Menininkė čia (ne)dalyvauja

Eidama pro Karališkąją dailės akademiją Londone, atsitiktinai išgirstu dviejų jaunų vaikinų pokalbio nuotrupas. „Ar čia tik ne ta paroda su daug nuogų žmonių?“ – vienas, pirštu besdamas į didžiulį plevėsuojantį plakatą su Marinos Abramović veidu, atvirai teiraujasi kito. Kokia puiki tai parodos iliustracija, o ir po atidarymo spaudoje pažirusiuose straipsniuose, regis, nuogybės akademijoje keliamos į pirmą vietą. Tai jokiu būdu nesutinkama neigiamai, visi gerbia aukštą menininkės statusą turinčią Abramović, bet ar visuomenė gebės priimti, suprasti ir pamatyti daugiau nei nuogumą? Abramović penkiasdešimt metų kūrybos apimanti retrospektyvinė paroda Karališkojoje dailės akademijoje sulaužo užstrigusį ratą ir tampa pirmąja personaline moters paroda Didžiojoje akademijos salėje. Tam prireikė 255 metų – taip Abramović ir toliau eina kiaurai sienas, griaudama sustabarėjusius standartus.

Parodoje, it knygyno klasikos skyriuje, visi pavadinimai girdėti, viršeliai atpažįstami. Įvairiausiais daiktais nukrautas ilgas stalas salės gale tegali būti „Ritmas 0“ (1974), kaulų krūva raudonos šviesos fone perkelia tik į Venecijos bienalę, begalinis žygis televizoriaus ekrane – tik Kinų siena.

Paroda gana simboliškai, mat pati menininkė fiziškai joje nedalyvauja, prasideda su darbo „Menininkė dalyvauja“ arba „Menininkė čia yra“ (2010) dokumentacija. Dešimtys Marinų žvelgia iš vienos sienos pusės, dešimtys nepažįstamųjų – iš kitos. Šio performanso metu Abramović MoMA galerijoje Niujorke tris mėnesius skyrė susitikimui su lankytojais: kiekvienas atėjęs galėjo sėstis į kėdę priešais menininkę – jokių pokalbių, jokių prisilietimų, tik akių kontaktas. Tąkart į galeriją plūdo minios, o pabūti su Abramović eilėn stojęsi kartais prie muziejaus durų praleisdavo ir naktį. Tai – Abramović supergalia. Žiūrovą pasiekia kiekvienas jos ištartas žodis, jos buvimas, charizma tiesiog sukausto, priremia prie sienos. Ji beveik kaip kokio kulto lyderė: galima ja žavėtis, galima jos nemėgti, bet ją matant, šalia jos būnant, ją girdint – sunku atsitraukti. Kaipgi kitaip į jos paskaitą Kaune 2022 m. būtų susirinkęs visas stadionas?

Abramović performansai pasižymi ribinėmis situacijomis, kraštutinumų tyrimu, pirštų galiukais vaikščiojant plonyte linija, kartais skiriančia gyvenimą ir mirtį. Menininkės darbai dažnai šokiruoja, kartais kelia šleikštulį, bet galiausiai kviečia į gilesnius apmąstymus, kritikuoja socialinę visuomenės padėtį, edukuoja. Kraštutinumai menininkei gyvybiškai svarbūs, o skausmo, diskomforto įveikimas jai tampa vartais į dvasinius perversmus. Tai menininkės prakeiksmas ir unikalumas.

„Ritmo 5“ (1974) metu Abramović guli degančios žvaigždės viduryje, per performansą „Tomo lūpos“ (1975) ant kūno išsipjauna žvaigždę, „Ritmo 10“ (1973) metu tarp išskėstų pirštų ritmiškai smaigsto peilį, 20 kartų įsipjauna, tuomet pasiima kitą peilį ir bando atkartoti ką tik vykdytą aktą. Vėlesniuose darbuose kūno žalojimo būna vis mažiau, tačiau menininkė sukuria naujas žaidimo taisykles – nevalgyti, nesimylėti, nekalbėti, neliesti. Pamačius jos darbus dažnai kyla klausimas: ar reikalinga laviruoti tarp tų ribinių situacijų, ar kentėjimas – vienintelis išsilaisvinimas?

Abramović kūryba itin autobiografiška, pripildyta simbolių ir metaforų. Menininkė augo Jugoslavijoje ir iki šiol greičiau prisistato eksjugoslave nei serbe. Tėvų būta komunistų, karo didvyrių, močiutė, kuri Abramović ir užaugino, buvo itin religinga. Visa tai menininkė sugėrė į save ir vėliau panaudojo kūryboje. Parodoje eksponuojami ir jos šeimos reliktai, po stiklu sudėti dokumentai, pasai, medaliai, diplomai – tai Abramović tėčio Vojino praeities kolekcija. Prieš daiktų muziejų ant sienos rodomas menininkės performansas „Didvyrė“ (2001), kuriame Abramović, rankoje laikydama baltą vėliavą, sėdi ant balto žirgo, fone skamba graudi Jugoslavijos himno aranžuotė.

