Atrandant savastį

Kasdien eidama į darbą pro Aušros vartus kertu Bazilijonų gatvę, o grįžtant namo žvilgsnis visuomet nukrypsta gilyn į iliuziškai sukurtą perspektyvą, atsiveriančią pro išlakius Jono Kristupo Glaubico projektuotus Švč. Trejybės bažnyčios ir Bazilijonų vienuolyno ansamblio vartus, kurie savo barokinėmis formomis liudija Vilniaus miesto savitumą. Būtent ši vieta prieš daugiau nei keturis šimtmečius subrandino dar vieną iškilią asmenybę – Juozapatą Kuncevičių, kurio 400 kankiniškos mirties metus minime šiemet. Įdomus paradoksas, kad daugumai Lietuvos žmonių šis vardas visai negirdėtas, o daugeliui net nežinoma, kad jis stipriai susijęs su Lietuva ir Vilniumi. Tai didžiulė, daugiau nei prieš 400 metų prasidėjusi istorija, įgavusi didelį mastą ir aktuali iki šiol, ypač šiandienos Rusijos Ukrainoje sukelto karo akivaizdoje.

Apie šiuos įvykius ir didžiulę Unijos (Ukrainos graikų apeigų katalikų bažnyčios) istoriją liudija dvi parodos. Viena jų, atidaryta Bažnytinio paveldo muziejuje, „Tegul visi bus viena. Šv. Juozapato Kuncevičiaus kankinystei – 400“ (parodos kuratorės Rita Pauliukevičiūtė, Birutė Valečkaitė, Vaiva Vasiliauskaitė). Šią parodą lydi ir visus metus besitęsiantis renginių ciklas, skirtas šventojo Juozapato (apie 1580–1623) asmeniui, epochai, rusėniškajam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dėmeniui pažinti.

1623 m. lapkričio 12 d. Vitebske stačiatikių nukankintas Juozapatas Kuncevičius tarsi nutiesė glaudžius tiltus ir sujungė Vilnių su Kyjivu ir Roma. Bazilijonų ordinas, prie kurio įkūrimo prisidėjo ir pats Juozapatas, tapo neatsiejama Vilniaus istorijos, kultūros, religinio gyvenimo dalimi. Ivanas Kuncevičius gimė dabartinės Ukrainos teritorijoje (Voluinės Vladimire), atvyko į Vilnių mokytis pirklio amato, bet jį traukė dvasiniai dalykai ir Vilniuje jis subrendo kaip iškilus krikščionių Bažnyčios vienybei pasiaukojęs dvasininkas. Kartu su būsimu Kyjivo metropolitu Juozapu Benjaminu Rutskiu 1617 m. Juozapatas įkūrė kontempliatyvų Šv. Bazilijaus Didžiojo (Bazilijonų) ordiną, grįstą Šv. Bazilijaus regula, ir suteikė jam dalį Vakarų Bažnyčios vienuoliams būdingų gyvensenos bruožų. Tai labai prisidėjo prie daugiatautės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros formavimosi bei modernios visuomenės raidos. 

Šią didžiulę LDK Graikų katalikų bažnyčios istoriją tarsi punktyrais bandoma nupasakoti ir parodoje, kurioje pirmą kartą taip plačiai, per dvi Bažnytinio paveldo muziejaus ekspozicijos sales, pristatomas istorinis unitų paveldas. Dauguma eksponatų pasiskolinti iš įvairių Lietuvos atminties institucijų (Jauniaus Gumbio Lietuvos dailės kolekcijos, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, Lietuvos valstybės istorijos archyvo, Lvivo istorijos muziejaus, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų, Vilniaus universiteto bibliotekos, Šiaulių „Aušros“ muziejaus), o pagrindiniai parodos partneriai – Lietuvos nacionalinis muziejus ir Andrejaus Šeptickio nacionalinis muziejus Lvive. 

