą, ir turėsite daugiakalbę kasdienybės ir fantazijų kupiną meno panoramą. Šie iš anksto apgalvoti siužetai ir galimai tiesioginiai pasakojimai šįkart leidžia vaizdžiai įsitikinti visų ŠMC erdvių sinkretizmu.
 
Parodos „Vasaros skaitiniai“ (rinktiniai kūriniai iš Cesio meno festivalio) kuratorius Kęstutis Kuizinas tarsi apsukrus pasakojimų prekeivis grakščiai išdėlioja savojo rinkinio „viršelius“. Be abejo, tai neišvengiama duoklė tiek Cesio (Latvija) vasarotojams, tiek šiuolaikinio meno skeptikams – kūriniai gana iliustratyvūs, taigi, be abejonės, suprantami ir dėl vaizdumo, ir dėl sumanymo, kuris trumpai ir aiškiai aprašytas kiekvieno kūrinio nuorodose. Nebijokite, viską puikiausiai išsiaiškinsite, net jei esate primiršę Daniilą Charmsą (teks tik panaršyti po internetą fojė kompiuteryje ir atrasti Sigito Parulskio vertimus).
 
Visus „Vasaros skaitinių“ eksponatus sieja išorinis patrauklumas, nors prasmių pamušalas slepia daug nežinomųjų. Kiek tai, ką matai, yra tikra? Kūrinių siužetai tokie žavūs ir meistriškai suregzti, kad net nerūpi atsakymas – čia pat kapituliuoji prieš savosios fantazijos posūkius.
 
Įsivaizduoji smurtinę meksikietės Virginijos Colwell tėvo, FTB agento, mirtį, jo inicijuotą korumpuoto policijos šefo Arturo Durazo areštą, ypač kai stebi šios menininkės piešinius, kuriuose užfiksuota lėta didingų parsidavėlio rūmų griūtis („Archyvas“, 2012–2013). Beje, tie piešiniai rašikliu ant pergamentinio popieriaus taip taikliai imituoja muziejinių graviūrų manierą, kad net pradedi abejoti, ar jie ranka smulkmeniškai perpiešti iš kokios nuotraukos, ar atkartoti pasitelkus neregėtą šių dienų technikos stebuklą. Greta driekiasi Mindaugo Lukošaičio naujų piešinių juostos „Ruanda“, čia tęsiama karo ir mirties tema, kadaise šio menininko pradėta serijose „Pasipriešinimas“ ir „Žydai. Mano istorija“. Kokius natūros fragmentus savo vaizduotėje atkuria menininkas – matytus „National Geographic“ ar pieštus iš pilietinio karo dokumentikos? Lukošaičio meistrystė pritrenkianti: puikiai valdomas anatominis piešinys, linijų, štrichų įvairovės prisodrinti kadrai, tuščio lauko ir intensyvių plotų pulsavimas, pagaliau A4 popieriaus lakštų išdėstymo ritmika nepalieka abejingų. Taip, atrodo, jis regėjo tą mėsmalę.

 

Paroda „Vasaros skaitiniai“ Cesio meno festivalyje (Latvija)

Paroda „Vasaros skaitiniai“ pristato dokumentikos ir fikcijos apraiškas šiuolaikinių menininkų kūriniuose ir tyrinėja šiuolaikinio meno sąveikas su laiko menais, tokiais kaip literatūra, teatras ir kinas. Parodoje ypatingas dėmesys skiriamas originaliems ir paveikiems naratyvams, menininkų gebėjimui savo darbais pasakoti istorijas.

 

Cesio parodoje vadovaujamasi „kompiliavimo“ logika, būdinga populiariems žurnalams, interneto portalams, o taip pat ir knygų klubams bei knygų mylėtojų bendruomenėms, kurių skaitytojams ir nariams siūlomi rekomenduojamų skaitinių sąrašai, ypač artėjant vasarai (ir Kalėdoms). Parodai surinkti kūriniai tarsi sudaro kolekciją ar sąrašą vasaros skaitiniams arba tyrimams. „Vasaros skaitiniai“ skirti Cesio gyventojams ir atostogautojams, plūstantiems į šį mažą Šiaurės Latvijos miestelį kiekvieną kasmetinio festivalio sezoną.

 

Evaldo Janso „Dirigavimas: instrukcijos alaus bačkai, dujų šildytuvui bei žiūrovams”

 CMUER OMNAT kviečia į Evaldo Janso audiovizualinę instaliaciją „Dirigavimas: instrukcijos alaus bačkai, dujų šildytuvui bei žiūrovams“.

Instaliacijos atidarymas – lapkričio 16 d. 19 val. Paribio g. 12, Vilnius, „Commune Art“. Instaliacija atidarymo metu bus filmuojama ir transliuojama lapkričio 17 d. 18 val.

Evaldas Jansas – performanso ir videomeno atstovas, kūrybą išreiškiantis autobiografiškai. Menininkas fiksuoja kasdienybės akimirką, savo kūryba reaguoja į moralinį būvį, kultūrinius procesus, socialines problemas, perpindamas jas su absurdo bei grotesko motyvais.

PUSLAPIS
3