Kitapus – raudonas kambarys, į kurį iš toli kviečia per vidurį dramatiškai apšviesta kaulų krūva, judėdama link jų beveik tikiuosi užuosti tą bjaurų dvėselienos kvapą. Deja, akademija sterili kaip niekad. Plastikiniai kaulai, ant sienos projektuojamas Abramović šokis, jos tėvų veidai, Balkanų dainos fone – tai „Balkanų barokas“ (1997), performansas, kurio metu menininkė, apsirengusi balta suknele, kasdien ėjo šveisti karvių kaulų krūvos, sizifiškai brūžino kiekvieną kaulą, tarsi stengdamasi nutrinti, išvalyti kruviną tėvynės istoriją.

Svarbią vietą Abramović gyvenime ir kūryboje užėmęs menininkas Ulay’us (1943–2020) atsiranda vos poroje parodos salių. Čia jie su Marina bučiuojasi ilgais bučiniais, čia laiko įtemptą lanką su viena strėle (jeigu vienas ar kitas ne taip pajudės – strėlė lėks į Mariną), čia Ulay’us užsisiuva lūpas, o Marina atsakinėja už jį, čia jie sėdi susipynusiais plaukais. Mažame televizoriaus ekranėlyje rodomas ir pagarsėjęs menininkų performansas „Imponderabilia“ (1977), kurio metu jie nuogi stovėjo prie įėjimo į galeriją, taip, kad kiekvienas atėjusysis turėjo tarp jų praeiti, pasisukdamas arba į Mariną – moterį, arba Ulay’ų – vyrą. Galiausiai nedideliame ekrane sudėtas ir skaidrių rinkinys neseniai iš gyvenimo išėjusiam Ulay’ui atminti, gana skurdus memorialas menininkės bendražygiui įkomponuotas šalia darbo „Įsimylėjėliai“ (1998), po kurio pora ir nutraukė saitus.

Vėlyvesni darbai labiau susitelkia į dvasinio pasaulio paieškas, seka mitologijos vingiais, įkvėpimo semiasi iš Tolimųjų Rytų filosofijos bei religijos. Visuomet tiesiogiai ir nutrūktgalviškai į veiksmą nėrusi Abramović atsitraukia ir pasilieka už ekrano ribų ar tik įrašyto balso skambesiu veda lankytojus. Kristalų kambarys kviečia į meditaciją, toliau rikiuojasi menininkės skulptūros, fotografijos, instaliacijos. Paskutinė parodos salė – viena dramatiškiausių erdvių. Tamsaus kambario viduryje stovi švininė karsto formos lova su rožinio kvarco apkaustais. Kambario kampuose šviečia didžiuliai kryžiai, kiekviename jų – devyni skirtingi Abramović portretai.

Daugiausia kritikos paroda sulaukė dėl pačios menininkės nebuvimo – Abramović tai aiškino prasta sveikatos būkle. Neseniai ne vieną operaciją patyrusiai ir prie mirties slenksčio pabuvusiai Abramović gydytojai net skraidyti uždraudė, tad menininkė Londoną iš Niujorko pasiekė itin senamadiškai – laivu. Vis dėlto Abramović šešėlis visoje parodoje mane persekioja it vaiduoklis, jos veidas, kūnas, balsas, riksmas – visur, kiekviename salės kamputyje, kiekviename ekrane. Net ir į kristalų kambarį, turėjusį skleisti ramybę ir panardinti lankytojus į dvasinius apmąstymus, atsirita Marinos ir Ulay’aus šauksmai. Nuo pirmųjų darbų serijos „Ritmai“ iki paskutinio kambario su dramatiškais kryžiais į mane žvelgia dešimtys Abramović akių, menininkė parodoje gal ir nedalyvauja, bet jos energija tvyro ore, jos žvilgsnis, nors ir iš ekrano, vis dar pagaulus ir intensyvus.

Jeigu čia tektų dėti recenzijos tašką, išvadose dar pridurčiau, kad paroda puikiai suplanuota, paliečianti svarbiausius Abramović kūrybos etapus ir puikiai nupiešianti visapusišką menininkės portretą. Vis dėlto kol kas dar nepriėjome prie pradžioje iškeltos parodos su daug nuogų žmonių etiketės. Ekspozicijoje prie to visavertiško retrospektyvinės parodos vaizdo pridėtos ir realiu laiku vykstančios skirtingų menininkų, aktorių, šokėjų atliekamos Abramović darbų iliustracijos. Performanso menas Abramović kūryboje yra centrinis komponentas, pagrindinis ingredientas, todėl ir mintis gyvai atkartoti performansus iš pirmo žvilgsnio skamba labai logiškai, net intriguojančiai.