Pirmoje parodos ekspozicinėje erdvėje pasakojama unitų istorija, eksponuojami jos aukščiausių dvasininkų, pareigas ėjusių nuo Brastos unijos įkūrimo 1596 m. iki jos panaikinimo (prijungimo prie stačiatikių), portretai. Unijos panaikinimo istorija artimai susijusi ir su LDK istorija – Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padalijimo bei prijungimo prie Rusijos imperijos. XIX amžius buvo pats skaudžiausiais ne vien Lietuvos istorijai, bet ir Unijai, jos didžiulis ir tankus vienuolijų tinklas buvo sutraukytas, vienuoliai priversti arba tapti stačiatikiais, arba amžiams prarasti pasirinktą dvasininko kelią. Dar negailestingiau buvo naikinamas visas materialusis Unijos paveldas, nors kiek demonstravęs „nuklydimą“ nuo tikrojo tikėjimo ar liudijęs posūkį Vakarų link. Net ir šiandien šis LDK paveldas sunkiai surandamas, identifikuojamas, tai rodo ir parodoje eksponuojami paveikslai, ikonos, liturginiai drabužiai, kiti medžiagiškieji Unijos liudininkai, prie kurių etikečių dar puikuojasi abejones keliantys klaustukai. Taip yra todėl, kad šis paveldas Lietuvoje mažai tyrinėtas ir tarsi vėl naujai mums patiems atrandamas. Kyla klausimas – kodėl?

Juozapatas Kuncevičius 1643 m. buvo paskelbtas palaimintuoju ir tai buvo antrasis po šv. Kazimiero Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės globėjas, jo naujai sukurti ikonografiniai atvaizdai plito daugelyje ne vien unitiškų, bet ir katalikiškų bažnyčių. Palaimintojo kulto išplitimo laikas – XVIII a., tačiau per XIX šimtmetį Juozapatas buvo beveik primirštas, paveikslai po truputį dingo iš altorių arba buvo pakeisti kitais; išliko tik antruose altorių tarpsniuose buvę palaimintojo atvaizdai, kaip Joniškio bažnyčios ikonografinis atvaizdas (1848 m.). Daugiau išliko grafinių Juozapato atvaizdų, keletas jų kartu su vario klišėmis yra saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje, nuo jų parodai buvo naujai atspausti nedidelio formato Juozapato paveikslėliai, kurie, be abejo, funkcionavo LDK XVIII a. aplinkoje kaip maldingumą jam liudijantys ženklai. Įdomu, kad tarp atvaizdų saugoma ir Romos raižytojo Carolio Grandi klišė, dar geriau mums paaiškinanti vaizdų dauginimo mechanizmą, kai Romoje buvo įsigyjamas ne tik paveikslėlis, bet ir visa klišė, nuo kurios buvo galima čia, vietoje, Vilniuje, dauginti savo mylimo globėjo atvaizdus.

Būtent Juozapatas daugiausia buvo garbinamas rusėniškai kalbančios Lietuvos dalies gyventojų, kurie su naujos religijos – graikų katalikų – įtvirtinimu tapo lygiaverčiais Vilniaus miesto valdytojais; šio tikėjimo atstovai po lygiai su katalikais užėmė aukštas pareigas, susijusias su Vilniaus miesto valdymu ir teisine jo struktūra. Jau XVII a. pradžioje ši nauja religinė bendruomenė pradėjo integruotis į skirtingas religines bendruomenes vienijantį miestą, o bazilijonai ypač aktyviai užsiėmė švietimu, edukacine veikla, kūrė mokyklas, spausdino knygas įvairiausiomis kalbomis (net žemaitiškai!) ir buvo gausiausia vienuolija Vilniaus miesto socialiniame žemėlapyje. Juodais iki žemės apsiaustais vilkintys vienuoliai dominavo Vilniaus miesto kraštovaizdyje.

Vilnius tapo ir ta vieta, kurioje buvo pradėtas Juozapato Kuncevičiaus kanonizacijos procesas, kuriami jo gyvenimo aprašymai, pirmieji jo atvaizdai, kiti literatūros kūriniai – visa tai gerai atskleidžia ir kita Vilniaus universitete atidaryta dokumentų ir knygų paroda „Liepsnojęs nuo Dievo ir Dievui – 400 metų Juozapato kankinystei“ (kuratorės Ina Kažuro, Brigita Zorkienė). Vilniaus universiteto bibliotekoje pristatomoje parodoje galima pamatyti dvejopo tipo dokumentus, vienus – liudijančius žemišką Juozapato gyvenimą, kitus – šventojo garbinimą po mirties. Šv. Juozapato kankinystė buvo apdainuojama poezijoje, bažnytinėse giesmėse ir liaudies dainose. Dvasininkai aiškino jo misiją ir svarbą savo pamoksluose. Spausdintose knygose buvo aprašomas palaimintojo Juozapato gyvenimas ir jo stebuklai. Jo vardas skambėjo tiek aukštos lotyniškos kultūros intelektualinėje aplinkoje, tiek plačioje neturtingų tikinčiųjų bendruomenėje.

