2002 m. studijavau antrame menotyros kurse, tik rašiau savo pirmą straipsnį, laukiau ir bijojau ryto, kai jį išspausdins. Dar tik kėliau koją į suaugusiųjų pasaulį, ir kavinės nebuvo įprasta aplinka. VDA Elytės bariukas visiškai patenkino studentiškus lūkesčius. Apie meną sužinodavom ne iš interneto, o iš svajingai padūmavusių Alfredo Širmulio stiklinių skaidrių, Alfonso Andriuškevičiaus paskaitų ir esė „Šiaurės Atėnuose“. Dailės akademijos biblioteka buvo maža niūri patalpa su dar sovietine popierine kartoteka kreivuose stalčiukuose, kur darbuotojos nešė nuviliančias knygas. Nebuvo nei NDG, nei MMC. Visas meno aplinkos žavesys slypėjo prirūkytuose koridoriuose, naujuose laikraščiuose, atidarymuose ir ganduose. Tai buvo patikimiausia informacijos sistema, kur žinutę gaudavai su emocija ir pasakotojo požiūriu.

Iš kalbų žinojau, kad Šiuolaikinio meno kavinę vienu metu prižiūrėjo dvi menininkės (Eglė Ganda Bogdanienė ir Danutė Jonkaitytė), kad Bogdanienė rinko menininkų gertos kavos tirščius, vėliau iš jų dėliojo mandalą, kuri, kaip ir priklauso, – neišliko (tik fragmentas), kaip ir neišliko kava, taip pat ir kai kurie menininkai. Nors viskas buvo čia pat. Ir jei būčiau žinojusi, būčiau ėjusi su „įjungtais vidiniais fiksavimo įrenginiais“ būti tame reiškinyje, kurį dabar pristato paroda. Svaiginantis negalimybės įžengti į jau nutekėjusią upę saldumas panašus į genialios Vytauto Kernagio dainos „Santechnikas iš Ukmergės“, kuri įžodina sovietmečio žmogaus nostalgiją tam, ko negali: „Aš negaliu sugrįžti į Jamaiką. Nes niekuomet tenai ir nebuvau.“ Tik mums nebereikia savęs kvailinti saviapgaule, kaip tam santechnikui: „Aš negaliu sugrįžt, ir man nereikia.“

Taip, tai audinys, tai tekstilė, kurios įvairios rūšys – drabužiai, buities reikmenys ir interjero dirbiniai – lydi žmogų nuo gimimo iki mirties, puošia jo buitį, žadina vaizduotę, gydo sielą. Be tekstilės neapsieiname savo kasdienybėje ir ritualuose, ji įaugusi į mūsų būtį, todėl jos tiesiog nepastebime. Audiniai – lietuvių pasaulėjautos dalis, nes lino ar vilnos pluoštas – pirmapradė medžiaga, senovėje apdainuota, mitologizuota, išaukštinta ir kartu subuitinta, tarsi neįvertinta, prašyte prašosi naujo žvilgsnio.

Šiemetinė bienalė „Tekstilė: sielai ir kūnui“, birželį veikusi Vilniuje, galerijoje „Arka“, o rugsėjį perkelta į Kėdainius, skirta apmąstyti tą pastebimą ir nepastebimą tekstilės esatį, balansuojančią tarp tekstilės elitiškumo ir masiškumo, tarp meno ir gyvenimo. Todėl greta unikaliųjų kūrinių eksponuojami dekoratyviniai audiniai, dizainerių sukurti drabužiai ir objektai. Funkcionaliosios tekstilės, tiesa, santykinai nedaug, tačiau faktas, kad į parodą pakviesti tekstilės dizaineriai, kalba apie nusistovėjusių ribų laužymą ir artėjimą prie to, kas pasaulyje vadinama jau ne „tekstilės menu“, o „tekstilės kultūros“ terminu.

Laura Pavilonytė-Ežerskienė – viena gerai žinomos tekstilininkių grupės „Baltos kandys“ narių. Tų pačių „kandžių“, kurios 1998 m. susibūrė į šią grupę dar trečiakursės ir kartu su dėstytoja Egle Ganda Bogdaniene pradėjo organizuoti veltinio simpoziumus. Jų dėka veltinis tapo šiuolaikinės lietuvių tekstilės savastimi, o bendri „Baltų kandžių“ grupės instaliaciniai projektai „Mandala“ (2003), „Spiros“ (2005), „Šventė“ (2006), „Miškan“ (2009), „Suktinis“ (2015), skirti žmogaus ir gamtos ryšio, tradicinių ritualų, kolektyvinės atminties svarbai, apkeliavo ne vieną tarptautinę parodą ir iki šiol garsina Lietuvą tolimiausiuose pasaulio kampeliuose.

