Šopka, vertepas, batlejka arba šėpa – tiek pavadinimo variantų gali turėti smailiastogis, kelių aukštų pilies bokštą primenantis, ornamentais raižytomis sienomis išsiskiriantis miniatiūrinis statinys, kuris paslaptingos šviesos nutviekstas stūksojo Vilniaus teatro „Lėlė“ Mažosios salės gelmėse. Lenkai, rusai, baltarusiai ir lietuviai šimtmečiais puoselėjo Betliejuje nutikusios gimties slėpinio didybę, virtusią autentiška liaudies teatro tradicija.

Dmytro Sukholytkyy-Sobchuko filmas „Pamfiras“ (LRT Plius, 10 d. 21.33) – vienas svarbiausių pastarųjų metų ukrainiečių filmų. Pradėtas kurti dar prieš pandemiją, „Pamfiras“ buvo baigtas jau prasidėjus karui. Jo premjera vyko Kanuose. Bukovinos miglose, paslaptingose vietinių apeigose skendintis „Pamfiro“ pasaulis – tai netikėtas Ukrainos provincijos portretas ir kartu universalus pasakojimas apie meilę. Apie sūnų, kuris nori būti kaip tėvas, ir apie tėvą, kuris padarys viską, kad sūnus nesektų jo pėdomis.

Justina Mykolaitytė kaip aktorė ir dainininkė dalyvavo spektakliuose „Kiti“ (rež. Darius Gumauskas, VšĮ „Darbininkai“, 2023) ir „Jauno žmogaus memuarai“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Jaunimo teatras (JT), 2022), muzikiniame performanse „Sporto grupė“ (Gabrielės Labanauskaitės idėja, Gailės Griciūtės ir Viktorijos Damerell režisūrinė koncepcija, „Operomanija“, 2022), performanse „Žiūrėdama viena į kitą“ (rež. Švedkauskaitė, „Bilietų nėra“, 2021), eksperimentiniame garso spektaklyje „Urbančičiaus metodas“ (rež. Arturas Bumšteinas, JT, 2020), šiuolaikinėje operoje „Saulė ir jūra“ (Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė ir Rugilė Barzdžiukaitė, 2017) ir kt.

Adamas McKay’us filmą „Nežiūrėk aukštyn“ („Don’t Look Up“) sukūrė kaip įspėjimą. Kadaise buvęs vyriausiasis „Saturday Night Live“ (televizijos šou) scenaristas išgarsėjo anarchistinėmis komedijomis su Willu Ferrellu („Žinių vedėjas“, „Įbroliai“), tačiau „Oskarų“ nominacijas pelnė už tamsesnes politines satyras „Didžioji skola“ („The Big Short“, 2015) ir „Valdžia“ („Vice“, 2018). Šiuos filmus galima traktuoti kaip McKay’aus maištą prieš kvailybės triumfą JAV politikoje.

Kino teatruose jau rodomas Hlynuro Pálmasono filmas „Balta, balta diena“ („Hvítur, Hvítur Dagur“, Islandija, 2019). Pateikiame pokalbių su filmo režisieriumi ir pagrindinį vaidmenį filme sukūrusiu Ingvaru Sigurdssonu, pernai Kanuose apdovanotu už geriausią „Režisierių savaitės“ programos vyro vaidmenį, fragmentus.

1851-ieji. Broliai Čarlis ir Elaja Sistersai (Joaquin Phoenix, John C. Reilly) yra samdomi žudikai. Jie užaugo Laukiniuose Vakaruose ir kitokio gyvenimo nepažįsta. Vyresnėlis Elaja labiau linkęs susimąstyti ir, regis, jau norėtų gyventi kitaip. Amžinai girtas Čarlis nori būti šio dueto svarbiausias.

Rugpjūčio 23-iosios vakarą Kretingos pranciškonų Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje prasidėjęs III Tarptautinis Kretingos senosios muzikos festivalis buvo ypatingas daugiaplaniškumu ir daugiasluoksnėmis jungtimis, pirmiausia tarp publikos ir atlikėjų. Šias jungtis teko stebėti, girdėti ir jausti visuose koncertuose. Šių metų festivalis dedikuotas Baltijos kelio 30-mečiui. Kiekviename koncerte buvo atskleisti ryšiai, jungiantys vėlyvuoju Renesansu ir ankstyvuoju baroku įvairių šalių ryškiausiuose muzikiniuose centruose sukurtą muziką.

Vos pasibaigus tarptautiniam lėlių teatro festivaliui „Materia magica“ Klaipėdoje, kartu su Vilniaus teatru „Lėlė“ išvykome į vizualaus teatro festivalį „NuQ Treff“ Taline. Dar pačią pirmą dieną, gegužės 23-iąją, festivalio žiūrovai turėjo galimybę pamatyti Gintarės Radvilavičiūtės režisuotą spektaklį „Smėlio žmogus“ pagal E.T.A. Hoffmanno to paties pavadinimo pasaką. Beje, teatro mėgėjams Lietuvoje gali būti pažįstamas ne vien tik šis didžiulės festivalio programos spektaklis: slovėnų „Akvariumas“ bei bulgarų „Aš, Sizifas“ dar gegužę buvo parodyti „Materia magica“ festivalyje, prieš porą metų čia iš Izraelio buvo atsivežtas „Siuvėjo ateljė“, o 2017 m. festivalyje „Kitoks“ buvo galima pamatyti ir kūrėjų iš Belgijos pasirodymą „Dirbtuvėse“.

Realizmo paradigmą kine ištiko krizė. Tokią diagnozę buvo galima konstatuoti arba, tiksliau, dar kartą sau priminti po pirmųjų Kanų kino festivalio dienų. Įdomiausi ir paveikiausi buvo tie filmai, kurių režisieriai atsisakė natūralizmo, prieš gerą dešimtmetį kine, ypač europietiškame, išgyvenusio pakilimą, ir atsigręžė į magiškojo realizmo tradiciją ir fantastinius žanrus, ten ieškojo istorijų ir vaizdinių.

„Kino pavasaris“ rodys naują Pietų Korėjos režisieriaus, poeto, prozininko, scenaristo Lee Chang-dongo filmą „Degantis“ („Beoning“, 2018). Lee Chang-dongas (g. 1954) studijavo Korėjos literatūrą, 1983 m. parašė pirmą romaną. 10-ajame dešimtmetyje pasirodė keli filmai, sukurti pagal jo scenarijus. Vėliau Lee Chang-dongas nusprendė pats imtis režisūros ir 1997 m. debiutavo filmu „Žalia žuvis“ („Chorok mulkogi“), pelniusiu pirmąjį pripažinimą – Roterdamo kino festivalio prizą.