7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Monstrai Rivjeroje

72-ojo Kanų kino festivalio įspūdžiai

Nr. 22 (1301), 2019-05-31
„Vieną kartą Holivude“
„Vieną kartą Holivude“

Realizmo paradigmą kine ištiko krizė. Tokią diagnozę buvo galima konstatuoti arba, tiksliau, dar kartą sau priminti po pirmųjų Kanų kino festivalio dienų. Įdomiausi ir paveikiausi buvo tie filmai, kurių režisieriai atsisakė natūralizmo, prieš gerą dešimtmetį kine, ypač europietiškame, išgyvenusio pakilimą, ir atsigręžė į magiškojo realizmo tradiciją ir fantastinius žanrus, ten ieškojo istorijų ir vaizdinių.

 

Įvairūs realybės sukeistinimai, monstriškų ar žvėriškų bruožų bei savybių turintys herojai ir distopiniai elementai apie šiandienos pasaulį bei žmogų jame, regis, gali pasakyti daugiau nei visos rozetos ir danieliai bleikai kartu sudėjus.

 

Ir nors šiemet festivalyje naujausius kūrinius pristatė tiek Kenas Loachas, tiek broliai Dardenne’ai, – didieji (socialinio) kino realistai, – jų filmai greičiau priminė išsivadėjusį mineralinį vandenį, kuriame mažiau to „gazo“, dar neseniai graužusio gomurį rūgščiu nevilties ir neteisybės jausmu.

 

Tiesa, belgų filmas „Jaunasis Ahmedas“ („Le Jeune Ahmed“) apie fundamentalistinėmis idėjomis įtikėjusį paauglį buvo įvertintas už geriausią režisūrą. Tai tarsi turėtų paneigti teksto pradžioje išsakytą mintį, tačiau šis faktas greičiau jau iliustravo žiuri laviravimo įgūdžius, kuriuos galima suskliausti į paprastą teiginį – ir vilkas sotus, ir avis sveika.

 

Taip šalia įsimintinų debiutantų ir drąsių fantazuotojų buvo pamaloninti ir kino tradicionalistai. Be brolių Dardenne’ų su specialiuoju paminėjimu namo išvyko ir palestinietis Elia Suleimanas, filme „Tai turbūt rojus“ („It Must Be Heaven“) liūdnąjį komiką Busterį Keatoną primenančia mimika ir Jacques’o Tati pokštams artimais, bet jiems neprilygstančiais pasažais konstatavęs gimtojo krašto bei apskritai dabarties pasaulio ydas ir beprotybę.

 

O jeigu visgi reikėtų konkrečių pavyzdžių kiną ištikusiai realizmo krizei iliustruoti, štai, prašom – šiais metais festivalyje karaliavo zombiai, gėlės mutantės, vaiduokliai ir metatekstiniai žaidimai. Jie ardė realybės audinį ir priminė: viskas, ką matote ekrane, yra netikra, sukonstruota, viskas tėra postmodernus žaidimas, nesitikėkite iš kino tikrovės veidrodžio.

 

Save bei apskritai kiną kaip meną komentuojantys ir reflektuojantys filmai šiandien ypač populiarūs, net ima pabosti, bet būtent vienas tokių – Quentino Tarantino „Vieną kartą Holivude“ („Once Upon a Time... in Hollywood“) – mano manymu, buvo vertas apdovanojimo. Jei ne „šakelės“, tai bent žiuri prizo ar įvertinimo už scenarijų, kurį maištingasis amerikietis gludino penkerius metus.

 

Tarantino dar kartą įrodė, kad kuriant postmodernistinį reginį jam iki šiol nėra lygių. Daug kas bandė jo stilių mėgdžioti, bet niekam nepavyko, man regis, dėl vienos esminės priežasties – epigonams stigo kino išmanymo ir besąlygiškos meilės jam. Tos beveik maniakiškos, kai net vidury nakties pažadintas sugebėtum atmintinai išberti dialogo nuotrupą iš B klasės vesterno ar pasakyti, kokios spalvos liemenėlę dėvėjo Pam Grier filme „Kofi“ („Coffy“).

 

Bet pakalbėkime apie zombius. Šie pasirodė net keliuose konkursinės ir paralelinių programų filmuose – Jimo Jarmuscho „Mirusieji nemiršta“ („The Dead Don’t Die“), Bertrand’o Bonello „Zombis vaikas“ („Zombi Child“), Mati Diop „Atlantėje“ („Atlantique“) ir brazilės Alice Furtado „Be tavo kraujo“ („Sem seu sangue“), kurio taip ir nepavyko pamatyti.

