7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kalbantys ir tylintys vaizdai

Tarptautinis vizualaus teatro festivalis „NuQ Treff“

Milda Brukštutė
Nr. 24 (1303), 2019-06-14
Teatras
Yngvild Aspeli spektaklyje „Tamsus kambarys“. „Plexus Polaire“ nuotr.
Yngvild Aspeli spektaklyje „Tamsus kambarys“. „Plexus Polaire“ nuotr.

Vos pasibaigus tarptautiniam lėlių teatro festivaliui „Materia magica“ Klaipėdoje, kartu su Vilniaus teatru „Lėlė“ išvykome į vizualaus teatro festivalį „NuQ Treff“ Taline. Dar pačią pirmą dieną, gegužės 23-iąją, festivalio žiūrovai turėjo galimybę pamatyti Gintarės Radvilavičiūtės režisuotą spektaklį „Smėlio žmogus“ pagal E.T.A. Hoffmanno to paties pavadinimo pasaką. Beje, teatro mėgėjams Lietuvoje gali būti pažįstamas ne vien tik šis didžiulės festivalio programos spektaklis: slovėnų „Akvariumas“ bei bulgarų „Aš, Sizifas“ dar gegužę buvo parodyti „Materia magica“ festivalyje, prieš porą metų čia iš Izraelio buvo atsivežtas „Siuvėjo ateljė“, o 2017 m. festivalyje „Kitoks“ buvo galima pamatyti ir kūrėjų iš Belgijos pasirodymą „Dirbtuvėse“.

 

Pamačius festivalio organizatorių NUKU muziejų-teatrą, milžiniškas jo patalpas, puikiai įrengtas sales – didžiulis „NuQ Treff“ festivalio mastas nebestebina. Keturių dienų programoje per dieną – mažiausiai dešimt spektaklių (žinoma, nebūtinai vis naujų). O šalia to ir teorinė dalis: teatro teoretikų ir praktikų diskusija-seminaras tema „Kas yra vizualus teatras?“ Vis dėlto per šias keturias turiningas dienas ne kartą teko prisiminti visai neseniai aplankytą Klaipėdą ir palyginus du savo galimybėmis vienas nuo kito smarkiai nutolusius festivalius pasidžiaugti tuo, kaip puikiai tvarkosi ir klaipėdiečių komanda – galbūt negalėdama atvežti itin daug sąnaudų reikalaujančių spektaklių ir, veikiausiai dėl to paties, dažnai pirmenybę teikdama vieno aktoriaus teatrui, gebanti išlaikyti ganėtinai aukštą meninį festivalio lygį ir išvengti menkaverčių darbų.

 

Tą patį pirmąjį vakarą, kai buvo parodytas vilniečių „Smėlio žmogus“, pamačiau ir man patį mieliausią, „NuQ Treff“ programoje, regis, lygių neturintį spektaklį – „Plexus Polaire“ (Prancūzija) „Tamsus kambarys“. Beje, ir šis kolektyvas ką tik buvo Klaipėdoje – festivalyje „TheATRIUM“ pristatytas jo spektaklis „Pelenai“. „Tamsus kambarys“ vaizduoja garsiosios feministės Valerie Jean Solanas (1936–1988), parašiusios SCUM manifestą, kviečiantį kurti tik moterišką visuomenę, ir 1968 m. šūviu sužalojusios menininką Andy Warholą, paskutines gyvenimo dienas. Tai atmosferinis spektaklis, kuriame kruopščiai kuriama paskutinių prarasto (nes atstūmusio) gyvenimo akimirkų ir visiškos vienatvės nuotaika.

 

Scenoje veikia tik viena aktorė lėlininkė Yngvild Aspeli, bet tai netrukdo mums nuolat klajoti laiku – atsidurti Valerie vaikystės, jaunystės, vilties, ieškojimų bei (ir vėl) slogios dabarties pasaulyje. Tai laikui nepavaldūs, tuo pačiu metu gyvuojantys, visa aprėpiantys prisiminimai – esatis. Valerie – meistriškai valdoma žmogaus dydžio lėlė, o aktorė – šalia esanti globėja, merdinčiosios vaikystėje pasirodanti mama, vienintelė pašnekovė, o kartais galbūt ir pati mirtis. Šis dieną naktį besitęsiantis lovos pasaulis savo lėtu, sapnišku tempu ir košmariška nuotaika nuolat priminė Krystiano Lupos spektaklį „Persona. Marilyn“, kuriame depresijos apimta taip pat nuo ryto iki vakaro vartėsi Marilyn Monroe (Sandra Korzeniak) – kita skandalinga to paties laikotarpio asmenybė. Beje, „Tamsiame kambaryje“ iš tiesų užsimenama apie Marilyn mirtį...

