7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tekstilė veikia

Pokalbis su Egle Ganda Bogdaniene parodos „Aktyvi tekstilė“ Panemunės pilyje proga

Agnė Narušytė
Nr. 29 (1135), 2015-07-24
Dailė
Dovilė Karvelytė, „Tapatybė“. 2014 m. A. Gailiešos nuotr.
Dovilė Karvelytė, „Tapatybė“. 2014 m. A. Gailiešos nuotr.

Vasarą menas kraustosi į kitas parodas kituose miestuose. Kartais – net į visai atokias vietas, kurias greičiau užtiksi iškylaudamas nei ieškodamas šiuolaikinės kultūros. Pavyzdžiui, plaukdamas Nemunu pamatai XVII a. rekonstruotą rezidencinę pilį, bet viduje – ne auksu ir drožiniais puošti didikų baldai, o Vilniaus dailės akademijos studentų paroda „Aktyvi tekstilė“. Pirmiausia tekstilė aktyvizuoja pilies menių sienas – jos ima atrodyti kaip kelių šimtmečių audinys: raudonų plytų gobelenas kyšo iš po pilkų tinko lopų, pro apdriskusį rožinį sienų vualį prasišviečia apatiniai tapybos drabužiai, pakraščiuose išsiuvinėta graikiško frizo nuotrupa, žydro dangaus užuomina ar barokiniai augalų raizginiai. Tekstilės objektai išbaigia erdves ryškesniais potėpiais, jie bėgant laikui taip pat įsigers į tinką.

 
Tam, regis, ir sukurta Kristinos Šaudytės plytų siena – šios plytos tamsesnės, žalsvai, rausvai, violetiškai juosvos ir kažkaip atpažįstamai kvepia, dar ir aprašinėtos: „WE ARE THE WINNERS“, „Žalgiris jėga“, „mes cool“, „aš čia buvau“, „aš tave myliu“ ir t.t. Bet priartėjęs matai: sienos kampas jau nugraužtas žiurkių, ir tas faktas, susijungęs su kvapu, tvoksteli – tai lašinių odelės! Vilniuje stovinti trispalvių plytų siena tapo tikra vienybės parodija (priešingai nei planavo jos autorius Tadas Gutauskas). O čia – pasąmoninė emigrantų vienybė, nes ką jau ką, o lašinių paltį lietuvis išvažiuodamas iš tėvynės būtinai pasiims. Lašinys ir lietuvis – neatskiriami draugai, pasiryžę užkariauti pasaulį, bet pasistiprinantys tik šūkiais, eurovizinėmis dainomis ir banaliomis frazėmis. Štai ir griūva romantinė pilies aura – parodoje tvinkčioja noras kritikuoti ir priešintis, tekstilės pažadinta bunda senoji – gynybinė – šių sienų dvasia.
 
Kuratorės Eglė Ganda Bogdanienė ir Laima Oržekauskienė atrinko kovingus kūrinius – studentai pasisako prieš karą Ukrainoje, už moterų teises, tvarų dizainą ir kt. Tuščių menių tyloje tekstilė ragina įveikti baimę ar apsispręsti. „Ar tikrai nori ištrinti „nacionalinę vienybę?“ – klausia (žinoma, angliškai) žydrame audinio ekrane iššokęs įprastas programinės aplinkos „Windows“ langelis. Raides ir šauktuką geltoname trikampyje Simona Čepukaitė išaudė taip preciziškai, kad jie net švyti, neleidžia eiti toliau, kol mintyse nepaspausi vieno iš trijų mygtukų: „taip“, „ne“, „praleisti“. Jei visada spaudi „praleisti“ išgirdęs apie ekologiją, tau pagrūmos nuo lubų kybančios milžiniškos suknios, kurias iš tekstilės atliekų pagamino Vida Strasevičiūtė. Jos nubraižyta gamybos pertvarkymo schema primygtinai siūlo visas šiukšles versti gražiais ir naudingais daiktais.
 