 

Kitaip nei vampyrai, pastaraisiais metais užgrobę tiek pramoginio, tiek autorinio kino ekranus („Išgyvena tik mylintys“, „Ką mes veikiame šešėliuose“), zombiai nėra tokie išvaizdūs ir intelektualūs. O ir nužudomi ne tokiu rafinuotu būdu kaip vampyrai. Šiems į širdį reikia suvaryti medinį kuolą ar sidabro kulką, o zombiui pakanka nukirsti galvą ir jis krinta negyvas: jau antrą kartą. Be to, skiriasi ir reikšmės bei kontekstai, kuriuos šie siaubūnai atsineša į ekraną.

 

Per istorinius laikotarpius ir skirtingus kraštus tranzuojantys vampyrai kine dažniausiai simbolizuoja tai, apie ką visuomenė linkusi nutylėti ir dėl ko nerimauti. Vampyras ne tiesiog įkanda – jis suardo esamą tvarką, įleidžia tamsių ir nepažinių jėgų. Nerimas dėl svetimšalių, AIDS epidemija, visuomenės normoms prieštaraujantis gyvenimo būdas – apie visa tai kalbėjo vampyriški filmai, ir tik „Saulėlydžio“ trilogija šias būtybes nukenksmino ir subanalino iki žurnalinių amžinos jaunystės kulto iliustracijų.

 

Zombiai – kiek kitokie, nors į ekraną atsineša ne ką mažiau baimės. Būtent baimės, o ne nerimo, kurio priežastį, kaip sakoma, sunku apibūdinti: jis egzistencinis. Zombiai tiesiog baisūs ir atgrasūs nepasotinamu alkiu, o jų pasirodymą lydi apokaliptinės nuotaikos.

 

Tokie buvo ir Jarmuscho zombiai. Tęsdamas romerišką liniją, filme „Mirusieji nemiršta“ jis zombius parodė kaip sugedusios, į vartotojiškumą įnikusios žmonijos metaforą, o šiuos lėtapėdžius siaubūnus įkėlęs į JAV vidurio provinciją, sukūrė ir piktdžiugišką savo šalies satyrą.

 

Priešingai nei Jarmuscho, Bonello zombiai buvo rimtesni. Jie atvėrė istorinius, mitologinius ir religinius – vudu – klodus. Derindamas dvi istorijas – vieną 7-ojo dešimtmečio Haityje, o kitą mergaičių mokykloje šių dienų Paryžiuje – prancūzas filme „Zombis vaikas“ prabilo apie kolonializmo paliktas žaizdas. Zombiai jo filme iškilo kaip gyvas priekaištas ir priminimas prancūzams apie Karibų jūros saloje vykdytą vergovę. Režisierius parodė, kad atminties neįmanoma palaidoti, kad ir kaip Prancūzija to norėtų. Ši anksčiau ar vėliau iškils zombio pavidalu.

 

Mitologinė plotmė ryški ir Mati Diop, senegaliečių režisieriaus Djibrilo Diop Mambéty, kurio retrospektyvą šiemet rodė „Kino pavasaris“, dukterėčios, debiutiniame filme „Atlantė“. Pasakodama apie Senegale tarpstančias problemas – patriarchalizmą, migraciją, moterų nelygybę – režisierė subtiliai pasitelkė fantastinius motyvus. Tai pasakojimą kilstelėjo aukščiau tiesiog komentaro ir pripildė nuostabios poezijos. Už šį derinį režisierė pelnytai buvo apdovanota Didžiuoju žiuri prizu.

 

Taip, realizmas kine išgyvena ne pačius geriausius laikus, ir būtent Kanuose galėjai tai patirti dvigubai stipriau. Tūkstančiai akredituotųjų, dvylika dienų marširuojančių iš vienos tamsios salės į kitą, greitai praranda bet kokį realybės jausmą ir tampa panašūs į monstrus. Išvaizda – zombiška, o pomėgiai – vampyriški. Siurbčioti rinktinio kino kraują.

„Vieną kartą Holivude“
„Vieną kartą Holivude“
„Mirusieji nemiršta“
„Mirusieji nemiršta“
„Zombis vaikas“
„Zombis vaikas“