 

Visą šį „Tamsaus kambario“ vyksmą lydi gyvai atliekama Ane Marthe Sørlien Holen muzika bei Davido Lejard-Ruffeto videoprojekcijos. Užburiančios savo haliucinacijomis, laisvės, ekstazės iliuzijomis (pavyzdžiui, didžiuliais bėgančiais arkliais) ir neleidžiančios savo grožiu (kad ir subtiliais, psichodeliniais muzikos garsais ar rožinėmis spalvomis, lyg nuvalkiotai, net ne individualiai, dūžtančios svajonės) pamiršti, jog greta šio plokščio praradimų pasaulio visuomet gyvuoja fantazija: kūryba, menai. Polėkis, kuris ne tik kilsteli juo apsėstąjį ar jo palaimintąjį aukštyn, bet ir primygtinai skatina jį prieiti prie žmogui nepavaldžios, todėl galbūt jį prarysiančios ribos.

 

Dar vienas vaizdų poezija alsuojantis, tačiau šį kartą ne depresyvus, o veikiau raminantis spektaklis buvo skirtas ne vien suaugusiesiems, bet ir paaugliams, mokyklinio amžiaus žiūrovams. Janos Tuminos (Rusija) režisuotas spektaklis „Kolios rašinys“ pagal Sergejaus Goliševo knygą „Mano sūnui – Dauno sindromas“ – tai pasaka apie šešiametį berniuką Kolią, sulaukiantį ypatingo dėmesio ir globos. Šis švelnumu apgaubtas pasakojimas nukelia į vaizdingą, taip pat tarytum sulėtėjusį – nes esantį už įprasto, lekiančio gyvenimo ribų – vaiko pasaulį.

 

Kolia – mažytė lėlytė, kurią valdo du itin rūpestingai nusiteikę tėvai (Kirillas Malovička, Aleksandra Agrinskaja). Vaizdo projekcijose matome lyg vaiko ranka pieštus vaizdus – krintantį sniegą, briedį, važiuojantį traukinį... Prieš akis vis iškyla įvairūs Kolios dydžio objektai bei lėlės. Tai jį supantis mažytis pasaulis (dalis jo – tik jam vienam ir tikra), į kurį įsispraudžia, bet savo gyva materija, savomis proporcijomis jo neatitinka realūs žmonės – gydytojas, mokytoja, jo tėvai... „Kolios rašinys“ – labai subtilus, paprastas pasakojimas, leidžiantis kurį laiką pabūti Dauno sindromą turinčio vaiko kailyje: nedramatizuojant jo situacijos, o tiesiog – be interpretacijų ir išankstinės nuomonės – kvėpuojant, įsiklausant, sulėtėjant.

 

Taip pat gana subtiliai atkreipti dėmesį į globalines Žemės užterštumo problemas bandė prancūzė Phia Menard, atvykusi su spektakliu vaikams „Feno popietė“. Grojant Claude’o Debussy „Fauno popietei“, pasitelkusi elektrinius ratu sustatytus ventiliatorius, ši menininkė užverda tikrą plastikinių maišelių šokį. Tai ekologijos poezija, subtili pamoka, nekalta užuomina apie pasaulyje kasdien vis pasikartojantį veiksmą. Klasikinė, žinoma melodija ir susikaupusio generolo – maišelių valdovo Jeano-Louis Ouvrard’o išdidūs judesiai, atidus žvilgsnis kuria dviprasmiškai didingą plevėsuojančių plastikinių maišelių laikino gyvenimo atmosferą: su meile paleisti į orą ir kurį laiką grakščiai sklandantys ore, vėliau švelniai besiglaudžiantys prie savo šeimininko ir galiausiai prisiploję prie žemės – suplėšyti, sutrypti, tik vieną kartą panaudoti. Tai tragiškas, šiek tiek patosiškas plastikinių maišelių baletas vaikams, kurio pabaiga pasirodė kiek deklaratyvi ir ne itin deranti prie viso grakštaus minimalistinio veiksmo. Tačiau spektaklis labai pradžiugino įrodydamas, kad objektų teatras vaikams apsiriboja ne vien tik mažų žvėrelių ir globėjiškų jų tėvų (maždaug toks įspūdis buvo likęs po „Materia magica“ festivalio vaikiškos programos) vaizdavimu. Kad minimaliomis priemonėmis ir be įtempto siužeto galima perduoti gana svarbią žinią mažiesiems žiūrovams.