Tekstilininkės gudrios – suvilioja „moterišku“ minkštumu ir tiktai priartėjus rėžia tiesą. Jei panorėsi atsidrėbti į Ernestos Dikinytės fotelį, paaiškės, kad užklotas dygus – taikli kūrybos metafora. Mielos baltos lėlytės su meškiukų ausytėmis SMS žinutės stiliumi ramina: „GUD 4 U“ („tau gerai“), bet kai pamatai, kad jų rankas veržia tramdomieji marškiniai, frazė virsta mechaniniu represinių sistemų pažadu: „tau (bus) gerai“ (tik nesiskeryčiok, būk kaip visi ir nemėgink keisti pasaulio, nes jis – geriausias iš geriausių). Tai – Dovilės Gudačiauskaitės atsakymas pozityvaus mąstymo doktrinai, kuriai nenuspėjamai besielgiantys menininkai yra tokie pat nepageidautini elementai kaip anksčiau – sovietinei ideologijai. O štai plaukai, sako, sudarantys didžiąją dalį moters žavesio, – ką su jais daro tekstilininkės? Tikrindama šią liaudies „teoriją“ Gintarė Pociūtė juos metodiškai nusiima ir plikagalvė klausimą meta žiūrovui. Dovilė Karvelytė jais užsivynioja veidą tapdama pavojinga teroriste, kurios užmačias slepia draudimas kalbėti – tais pačiais plaukais užkimšta burna. Aistės Voverytės fotografijose plaukai tampa ginklu – kasose įpinta partizanų ryšininkės baladė „Kai pašaukė tėvynė“ primena apie tokiu būdu neštus slaptus dokumentus miško kovotojams, o kartu apsikeičia reikšmėmis su Eglės Rakauskaitės „Pinklėmis“ (1997).
 
Tačiau tekstilė gali kovoti ir ne taip atvirai – ji visais laikais jungė tai, kas atskirta: ir fiziškai, ir konceptualiai, ne tik pluoštus, bet ir žmones. Štai ant vienos sienos sukabinti balti stačiakampiai nutįsusiais kutais – tai Margaritos Žigutytės apsilankymų Šančių švč. Jėzaus Širdies parapijos vaikų dienos centre rezultatas. 24 dienas vaikai audė tapiserijas pagal aukso pjūvio proporcijas, kartu nebyliai pasakojo dienos išgyvenimus tuomet, kai menininkė darydavo ką nors naudingo centro bendruomenei. Yra ir Gedimino pilies vaizdas, kurį per tris mėnesius išaudė parodoje „Absoliuti tekstilė“ lankęsi neįgalieji ir seneliai. O iš trispalvių apyrankių rištine technika pagamintas kilimas – tik masinio judėjimo fragmentas. Jas visose Lietuvos mokyklose pynė Eglės Gandos Bogdanienės ir jos studentės Marijos Švedaitės pamokyti vaikai – vieną sau, kitą Lietuvai. Jų šimtai tūkstančių sukabinti ant Sauliaus Valiaus suprojektuotų Gedimino stulpų, kurie stovi Seime, o iš netilpusiųjų Simono Daukanto gimnazijos moksleiviai (mokytojos Ariana Numgaudienė ir Vaiva Kazlauskaitė) nuaudė kilimą, kuris ir kybo parodoje. Tokie objektai – tai tik papuošimai ant nematomo socialiai angažuotos tekstilės pagrindo. Tikrasis kūrinys yra atšilę žmonių jausmai, užsimezgę santykiai, išardytos baimės ar išsivyniojusios istorijos. Parodose to nepamatysi, galima tik papasakoti.
 
Susivėlusių sielų atvėlimas
Taigi kalbamės su daugybės socialinių tekstilės projektų įkvėpėja ir autore Egle Ganda Bogdaniene. Žiūrime nuotraukas ir videofilmus, kuriuose užfiksuotos įvairios dirbtuvės, akcijos ir parodos: aplink stalą susėdę žmonės kažką velia ar siuvinėja, paskui – spalvingi, šmaikštūs, fantastiniai objektai, šypsenos. Kam neteko pasėdėti kokiuose nors kursuose? Atrodo, paprasta – yra vadovėliai ir atidirbti metodai. Pavyksta geriau ar prasčiau, bet blogiausia, kas gali atsitikti – tai sugaištas laikas. Jis užsimiršta. Tačiau kai prieš dešimt metų Eglė pradėjo vesti vėlimo seminarus psichikos sutrikimų patyrusiems žmonėms, tai buvo žingsnis į nežinomybę – metodą dar reikėjo sukurti, be to, čia nebuvo galima daryti klaidų. „Menininkas gali ligonį sužaloti, jei nesuvokia atsakomybės, kūrybinio užvedimo ir įtraukimo jėgos. Gali tarsi užsidėjęs akvalangą įlįsti į to žmogaus pasąmonę ir išjudinti emocines būsenas, kurių geriau nejudinti. Kiek yra faktų, kai tokie kūrybiškumo proveržiai baigiasi nenuspėjamai, gali pakenkti ligonio savijautai, – sako Eglė. – Tačiau yra ir priešingas pavojus – slaugytoja, palankiusi įvadinį meno pažinimo kursą, pradeda vesti meno terapijos užsiėmimus. Ji gali vadovėlyje pasiskaityti apie menininką, kūrybą, kokia būna raminanti, į meditaciją vedanti veikla. Na, duos paklausyti Čiurlionio arba parodys kelias meno kūrinių reprodukcijas – ir viskas. Bet jeigu norime, kad pats ligonis kurtų, jam turi padėti kuriantis žmogus – tai gali būti tiktai menininkas. Nes viena yra išmokti dygsnį ar potėpį, o kita – juos kaip priemonę naudoti kūryboje. Todėl savo atrastame veiklos ir bendradarbiavimo modelyje naudojame trikampio schemą – profesionalus menininkas, psichiatras arba psichoterapeutas ir socialinis darbuotojas, o centre – pacientas. Tada ligonis bus saugus ir gaus maksimaliai kokybišką produktą.“
 
