Šokoladinio zuikio buveinė

Vargu ar įmanoma atpasakoti, kas yra sekcija, pertekliaus pasaulio žmonėms. Vėlyvuoju sovietmečiu, kurio patį galą atsimenu, žinau, kad buvo kas tuokiasi tik tam, kad gautų talonų, kurie teikia lengvatų įsigyti buities daiktų, pavyzdžiui, sekciją. Jaunavedžiai, jei turėdavo butą, būtinai organizuodavosi šį baldą, nes tai ne tik medinė dėžė indams, šakutėms, knygoms sudėti, tai namų centrinis altorius, identiteto ekranas svečiams, dabartiniais terminais kalbant, matyt, – vadinamasis interfeisas (individuali aplinka su programėlių ikonomis, kurios nusako veiklos ir interesų derinį – viską apie žmogų).

Parodos kuratorė Aistė Kisarauskaitė, turėdama galeriją namuose, sumąstė parodą, kuri butui itin tinkama ir turi žadinti visus tuos prisiminimus apie magišką svetainės dalį, į kurią dedami svarbūs ir slapti dalykai. O gal paroda kilo iš nesuvokto ilgesio, juk lankytojai matė per ankstesnius vizitus, kad tikros sekcijos Kisarauskaitė neturi... Juk nuo vidinių struktūrų nepabėgsi, jos vaidenasi, vaiduokliai labiausiai mėgsta sapnus ir meną. Todėl kuratorės namų tuštumą užpildė keturių menininkų sekcijos, iš viso šeši vaizdai.

Viena jų – Nerijaus Ermino – tikra. Tiksliau, tai tokia modifikuota lakuotos plokštės spintelė su geometrine atauga. Dėl deformacijos baldas neatrodo bjaurus, kaip tik – savas, nes netobulas, žmogiškesnis. Prisiminimus atgaivina keli ant lentynos padėti grybai. Ermino grybai gipsiniai, bet forma kaip tų iš meduolinės tešlos su balta ir šokoladine glazūra. Tokius anksčiau parsinešdavome iš visokių švenčių ir sekcijoje mumifikuodavome kaip atsiminimą.

Kaip ir Ermino, dvi tapytos Vytauto Tomaševičiaus sekcijų giminaitės tuštokos. „Pabėgimas iš Egipto“ ir „Dvi sekos“ drobės kalba apie kažkokias tuštumas, nes lentynų burnos žioji praradimu, o emocingi juodų linijų raizginiai šaukia sujauktas emocijas. Tarsi dizaino maketo neutralumas susidurtų su neartikuliuotomis jėgomis. Imu įtarti, kad ir Tomaševičius sekcijos neturi, todėl jos grįžta tokiais grėsmingais pavidalais.

Eglė Ridikaitė, kitaip nei paprastai, elgiasi ne tik nekukliai – ji stačiai įžūliai demonstruoja, kad sekciją ji turi, ir tokią pat turi jos draugės mama. Didelio formato aerozoliu purkštame „Orūnės sapne“ slypi pasakojimas apie kitą menininkę, kuri nubudo Ridikaitės namuose ir pamanė nubudusi mamos svetainėje, kur tokia pat sekcija ir toks pats kilimas, visai kaip tame visiems gerai žinomame filme „Likimo ironija, arba po pirties“.

Kalbant apie sekcijas, Gintautas Trimakas sunkiausiai „perkandamas“, matyt, jis tą kūną pratęsiantį baldą vis dėlto turi. Bent jau turėjo, nes dvi parodoje rodomos nuotraukos rodo du baldus, fotografuotus 9-ajame dešimtmetyje, autentiškos būsenos, be jokių ten ironijų ir prasminių transformacijų.

Viena uždara, žvelgia tiesiai savo mediena ir blizga atšvaitais, gaivina fotografų širdis šviesos žaismu. Daugiau mįslių aplink ją: radiatorius, ryšulėliai, dėžė, tūtos. Kitaip tariant, užuominos į spintos vidurius. Kitoje nuotraukoje – spinta su vitrinomis. O jose matyti knygos, dekoratyvinis fajansas ir „fužerai“ (visokios krištolo taurės ir stiklinės, skirtos svečiams vaišinti, per šventes naudoti). Aišku, matyti, kad Trimakui kur kas labiau rūpi ne vitrininiai paviršiai ir po stiklu esantis turinys, o plokštumos, šviesa, erdvės sekluma ir kiti meniniai dalykai. Iš to mes žinome, kad fotografas dvasingas arba estetas, nesileidžiantis į familiarius ir trivialius reikalus.

Bet, atsiprašau, sekcijų eroje aš buvau vaikas, o pas ponią Gražiną iš konditerijos cecho spintoje regėjau ne vieną ir ne du šokoladinius (!) zuikius. Spalvota šokoladinius jų kūnus apgaubusi folija taip viliojančiai blizgėjo spintos gilumoje, kad gomurys atgamindavo skonį, nevalingai nurydavau seiles. Pavydėjau ir neatsistebėjau, nors Gražina buvo dosni.

Kai išaugau zuikius, pavydėjau vienos sekcijos kriauklių, nes jos visos buvo parsivežtos iš tolimų kelionių, jūrinės, egzotiškos. Sekcija, beje, ir kolekcijų pradžia, jose buvo kaupiami maži puodeliai, žvakės, varpeliai ir panašiai. O Kisarauskaitė štai laikinai užveisė sekcijų kolekciją. Nedidelę. Bet nuo ko nors juk reikia pradėti.

Paroda veikia iki gegužės 15 d.

Dirba trečiadieniais–sekmadieniais 15–20 val.

Apsilankyti galima iš anksto susitarus tel. + 370 693 58318