Sumanyta atgaivinti keturis performasus: „Imponderabilia“ (1977), „Nuoga su skeletu“ (2002), „Šviesumas“ (1997) bei „Namas su vaizdu į vandenyną“ (2002). Pati Abramović atsirinko, treniravo ir apmokė atlikėjus, jiems paaiškino svarbiausius komponentus, slypinčius už kiekvieno performanso, kurį ši grupė (iš viso 39 menininkai) daugeliui nepažįstamais vardais atliks akademijoje ateinančiais mėnesiais. Performanso atlikėjai į sales žengia baltais chalatais, jų veidai akmeniniai, sukaustyti tokio begalinio rimtumo, kad net suskausta. Juos visuomet seka dar pora baltachalačių ir keletas apsaugininkų – akimirką pasijuntu it kino apie blogiukus mokslininkus filmavimo aikštelėje. Tik atlikėjai nieko blogo neplanuodami tykiai tipena per salę iki performanso vietos, čia nusirengia ir užima poziciją, o apsaugininkai akylai įsistebeilija į lankytojus: fotografuoti performansų atlikėjus griežtai draudžiama. Pats pasiruošimo aktas tampa ritualą primenančiu performansu, likusysis nuogas jame paaukojamas pražūčiai.

„Mano menas neturi lyties. Aš turiu moters kūną, bet tai neturi jokios įtakos mano performansams“, – spaudos konferencijoje sako menininkė, o jos žodžius patvirtina tai, kad performansai „Nuoga su skeletu“ bei „Šviesumas“ kartojami įvairiausių lyčių atlikėjų. Nuogas nepažįstamosios kūnas su skeletu guli ant pailgo televizoriaus, kuriame rodomas originalus performansas. Apačioje sunkiai kvėpuoja Abramović kūnas, viršuje jauna menininkė bando tai atkartoti. Pati darbo eksponavimo kompozicija verčia jas lyginti: Abramović sulenkia vieną koją, bet kartojančioji to nedaro, Abramović kvėpavimas gilus ir intensyvus, kartojančiosios skeletas vos juda – žiūriu laukdama, kol abu vaizdai galiausiai suvienodės, tačiau tai vis neįvyksta, juk ir negali įvykti. Vis dėlto lūkuriuoju tikėdamasi, kad kažkas pasikeis.

Labiau pasiseka su performansu „Šviesumas“. Jam prasidėjus vienas iš chalatuotų padėjėjų išjungia ekrane rodomą originalą. Net palengvėja: nereikės lyginti, laukti ir tikėtis. Akimirką, regis, atlikėja apsaugoma nuo sunkiasvorio Abramović šešėlio.

Diskomfortą keliantis darbas „Imponderabilia“ 1977 m. Bolonijoje priverstinai įtraukė kiekvieną tąkart dalyvavusį parodoje. Šiandien Karališkojoje akademijoje susidūrimą su tarpduryje stovinčia nuogų nepažįstamųjų pora lankytojai pasirenka patys, konfliktams išvengti šalimais pastatytas antras, tuščias praėjimas. Vienas iš padėjėjų išjungia ekrane esančius Mariną ir Ulay’ų, o realybėje į tarpdurį stojasi du nepažįstamų veidų kūnai. Jų neišraiškingi, papilkėję veidai tarsi žvelgia vienas į kitą, bet kartu nežvelgia niekur.

Kad ir kokie stiprūs atlikėjai būtų pasirinkti šiam pakartojimų spektakliui, svetimi negali atkartoti legendinių tapusių Abramović performansų ir įkūnyti menininkės idėjų. Atkartoti tikriausiai ir pati Abramović negalėtų, todėl to niekuomet ir nedarė. Įdomu, kodėl dabar akademijoje prireikė šio šou? Ar pabijota, kad be gyvų performansų lankytojams nebus įdomu? Toks pasirinkimas kartu ir prieštarauja pačios menininkės pasisakymams apie performansą kaip gyvą, organišką, nesuvaidintą aktą tarp menininko ir publikos. Šiandien tarp Karališkosios akademijos sienų jos performansai atkartojami it vaidybiniai spektakliai, nuo teatro juos skiria tik kitoks naratyvas ir scenografijos pasirinkimas. Tie nuogi, imituoti bandantys kūnai neorganiški, beveidžiai ir ne vietoje, jie negali nei prilygti Abramović, nei į ją įsikūnyti. Palikti dirbti jos šešėlyje, iš šio niekuomet neišlipa ir galiausiai tampa tik jauku lankytojams privilioti. Turėję veikti kaip gudrybė menininkės nebuvimui užmaskuoti, šį tik išryškina.

Paroda veikia iki 2024 m. sausio 1 d.