Šiuo tikslu ir buvo suformuota trijų specialistų grupė bendradarbiaujant su psichiatrėmis Nijole Goštautaite-Midttun ir Danguole Survilaite bei jos įkurtu klubu „13 ir Ko“ prie Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės. Proceso metu viskas buvo registruojama: ligonio būsena iki seminaro, jo savijauta dalyvaujant, kaip tai veikia jo sveikatą. Paskui procesą vertino medikai, menininkai ir menotyrininkai, viskas publikuojama „Psichiatrijos žiniose“. Taip buvo kuriamas metodas, tapęs pagrindu studijų programai, pagal kurią Vilniaus dailės akademijoje jau ketverius metus organizuojami kvalifikaciniai meno terapijos metodų taikymo kursai.
 
Žiūriu videofilmą, kuriame užfiksuotas pirmasis vėlimo seminaras. Sutūpę, priklaupę ligoniai ant grindų iš pluoštų komponuoja savo dienos nuotaiką – skausmingai ryškiomis spalvomis. Priešais juos tą patį daro tekstilės studentės – pilkais pilkiausiais atspalviais. Studentės vis prieina prie ligonių, paaiškina, kaip reikia guldyti pluoštus. Kūriniai keičiasi – ligoniai išima ryškiausias spalvas, įdeda pilkos. Nusižiūrėjo. „Jie nepasitiki tuo, ką daro, nesijaučia teisūs, – komentuoja Eglė. – Paskui surengėme parodą: studentų darbai tokie teisingi ir šalia – laivelis, ligonio darbas. Jame matau daugiau gyvybės, vitališkumo, nerimo. O štai seksualinių problemų turintis vaikinas padarė širdį: viena pusė raudona, kita balta. Psichiatrai aiškino, jog tai jo diagnozės – šizofrenijos, asmenybės skilimo į dvi dalis, – vizualizacija.“
 
Geltonai plieskiančios Van Gogho saulėgrąžos, psichodelinės menininkų vizijos – chrestomatiniai meno istorijos objektai, leidžiantys pasižvalgyti po beprotybės valdas iš saugaus atstumo. Po jas keliavusiųjų gyvenimai tampa mitais, iš ten jų „atsigabenti“ vaizdai traukia, nes žinai: nenorėtum ten patekti. Meno terapijos seminarų metu sukurti darbai veikia panašiai, bet su reikšminga paklaida – čia niekas nepretendavo į genijaus sostą, tiktai mėgino pasveikti. Kūrinys svarbus tiek, kiek padėjo šį tikslą pasiekti: „Visi ligoniai teigė, kad jų savijauta pagerėjo – vienų, kad bendravo, kitų, kad darė, trečių, kad padarė iki galo. Juk vienas iš šizofrenijos bruožų yra nesugebėjimas padaryti darbą iki galo. Pradėję dirbti ligoniai dažnai pradeda skųstis: „oi pavargau“, „ranką skauda“. Bet jeigu pradėjai, turi ir pabaigti. Visada tenka pastūmėti – stebi ligonį visą laiką“, – prisimena Eglė. Beje, nuo tokios būsenos skiriantis atstumas nėra toks saugus: „Atrodo, mums tai negresia, bet visi esame ant ribos – kiekvienas darboholikas gali atsidurti ligonio vietoje. Prieš dešimt metų pirmą kartą nuvažiavau į psichikos negalią turinčių žmonių dienos centro „Mes esame“ kalėdinį vakarėlį Naujojoje Vilnioje. Vienas vyrukas deklamuoja „Eglutė skarota...“ – ir sustoja trečią kartą pasakęs antrą eilutę – neatsimena. Nejauki tyla, daug žmonių... Visi paplojo, tuo viskas ir baigėsi. Gražus vyras, kokių keturiasdešimties metų, buvęs mokslininkas, bet kažkada peržengė ribą į kitą pusę... Kai prašviesėja, jis padeda centro buhalterėms įvykdyti metinius auditus, ir tai padaro tokiu greičiu, kad toms moteriškėms – tik slėptis...“
 
Kad įsijaustum į projekto dalyvių būseną, tereikia prisiminti dienas, kai nieko nesinori daryti. Ir lygiai taip pat visi žino, kad apranga veikia savijautą: „Buvo ir kitas projektas su ta pačia grupe – „Rūbai į sveikatą“. Ligoniai turėjo atsinešti drabužį, primenantį blogą situaciją, ligą, priepuolį... Tada kalbėjomės, kaip galima pagydyti rūbą – jei pagydai rūbą, tai ir žmogų, jeigu daiktą, tai ir gyvą organizmą.“ Ligoniai atnešė pilkus, nudėvėtus, negražius drabužius – tokius nematomai kasdieniškus. Bet patekę tekstilininkėms į rankas jie atsigavo: pakeitė spalvas, tapo šmaikštūs, unikalūs, asmeniški. Pavyzdžiui, banalus paltas buvo papuoštas kasomis, gėlėmis, vynuogėmis ir virto tarsi skulptūra, dėmesį atkreipiančiu „šventiniu fakelu, fejerverku“, tinkamu sutikti naujuosius Rotušės aikštėje. Vieno vaikino marškiniai, apraišioti pupelėmis ir išvirinti naudojant reljefą fiksuojančią šibori marginimo techniką, tapo tarsi pasakos suvenyru. Suskalbtas pilkas megztinis buvo nudažytas, papildytas kišene ir zuikiu, į kurį galima kažką įsidėti, pavyzdžiui, „daiktą, su kuriuo pasijusi geriau, kai bus bloga nuotaika“. Nuotraukos liudija: pamačius pagydytus drabužius, nušvinta savininkų veidai. Bet svarbiausia, ta patirtis abi puses įkvėpė bendrauti toliau: „Sugalvojome po Velykų susirinkti prie vieno stalo – taigi mums reikia staltiesės, nes susiėjimui būtina tinkama aplinka.“ Staltiesę margino visi – ligoniai tapė tekstiliniais dažais, štampavo, jų karpiniai buvo pritvirtinti prie šilkografinio tinklo ir, kelis kartus perbraukus braukle, atspausdinti: „Sukūrėme nepaprastai gražią staltiesę. Tokių dalykų dizaineriai nesugalvoja. Čia daug atsitiktinumo, gyvybės ir pulsavimo.“
 
Pažinimo pirštai, ausys, lūpos, nosys ir akys
Iš tiesų – ta staltiesė atrodo kaip keistai harmoningas kelių skirtingų mąstysenų junginys, ji veikia kaip tiltelis, kuriuo peržengusieji ribą gali bent trumpam grįžti šiapus. Visai kas kita – darbas su proto negalią turinčiais žmonėmis, kurie niekada nebuvo šiapus, tad jų patirtis mums nepasiekiama. Tačiau ir su jais galima bendrauti – šia idėja ir pagrįstas viešosios įstaigos „Mes esame“ projektas „Būkime kartu, kurkime drauge“. Jo rėmėjai verslininkai Violeta ir Kęstutis Vilučiai dviem savaitėms į savo sodybą ant Asvejos ežero kranto priima neįgaliuosius kartu su socialiniais darbuotojais, tekstilės studentais ir jų dėstytojais. „Pavyzdžiui, sugalvodavome, kad tema – pasaulio pažinimas, – pasakoja Eglė. – Visi susėdame ir kalbamės, valgome šnekėdamiesi, kaip pažįstame per skonį. Kažkur išeiname ir žiūrime, kaip visi skirtingai matome – taip analizuojame pasaulį per regą. Tada užsimerkę vieni kitus liečiame, kalbame apie pažinimą per lytėjimą. Dar klausomės, kvėpuojame ir pasakojamės apie patyrimus. Paskui proto negalią turintys žmonės turėjo pasirinkti vieną pasaulio pažinimo organą ir suvelti darbelį – kažkas darė ausį, kažkas lūpas, kažkas pirštą. Ir dar parašė savo vardo pirmą raidę, kad būtų aišku, jog tai tavo pasaulio pažinimas. Paskui susiuvome tuos visus pasaulio pažinimus į grupės pasaulio pažinimo žemėlapį.“ Šių darbų paroda apkeliavo visą Lietuvą, tačiau ir vėl svarbiausia – ne paroda.
 
Dirbtuvės peraugo į nuolatinį bendradarbiavimą su Vilniaus dailės akademija. Neįgalieji ateina pozuoti ir piešia kartu su studentais, studentai jiems padeda gaminti suvenyrus, šie paskui pardavinėjami specialioje parduotuvėlėje Pilies gatvėje. Kartą drauge su neįgaliaisiais studentai išėjo piešti Vilniaus vaizdų ir pagal juos paruošė prototipus dirbiniams. Paskui pagamino emblemos „Mes esame“ šilkografinį tinklą, kad ją būtų galima atspausdinti ant marškinėlių, o prie paprastų marškinėlių prisiuvo neįgaliųjų nupieštas kišenėles. Arba atvirkščiai – proto negalią turinčių žmonių darbai tampa pagrindu Eglės Gandos Bogdanienės ir dizainerės Jolantos Vazalinskienės kuriamiems audiniams, daiktams, drabužiams. Tačiau kad tie darbai atsirastų, neįgaliuosius reikia pakurstyti. Pavyzdžiui, viena mergina siuva rankines – „ją galėtum į Sibirą išvežti, ji vis tiek siūtų, nes ji negali nesiūti. Bet net ir su ja bendraudama užvedi ant tam tikrų temų. Kalbiesi ir matai, kaip ji piešia ir keičiasi jos emocinis būvis. Jei ji piešia juodus kontūrus, vadinasi, kažkas jai nepatinka, tada pradedi kalbėti, ir kontūrų nebelieka – vien spalvos ir persiliejimai.“ Į tas rankines negalima nieko įdėti, nes tai – tik plokšti objektai, bet juos galima paversti tikrais, nematytais daiktais.
 
Klausiu – o kaip čia su kūrinių autoryste? „Štai Raselė, mano pati mylimiausia, kuri tobulai audžia savo darbus, o kartais – ir mano suprojektuotus audinius, – rodo nuotrauką Eglė. – Tuomet jai padeda audimo mokytoja Laima Kazlauskaitė. Aš sudėlioju visas spalvas, nes ji pati to negali – jai turi viską konkrečiai pasakyti, paskui ji audžia. Kai ateina į mano parodas, rodau: va, Rasa, čia tavo austa. Ji džiaugiasi, kad jos darbas vertinamas, kad ji dalyvauja parodoje.“
 
Moterų burtai
Mačiusieji turbūt iki šiol prisimena 2009 m. tekstilininkių surengtą spektaklį „Muzikinis audinys“ parke prie Vilnelės – jos interpretavo liaudies dainas audimo, verpimo, velėjimo ir panašiais veiksmais bei garsais (režisavo Algis Mikutis, muziką kūrė Andrius Kulikauskas). „Mano studentės siuvo drabužius, paaukojo visą vasarą, kad mes tai parodytume miestui, – prisimena Eglė. – Miške pavaizdavome visą moters gyvenimą: gimsta vaikas, vyras išeina į karą, parėjo, neparėjo, kaip aš viena nabagėlė – tai pasakojimas dainomis. Paskui visus pasikvietėme į dirbtuves, kur prasidėjo vyro susigrąžinimo burtai.“ Būrė audimo staklės, Gedimino Laurinavičiaus mušamieji ir Sigutės Trimakaitės balsas. Bet šis spektaklis – tik poetinis sudėtingos patirties apibendrinimas. Už jo slypi dvejus metus trukusios Eglės kelionės į moterų krizių centrus – tai buvo Jungtinių Tautų remiamas projektas.
 
„Važinėjau į Anykščius, Šakius, kažkokius kaimus, kurių net pavadinimų nebūčiau sužinojusi, – pasakoja Eglė. – Sėsdavau į automobilį apie pusę šešių ryto – važiuoji per tamsius tyrus, rūkus, atvyksti į nešildomus bendruomenės namus, ateina pamuštos vargšės moterys ir su jomis kažką reikia aštuonias valandas veikti. Iš pradžių moterys sakydavo, kad esu kaip kokia rožė ant torto. Supratau, kad jei nuvažiuosiu tokia visa puiki, jos kažką tyliai padarys – ir viskas. Aš turiu būti ne rožė ant torto, bet „razinka“ pyrage. Tada pergalvoji savo veiksmus: kaip turi kalbėti, kaip atrodyti – turi atrodyti geriau už jas, bet ne per gerai, kad nesusidarytų distancija. Turiu būti jų bendruomenės dalis, per tas aštuonias valandas, per mėnesį įgyti jų pasitikėjimą, kad paskatinčiau jas kažką padaryti, palikčiau jas su mintimi, kad jos gali toliau bendrauti, viena kitai padėti. Pabaigoje mes atsisveikindamos išsiglebėsčiuodavome, atsibučiuodavome, ir jausdavau tokį artumą ir bendrumą. Turbūt ir jos tą patį jausdavo.“
 