Parodos eksponatuose atsispindi išskirtinis šv. Juozapato garbinimas XVII ir XVIII a.; jis buvo vienas populiariausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės baroko epochos šventųjų. Deja, šią gerbimo tradiciją pamažu nutraukė šalies klestėjimui nepalankūs stipraus kaimyno iš Rytų veiksmai, nuolatiniai dvasininkų persekiojimai, bažnyčių griovimai, unitų ir katalikų bažnyčių pavertimas cerkvėmis, intensyvus kilnojamojo paveldo naikinimas ir pan. XX a. pradžioje įtvirtintos tautinės valstybės Lietuva ir Ukraina tarsi pasidalijo ir šventuosius – šv. Kazimiero garbinimas tapo natūralia lietuviškumo savastimi, jo tapybos ir skulptūriniai atvaizdai plito per visas Lietuvos bažnyčias, jis tapo ir Lietuvos užsienyje reprezentantu. Šv. Juozapatas liko kažkur toliau, labiau pamirštas nei gerbiamas.

Tikriausią „detektyvinę“ istoriją patyrė pati šv. Juozapato Kuncevičiaus kūno kelionė. Jo gerbimas prasidėjo Polocke esančioje Šventosios Sofijos katedroje, kurioje jis ėjo arkivyskupo pareigas ir buvo pašarvotas jį laidojant. Vėliau Vilniaus vaivados Leono Sapiegos rūpesčiu atliktas Juozapato nužudymo tyrimas: nubausti kaltieji, Vitebsko miestui atimtos Magdeburgo (laisvos prekybos) teisės, o Sapiegos vaikaičiai, Kazimieras Jonas Sapiega, parūpino kankinio kūnui neįtikėtinai gražų sidabrinį sarkofagą, kuriame buvo paguldytas šventojo kūnas ir įkeltas į Polocko Šv. Sofijos bažnyčios altorių viešam gerbimui.

Tačiau pačiam kūnui neteko ramiai ilsėtis, nes per XVII a. vidurio maskvėnų-kazokų antpuolius LDK teko greitai jį slėpti, jis buvo laikinai atgabentas į Vilnių ir net kelis kartus atvertas, apie tai liudija knygose fiksuoti stebuklai. Vėliau, po 1667 m., kūnas grąžintas į Polocką, tačiau taip pat neilgam. XVIII a. pradžioje jį teko vėl slėpti, tuo pasirūpinti apsiėmė Radvilos, kūną priglaudę Radvilų Bialos pilyje, vėliau jį saugojo bazilijonai. Tačiau XIX a. nesaugi pasidarė visa LDK teritorija, o 1867 m. Juozapato paskelbimas šventuoju tapo dar didesniu akstinu paslėpti kūną nuo sunaikinimo. Pirmojo pasaulinio karo metais šventojo kūnas buvo atrastas ir išvežtas į Vieną, kur rado laikiną prieglobstį Šv. Barboros bažnyčioje, po Antrojo pasaulinio karo jis atsidūrė Romoje ir tik 1963 m. atgulė amžinojo poilsio Vatikano Šv. Petro bazilikoje, Šv. Bazilijaus Didžiojo altoriuje, arčiausiai Šv. Petro kapo.

Taigi turime du LDK šventuosius globėjus – šv. Kazimierą, kurio kūnas ilsisi Vilniaus katedroje, Šv. Kazimiero koplyčioje, ir šv. Juozapatą, kurį visada verta aplankyti Romoje ir prisiminti garbingą LDK istoriją, padovanojusią mums dar vieną šventą vyrą.

Šios parodos ir jas lydintys renginiai (konferencijos, paskaitos) pirmiausia siekia priminti mūsų istoriją ir į savo šalies savastį įrašyti dar vieną asmenį, leidžiantį gerokai plačiau suvokti Vilniaus ir visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės reikšmę neramiame ir krauju paženklintame šių dienų pasaulyje, kuriame Juozapatas iškyla kaip taikos ir vienybės pranašas.

Paroda „Tegul visi bus viena. Šv. Juozapato Kuncevičiaus kankinystei – 400“ veikia iki 2024 m. balandžio 27 d.

Bažnytinio paveldo muziejus (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius)

Paroda „Liepsnojęs nuo Dievo ir Dievui – 400 metų Juozapato kankinystei“ veikia iki 2024 m. kovo 1 d.

Vilniaus universiteto biblioteka (Universiteto g. 3, Vilnius)

Projektą „Vilniaus parodų apžvalgos“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė