7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Tulžies liejimo čempionas

Paroda „Žiūrėjimas į ugnį“ VDA galerijoje „Akademija“

 

Monika Krikštopaitytė
Nr. 45 (1059), 2013-12-06
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. G. Znamierovskio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Znamierovskio nuotr.
Kęstutis Šapoka kuria savo įvaizdį pagal šizofrenijos (ar asmenybės susidauginimo) dėsnius: kaip menotyrininkas yra gana rimtas ir solidus, užsiangažavęs marginalijų tyrėjas, siekia praplėsti kanoną ir demonstruoja išsamias Lietuvos dailės žinias, daktaras, leidinio redaktorius; kaip kritikas mėgsta pasitelkti akibrokštus, kaip kuratorius elgiasi įvairiau, dažnai sukuria kokį įdomų įvykį, na o menininko amplua jo įvaizdis yra radikaliausias, jis garsėja kaip drastiškas nihilistas, per parodiją ir farsą užsiimantis demaskuojančia tiesosaka (niekaip neapsisprendžiu, ar tiesosakai reikia kabučių). Todėl Šapokos meniniai veiksmai labai primena nevaldomą vėmulio spazmą.
 
Jis lyg ypač jautrus, kritinės būklės asmuo liguistai reaguoja į visas negeroves: kičą, prastą visuomenės skonį, įkyrius laiškus (brukalus), meno sampratas, kurias kiti (ne)mėgsta arba kuriomis manipuliuoja, nes jas mėgsta ta prasto skonio savininkė visuomenė, sistemą sovietinę, posovietinę ir stagnacinę, kultūros darbuotojus, kurie turi galią, menininkus ir jų kūrybą, kuri nors gramą šlovės gavo ne visai pelnytai arba net per pažintis ir t.t. Galima būtų manyti, kad Šapokos misija yra būti dvasingumo sanitaru, o gal jis – tik tos neteisingos, žiaurios sistemos auka? Tačiau ilgainiui ima atrodyti, kad tai savotiškas (as)meninis mazochizmas, nes taip atkakliai ir aistringai kolekcionuoti tai, nuo ko, anot Gintaro Znamierovskio, „galima dvasiškai prisislėgti“, gali tik prie savo kultūrinių traumų karštai prisirišęs veikėjas. Taip sakydama nieko čia nedemaskuoju, su tuo pačiu Znamierovskiu (tandemu) Šapoka tokiomis ir panašiomis praktikomis užsiima jau seniai ir atvirai. Tęsia sovietmečiu ypač išvystytos Ezopo kalbos, svaiginimosi absurdu tradiciją, o kenčiantis menininkas – apskritai jokia naujiena, paskaitykite kad ir melancholiško Dürerio dienoraštį.
 
Paroda „Žiūrėjimas į ugnį“ (kuratorius ir pagrindinis autorius – Šapoka, keliems kitiems parodos dalyviams-svečiams su vienu kitu darbeliu buvo skirtas tik antrinimo vaidmuo) turėjo būti lyg ir tokio maloningo pasimaitojimo koncentratas, kuris provokuotų piktą ir nevaldomą (nors ir stengiantis susiturėti, nes nepadoru, bet todėl dar saldžiau) žiūrovų juoką dėl to, kad rotacijos mechanizmų nekankinamiems institucijų vadovams diagnozuojama didybės manija, kad sureikšminamos sovietmečiu garsaus skulptoriaus skulptūros (suprask, įrodymas, kad bendradarbiavo – ot naujiena!) ir kitų pasityčiojimų įvairiomis temomis. Ir nors nemažai Šapokos aštriu nagu badomų reiškinių taip pat vertinu kritiškai, vis dėlto antrame parodos aukšte jau pasidarė kiek nejauku. Nebuvau pagalvojusi, kad ir groteskas turi tokį laipsnį, kai tampa groteskiškas. Institucijų kritika gali būti ir kažkokia sveikesnė, sublimuota, pasiūlanti ką nors dar be nuogo irzulio, pavyzdžiui, Juozo Laivio (nuotrauka) „Originalus Vilniaus šiuolaikinio meno centro direktoriaus plaukas“ (2004) arba to paties Šapokos su Benigna Kasparavičiūte „Baltas sombrero“ (muzikinis sveikinimas Šiuolaikinio meno centro direktoriui Kęstučiui Kuizinui naujos parodos, pristatančios šiuolaikinį Australijos ir Naujosios Zelandijos meną, atidarymo proga BTV sveikinimų koncerte, 2006). Taip tiesiog paveikiau.
 