 

O atsipalaiduoti ir tiesiog mėgautis – nors apie ekologiją pamąstyti būtų galima ir čia – pakvietė Krokuvos figūrų teatras (šiemet „Materia magica“ festivalyje parodęs šešėlinių lėlių spektaklį „Bilis rūke“), į „NuQ Treff“ atvykęs su muzikiniu projektu „Šiaurės pašvaistės broliai“. Tai spalvingas pasakojimas su didžiuliame ekrane kuriamais vaizdais bei kiek melancholiškomis, poetiškomis, gyvai atliekamomis dainomis. „Šiaurės pašvaistės brolių“ istorija paremta Baltijos jūros pasakomis ir legendomis, kurias atlikėjai dainuoja estų, suomių, lietuvių, latvių ir lenkų kalbomis. Tai banguotas, gamta ir folkloru alsuojantis pasakojimas, labiausiai turbūt skirtas plačiajai visuomenei, mėgstančiai kultūringas, rafinuotas pramogas ir šiuolaikiniam žmogui pritaikytą folklorą.

 

„NuQ Treff“ baigėsi visas prasmes nuplaunančiu, tačiau toli gražu ne atpalaiduojančiu ir malonios pramogos neprimenančiu teatro „Akhe“ iš Rusijos spektakliu „Pookh&Prakh“. „Akhe“ – 1989 m. susikūrusi trijų menininkų Maksimo Isajevo, Pavelo Semčenkos ir Vadimo Vasiljevo grupė, 1996 m. išsiplėtusi iki teatro kolektyvo, kuriame šiuo metu yra šeši nariai. Menininkai, dirbantys ir kaip aktoriai, ir kaip filmų režisieriai, ir kaip dailininkai bei scenografai, kuria unikalų chaoso teatrą. Bežodis spektaklis „Pookh&Prakh“, sujungiantis skirtingas teatro kalbas, skirtingus žanrus, bent jau iš manęs pareikalavo itin daug pastangų. Nors, regis, nė neįmanoma suprasti to, kas vyksta scenoje, nors aktorių veiksmai, kontaktai ir neturi akivaizdaus tarpusavio ryšio, prieš žiūrovų akis kuriama nuolatinė, nenutrūkstama fizinė ir mentalinė įtampa. Lėtai, tiksliai atliekami judesiai, vis iš kur nors pasirodantys dūmai, kartais tiesiog cirko artistų pasirengimo reikalaujantys numeriai ir laužyti, šaižūs garsai kuria vis augančios, regis, tuoj sprogsiančios – tik šio sprogimo (kuris, matyt, ir būtų vienintelė laiminga šio vyksmo pabaiga) taip ir nesulaukiame – agresijos pojūtį. Štai tokia – sunki ir įelektrinta, neprimenanti nei malonios meditacijos, nei mąstyti skatinančio veiksmo, gali būti (ir vis dėlto gerai, kad ne visada tokia yra) vaizdų kalba.

Yngvild Aspeli spektaklyje „Tamsus kambarys“. „Plexus Polaire“ nuotr.
Yngvild Aspeli spektaklyje „Tamsus kambarys“. „Plexus Polaire“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Tamsus kambarys“. „Plexus Polaire“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Tamsus kambarys“. „Plexus Polaire“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Tamsus kambarys“. „Plexus Polaire“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Tamsus kambarys“. „Plexus Polaire“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Kolios rašinys“. A. Ivanovo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kolios rašinys“. A. Ivanovo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kolios rašinys“. A. Ivanovo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kolios rašinys“. A. Ivanovo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kolios rašinys“. A. Ivanovo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kolios rašinys“. A. Ivanovo nuotr.
Jeanas-Louis Ouvrard’as spektaklyje „Feno popietė“. J.-L. Beaujault nuotr.
Jeanas-Louis Ouvrard’as spektaklyje „Feno popietė“. J.-L. Beaujault nuotr.
Jeanas-Louis Ouvrard’as spektaklyje „Feno popietė“. J.-L. Beaujault nuotr.
Jeanas-Louis Ouvrard’as spektaklyje „Feno popietė“. J.-L. Beaujault nuotr.
Scena iš spektaklio „Šiaurės pašvaistės broliai“. „HaWa“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Šiaurės pašvaistės broliai“. „HaWa“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Šiaurės pašvaistės broliai“. „HaWa“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Šiaurės pašvaistės broliai“. „HaWa“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Pookh&Prakh“. V. Telegino nuotr.
Scena iš spektaklio „Pookh&Prakh“. V. Telegino nuotr.
Scena iš spektaklio „Pookh&Prakh“. „Akhe“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Pookh&Prakh“. „Akhe“ nuotr.