Dirbtuvėms buvo skirtas biudžetas, Eglė pripirkdavo medžiagų, prigrūsdavo jų pilną automobilį ir buvo galima daryti, ką leidžia fantazija: tapyti ant šilko, dekoruoti dubenis, marginti staltieses, siūti kepures, dekoratyvinius rankšluostėlius, rankų darbo popierių, į kurį primaišydavo pievose surinktų gėlių, o iš jo gamindavo knygos viršelį, paveikslą, atviruką – ant jo kažkam ir laišką parašydavo. Tačiau jos užduotis nebuvo išmokyti tekstilės technologijų. „Gal svarbiau tai, kad galime kartu suėjusios pasikalbėti apie jų socialinę padėtį ir psichologinę savijautą. Kai kartu dirbi vieną, antrą ir trečią valandą, tau kažkas pavyksta, tavo kolegei irgi kažkas pasiseka, jūs dalinatės patirtimi ir taip suartėjate: „Tai kiek tu čia gali būti? Aha, tavęs namie laukia tas? O manęs – tas. Kodėl taip? O jeigu tavęs nelaukia, tai kodėl? Kas tave į tai pastūmėjo?“ Išgirdau tiek visokių dalykų, kurių nežinome gyvendami čia, Vilniuje, nors jie vyksta čia pat, už penkiasdešimties kilometrų. Tave muša, tu vos nubėgi į policiją, o policininkas skambina tavo vyrui ir sako: „Nu, Jonai, žinai, savo bobą atsiimk, ir vėl atlėkė.“
 
Po tokių susitikimų tos moterys jau pačios susiburdavo ir tęsdavo darbus. Vėliau Eglei apsilankius pasakodavo, ką nuveikusios, pavyzdžiui, Velykoms vėlė avinėlius iš jos paliktų medžiagų. O pačią Eglę ta patirtis įkvėpė sukurti „Pietą“ – nėščią moterį didelėmis krūtimis: „Tos nelaimingos, sumuštos moterys yra tobulos. Nes man atrodė, kad neįmanoma daugiau iškentėti nei jos. Lyginant su tuo, Kristaus kančia ant kryžiaus yra trumpalaikė – tu žeminamas turi gyventi kasdien, būti kalamas prie kryžiaus kasdien. Man jos atrodė šventesnės už šventas.“
 
Nebūtina, kad iš izoliacijos išvaduojančius kūrybinius susibūrimus inicijuotų Jungtinės Tautos. Moterų klubas „Vilniaus Vilnelės“ 2005 m. susiformavo tarsi savame – iš pradžių į Eglę kreipėsi technologijų mokytojos prašydamos pamokyti vėlimo technikos, paskui prie jų prisijungė medikės, teisininkės ir kas tik nori (http://www.vilniausvilneles.lt/). „Susikūrėme legendą, kad Vilnius – iš vilnų. Juk čia buvo auginamos avys, o jų vilnas plaudavo Vilnelėje. Rinkdavomės kiekvieną trečiadienį po darbų iš anksto nežinodamos, ką darysime, tik aš atsinešdavau medžiagas ir šį tą numanydavau. Kalbėdavome apie viską, kyla probleminių klausimų, diskutuojame, ir tada įvyksta stebuklas. Taip bekalbėdamos labai gražių darbų pridarome. Paskui rengėme parodas – jos irgi labai smagios, pavyzdžiui, „Malonumų sodai“ UNESCO komisijos galerijoje Vilniuje.“
 
Kartą Eglė paskelbė internete, kad renka paklodes iš moterų, kurios arba tiki meile, arba ne: „Pačios moterys turi apsispręsti, į kurią krūvą dėti. Tai visos man ir nešė paklodes, ant kurių kadaise miegota. Tada jas visas sukarpiau ir išaudžiau iš naujo dvi to paties dydžio paklodes: tikinčių meile ir ne. Buvo viena moteriškė, aštuoniasdešimtmetė Anelė, amžiną atilsį. Jos biografija tikrai tragiška – ji turėjo tris vyrus, kurie ją ir mušdavo, ir iš jos vogdavo, o ji auksarankė, tautinius drabužius ir mano suprojektuotus darbus ausdavo, tokia tikra moteris lietuvė – Žemaitės romanų herojė. Nuvažiavau pas ją kartą ir sakau: „Anele, jau jūs tai man tikrai duosite paklodę į tą krūvą, kur netiki meile.“ – „Vaikeli, – ji man atsakė, – vienintelis dalykas, kuo tikiu ir tikėsiu, yra meilė“. Na va kaip...“
 