Mano nuomone, pirmas parodos trūkumas yra ryškus tulžies perdozavimas, o antras – perskaitymo problemos. Įdomu, keli žmonės galėjo suprasti, kad į šią mažytę galeriją Šapoka sukišo pusės Lietuvos dailės istorijos, tiksliau, jos kertinių taškų (asmenų ir klišių) kritiką, bendros meno padėties analizę ir net komentarus vaizdinio posūkio klausimais? Na, šiuo požiūriu ji niekuo nesiskiria nuo kai kurių ŠMC parodų, skirtų keliems saviems. Tai galima interpretuoti ir kaip privalumą, nelygu kaip pažiūrėsi.
Neperskaičiusiam istorinių kontekstų parodoje kur kas smagiau, galima kikenti iš bjaurių tapetų, verslininko, pozuojančio savo interjere, bukumo, iš drobės su šleikščiomis aguonomis, kuri, nunešta kelis metrus į Pilies gatvę, galbūt greitai būtų nupirkta kokio nors turisto namams puošti. Atsipalaiduoti nusprendęs žmogus „prie meno“ net cypteltų iš džiaugsmo atpažinęs Čiurlionio kūrinius, tik Šapokos perdarytus koliažo technika. Beje, šis ciklas man pasirodė žavus, nors taip pat mazochistinio pobūdžio: juos sukurti prireikė autistiškai ilgų skutelių klijavimo valandų. Būtų labai įdomu apžiūrėti parodą, kur atsidurtų visi Čiurlionio kūrybos interpretatoriai ir aproprijuotojai: Donatas Jankauskas, Marta Vosyliūtė, Evaldas Jansas, o dabar ir Šapoka. Čia vienintelis oficialus Lietuvos dailės ir muzikos genijus galėtų būti konceptualizuojamas kaip didysis Lietuvos dailės kompleksas, metantis iškalbingą šešėlį ir besitęsiantis atsikartojančioje Edipo dramoje. Kiek nerimo sukėlė ta jo „Ramybė“...
O man neramu tik dėl to, kad mano kritika suveiks priešingai – kaip paplekšnojimas per petį.
 
Paroda veikia iki gruodžio 7 d.
VDA galerija „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius)
Dirba pirmadieniais–šeštadieniais 12–18 val.

 

Ekspozicijos fragmentas. G. Znamierovskio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Znamierovskio nuotr.
Kęstutis Šapoka, „Velnias ir mužikas“ (iš Antano Žmuidzinavičiaus velnių kolekcijos). 2013 m. G. Znamierovskio nuotr.
Kęstutis Šapoka, „Velnias ir mužikas“ (iš Antano Žmuidzinavičiaus velnių kolekcijos). 2013 m. G. Znamierovskio nuotr.
Kęstutis Šapoka, „Liongino Šepečio portretas“ (skulpt. Konstantinas Bogdanas). 2007–2011 m. G. Znamierovskio nuotr.
Kęstutis Šapoka, „Liongino Šepečio portretas“ (skulpt. Konstantinas Bogdanas). 2007–2011 m. G. Znamierovskio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Znamierovskio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Znamierovskio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Znamierovskio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Znamierovskio nuotr.
Kęstutis Šapoka, „Verslininkas savo viloje“. 2008–2012 m. G. Znamierovskio nuotr.
Kęstutis Šapoka, „Verslininkas savo viloje“. 2008–2012 m. G. Znamierovskio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Znamierovskio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Znamierovskio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Znamierovskio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Znamierovskio nuotr.
Kęstutis Šapoka, „Be pavadinimo“. 2007–2013 m. G. Znamierovskio nuotr.
Kęstutis Šapoka, „Be pavadinimo“. 2007–2013 m. G. Znamierovskio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Znamierovskio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Znamierovskio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Znamierovskio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Znamierovskio nuotr.