Tačiau per keliolika grupės gyvavimo metų paaiškėjo, kad kiekviena iš „kandžių“ – individualybė, turinti savo požiūrį į meninę veiklą, kad grupės nares jungia pasaulėžiūros dalykai, bendražmogiškos vertybės, bet ne raiškos priemonės. Laura tarp savo kolegių – tikra konceptualistė, išsiskirianti meno projektais, įsiklausančiais į supančią aplinką, pagarbiu, ekologišku požiūriu į gamtą. Tokią draugišką aplinką dailininkė konstruoja ir J. Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje surengtoje asmeninėje parodoje, salės viduryje patalpinusi didžiulį savo rankomis nertą tinklą, į kurio vidų gali užeiti kiekvienas lankytojas. Stelažuose eksponuojami  „Buities daiktai“ – iš autorės širdžiai mielų kasdienybės daiktelių sudėliotos kompozicijos, teikiančios idėjų kūrybiniams sumanymams: sūnui numegztos senos pirštinės, ant virvelės pakabintas raktas, virvės ritinėlis.

Šiųmečių „Meno celių“ kuratoriaus Jurijaus Dobriakovo užduota tema „Tikėjimas“ turbūt pakoregavo mano kultūros nakties maršrutą. „Įsikūrusi buvusio vienuolyno ansamblyje ir kitų sakralinių statinių apsuptyje, Vilniaus dailės akademija ir šiandieniniame pragmatinės kūrybinės ekonomikos pasaulyje yra savotiška tikėjimo bendruomenė“, – rašo kuratorius. Tikslu. Dar pridurčiau, kad ir „Titanikas“, kuriame veikia pagrindinė paroda, įsikūręs buvusioje „Tiesos“ spaustuvėje – ji taip pat skleidė tikėjimą, tiktai – žemesnius visatos sluoksnius valdžiusiais dievukais.

Pastatų kūnuose įsigraužusios jų pirminės funkcijos, kurias išstūmė dailė, provokuoja tyrinėti tikėjimą, ypač – jo prieštaringumą. Viena vertus, tikėjimas aukštesnėmis galiomis prikelia iš buitinio letargo ir įkvepia nuveikti ką nors didingo. Kita vertus, kaip tik mūsų noru kuo nors patikėti manipuliuoja siekiantys susikrauti ekonominį ar/ir simbolinį kapitalą. Mokslo bendruomenėje tikėjimas diskredituotas dėl to, kad visų – ir kuriančių, ir griaunančių – tikėjimų pagrindas tas pats: atsisakymas tikrinti ir kritiškai vertinti faktus bei teiginius apie jų priežastinius ryšius, t.y. (ne)tikėjimą versti žinojimu. Tačiau menininkų bendruomenei tikėjimas būtinas, nes tik uždarius kritinį mąstymą galima nerti į tai, kas nepaaiškinama, kas be jokios priežasties sukelia ekstazę, nuskraidina mintis į tokias erdves, kurias analizuoti mėginantis protas sprogtų nuo dimensijų gausos. Kartais reikia bent mažyčio ir laikino tikėjimo, kad galėtum gyventi toliau. Čia ir padeda meno kūriniai, sukeldami energijos išlydžius pažįstamoje aplinkoje. Man tokiu tapo dar „Kultūros nakties“ išvakarėse priešais Šv. Onos bažnyčią aptiktas Tauro Kensmino (gausybės) ragas, iš kurio sklidęs diktorės Loretos Jankauskaitės balsas užliūliavo čia nuolat besigrūdančius turistus, nors jos pasakojamų pasąmoninių klajonių jie ir nesuprato. Ir turbūt tik meną kiek išmanantys praeiviai galėjo gėrėtis nuostabia koncepcijos ir formos derme – stačiakampė rago anga pavertė jį senoviniu televizoriaus kineskopu.