Menas ir kūrybiškumas
Susižavėjusi proto negalią turinčių žmonių rankdarbiais, tūkstančiais neuronų ir angelų sargų, kuriuos suvėlė vaikai ir jų mokytojai, moterų sukurtomis staltiesėmis, nuo kurių norisi raškyti vaisius, ar keisčiausių formų skrybėlėmis, paklausiau: gal tai ir yra tikrasis menas? „Tai skirtingi dalykai. Tikras menas ne gydo, bet žudo, – atsakė Eglė. – Meno terapijos atveju mes kalbame ne apie meną, o apie kūrybiškumą. Turi sukurti aplinką, kad žmogus maksimaliai atsiskleistų. Ateini, sakai: chebra, kažką darom! Įpili benzino ir ugnies. Tada ir jie užsidega, patiki tavimi ir daro. Jie būna laimingi. Tai yra kaip išėjimas iš labirinto – tikslą numanai, tik svarbu, kaip išlaviruosi, kad jį pasiektum.“
 
Paroda veikia iki spalio 31 d.
Panemunės pilis (Vytėnų g. 53, Pilies kaimas, Jurbarko rajonas)
Dirba antradieniais–sekmadieniais10–18 val.
Dovilė Karvelytė, „Tapatybė“. 2014 m. A. Gailiešos nuotr.
Dovilė Karvelytė, „Tapatybė“. 2014 m. A. Gailiešos nuotr.
Kristina Šaudytė, „Siena“. 2015 m. A. Gailiešos nuotr.
Kristina Šaudytė, „Siena“. 2015 m. A. Gailiešos nuotr.
Simona Čepukaitė, „Identity“ („Tapatybė“). 2009 m. A. Gailiešos nuotr.
Simona Čepukaitė, „Identity“ („Tapatybė“). 2009 m. A. Gailiešos nuotr.
Vida Strasevičiūtė, „Praktinis tvarių dizaino sprendimų taikymas mados pramonėje“. 2015 m. A. Gailiešos nuotr.
Vida Strasevičiūtė, „Praktinis tvarių dizaino sprendimų taikymas mados pramonėje“. 2015 m. A. Gailiešos nuotr.
Parodos Panemunės pilyje vaizdas – Aistės Voverytės „Neužmirštuolės“ (2014) ir Ernestos Dikinytės „Užklotas. Funkcija-antifunkcija“ (2014). A. Gailiešos nuotr.
Parodos Panemunės pilyje vaizdas – Aistės Voverytės „Neužmirštuolės“ (2014) ir Ernestos Dikinytės „Užklotas. Funkcija-antifunkcija“ (2014). A. Gailiešos nuotr.
Dovilė Gudačiauskaitė, „GUD 4 U“ („Tau gerai“). 2006 m. A. Gailiešos nuotr.
Dovilė Gudačiauskaitė, „GUD 4 U“ („Tau gerai“). 2006 m. A. Gailiešos nuotr.
Gintarė Pociūtė, „Nusipuošimas“. 2013 m. A. Gailiešos nuotr.
Gintarė Pociūtė, „Nusipuošimas“. 2013 m. A. Gailiešos nuotr.
Margarita Žigutytė, „Tekstai“. 2015 m. A. Gailiešos nuotr.
Margarita Žigutytė, „Tekstai“. 2015 m. A. Gailiešos nuotr.
Socialiniai projektai Panemunės pilyje – Vilniaus Simono Daukanto gimnazijos mokinių ir mokytojų Arianos Numgaudienės ir Vaivos Kazlauskaitės iš apyrankių nuaustas kilimas (2014) ir Marijos Luizos Švedaitės, Katažynos Jancevič, Žymantės Poškaitės „Gedimino pilies peizažas“ (2014). A. Gailiešos nuotr.
Socialiniai projektai Panemunės pilyje – Vilniaus Simono Daukanto gimnazijos mokinių ir mokytojų Arianos Numgaudienės ir Vaivos Kazlauskaitės iš apyrankių nuaustas kilimas (2014) ir Marijos Luizos Švedaitės, Katažynos Jancevič, Žymantės Poškaitės „Gedimino pilies peizažas“ (2014). A. Gailiešos nuotr.
Veltinio seminaras psichikos sutrikimų patyrusiems žmonėms VDA Tekstilės katedroje. 2005 m. E. G. Bogdanienės nuotr.
Veltinio seminaras psichikos sutrikimų patyrusiems žmonėms VDA Tekstilės katedroje. 2005 m. E. G. Bogdanienės nuotr.
Veltinio seminaro psichikos sutrikimų patyrusiems žmonėms metu ligonio nuaustas darbas. 2005 m. E. G. Bogdanienės nuotr.
Veltinio seminaro psichikos sutrikimų patyrusiems žmonėms metu ligonio nuaustas darbas. 2005 m. E. G. Bogdanienės nuotr.
Projektas „Rūbai į sveikatą“. 2007 m. E. G. Bogdanienės nuotr.
Projektas „Rūbai į sveikatą“. 2007 m. E. G. Bogdanienės nuotr.
Projektas „Rūbai į sveikatą“. 2007 m. E. G. Bogdanienės nuotr.
Projektas „Rūbai į sveikatą“. 2007 m. E. G. Bogdanienės nuotr.
Projektas „Rūbai į sveikatą“. 2007 m. E. G. Bogdanienės nuotr.
Projektas „Rūbai į sveikatą“. 2007 m. E. G. Bogdanienės nuotr.
Projektas „Pavasario žiedai“. 2009 m. E. G. Bogdanienės nuotr.
Projektas „Pavasario žiedai“. 2009 m. E. G. Bogdanienės nuotr.
Projekto „Pavasario žiedai“ metu sukurta staltiesė Velykoms. 2010 m. E. G. Bogdanienės nuotr.
Projekto „Pavasario žiedai“ metu sukurta staltiesė Velykoms. 2010 m. E. G. Bogdanienės nuotr.
Viešosios įstaigos „Mes esame“ projektas „Būkime kartu, kurkime drauge“ Violetos ir Kęstučio Vilučių sodyboje. 2014 m. E. G. Bogdanienės nuotr.
Viešosios įstaigos „Mes esame“ projektas „Būkime kartu, kurkime drauge“ Violetos ir Kęstučio Vilučių sodyboje. 2014 m. E. G. Bogdanienės nuotr.
Viešosios įstaigos „Mes esame“ projektas „Būkime kartu, kurkime drauge“ Violetos ir Kęstučio Vilučių sodyboje. 2014 m. E. G. Bogdanienės nuotr.
Viešosios įstaigos „Mes esame“ projektas „Būkime kartu, kurkime drauge“ Violetos ir Kęstučio Vilučių sodyboje. 2014 m. E. G. Bogdanienės nuotr.
Performansas „Muzikinis audinys“, režisierius Algis Mikutis, kompozitorius Andrius Kulikauskas. VDA Tekstilės katedros dirbtuvės ir Vilnelės krantinė, „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ renginys. 2009 m. A. Lašo nuotr.
Performansas „Muzikinis audinys“, režisierius Algis Mikutis, kompozitorius Andrius Kulikauskas. VDA Tekstilės katedros dirbtuvės ir Vilnelės krantinė, „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ renginys. 2009 m. A. Lašo nuotr.
Performansas „Muzikinis audinys“, režisierius Algis Mikutis, kompozitorius Andrius Kulikauskas, perkusininkas Gediminas Laurinavičius. VDA Tekstilės katedros dirbtuvės ir Vilnelės krantinė, „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ renginys. 2009 m. A. Lašo nuotr.
Performansas „Muzikinis audinys“, režisierius Algis Mikutis, kompozitorius Andrius Kulikauskas, perkusininkas Gediminas Laurinavičius. VDA Tekstilės katedros dirbtuvės ir Vilnelės krantinė, „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ renginys. 2009 m. A. Lašo nuotr.
Dirbtuvės smurtą patyrusioms moterims Šakiuose bendruomenės centre. 2010 m. E. G. Bogdanienės nuotr.
Dirbtuvės smurtą patyrusioms moterims Šakiuose bendruomenės centre. 2010 m. E. G. Bogdanienės nuotr.
Eglė Ganda Bogdanienė, „Pieta“. 2010 m. E. G. Bogdanienės nuotr.
Eglė Ganda Bogdanienė, „Pieta“. 2010 m. E. G. Bogdanienės nuotr.
Eglė Ganda Bogdanienė, „Netikiu meile“. 2005 m. E. G. Bogdanienės nuotr.
Eglė Ganda Bogdanienė, „Netikiu meile“. 2005 m. E. G. Bogdanienės nuotr.
Eglė Ganda Bogdanienė, „Tikiu meile“. 2005 m. E. G. Bogdanienės nuotr.
Eglė Ganda Bogdanienė, „Tikiu meile“. 2005 m. E. G. Bogdanienės nuotr.