 Vasarą menas kraustosi į kitas parodas kituose miestuose. Kartais – net į visai atokias vietas, kurias greičiau užtiksi iškylaudamas nei ieškodamas šiuolaikinės kultūros. Pavyzdžiui, plaukdamas Nemunu pamatai XVII a. rekonstruotą rezidencinę pilį, bet viduje – ne auksu ir drožiniais puošti didikų baldai, o Vilniaus dailės akademijos studentų paroda „Aktyvi tekstilė“. Pirmiausia tekstilė aktyvizuoja pilies menių sienas – jos ima atrodyti kaip kelių šimtmečių audinys: raudonų plytų gobelenas kyšo iš po pilkų tinko lopų, pro apdriskusį rožinį sienų vualį prasišviečia apatiniai tapybos drabužiai, pakraščiuose išsiuvinėta graikiško frizo nuotrupa, žydro dangaus užuomina ar barokiniai augalų raizginiai. Tekstilės objektai išbaigia erdves ryškesniais potėpiais, jie bėgant laikui taip pat įsigers į tinką.

Komentarą apie žakardo technologijos galias šiuolaikinio meno lauke norėčiau pradėti meno rinkos, kuri yra tarytum aktualijų barometras, pavyzdžiu. 2009 m. „Art Basel Miami“ meno mugėje vieno ryškiausių JAV menininko Chucko Close’o žakardo tapiserija (autoportretas) buvo parduota už 120 000 JAV dolerių. Kūrinio unikalumo ir pardavimo faktas sulaukė atgarsių ir nemenko susidomėjimo spaudoje. Pastarojo dešimtmečio Ch. Close’o parodose šalia tapybos nemažą dalį sudaro ir menininko užsakymu žakardo staklėmis austi milžiniški portretai, atrodantys lyg išdidintos itin aukštos raiškos fotografijos. Parodose įdomu stebėti ne tik pačius kūrinius, bet ir juos apžiūrinčiųjų reakcijas: įsistebeilijimą, žiūrovo nuolatinį judėjimą artyn ir tolyn nuo kūrinio, technologijos (įgyvendinimo proceso) tyrinėjimą ir nuostabą, kylančią suvokus, jog stebi ne fotografiją ar hiperrealistinę tapybą (būdingą ankstyvajai Ch. Close’o kūrybai), o tekstilinį kūrinį. Žodžiu, nuo pirmojo kontakto su kūriniu žiūrovą traukia technologinis hiperrealistinio atvaizdo tekstiliniame paviršiuje aspektas. Tai ne skaitmeninis atspaudas ant drobės (tuo būtų buvę galima autorių įtarti realistinės tapybos atveju, jeigu nematytume jo sukurtų portretų datų – pirmieji Ch. Close’o perdėm tikroviški tapybos kūriniai sukurti gerokai anksčiau už tokius efektus siūlančių skaitmeninių technologijų pasiūlą). Kiekvienas milimetrinis tapiserijų atvaizdo taškelis yra sukurtas manipuliuojant suaustų siūlų ir gijų kombinacijomis, suprogramuotomis kompiuteryje, ir kodų sistemomis, įskiepytomis protingų audimo staklių „smegenyse“.

Kai parodos autorės paprašiau nuotraukų, ji primygtinai pageidavo negailėti, kritikuoti ir iš anksto temperamentingai pasidžiaugė, kad bus suduotas kirtis jos puikybei. Sunku nuvilti menininkus, kita vertus, jei labai pasistengčiau ir man pavyktų pagaminti reikiamą dozę kritikos nuodų, sulaukčiau pykčiu žaibuojančių akių jūros iš choro „Langas“, kur Lina Ringelienė yra pelniusi nepajudinamą meno žmogaus autoritetą ir savo kasdiene laikysena įgyvendino ne vieną gyvenimo performansą. Kitaip tariant, tai menininkė, turinti savo auditoriją ir glaudų ryšį su ja. Kritikės tarpininkavimas čia nebūtinas jokia forma, nebent patvirtinimo. Beje, šiame chore gieda / giedojo ir daugiau talentingų kūrėjų: Eglė Gineitytė, Patricija Jurkšaitytė, Sigita Maslauskaitė, todėl kompetencijos stoka šio kolektyvo taip lengvai neapkaltinsi. Kadangi kritikas įpratęs būti apkasuose, kaip visada, teks elgtis savo nuožiūra.