Sugrąžinti lėlę į teatro epicentrą

Šopka, vertepas, batlejka arba šėpa – tiek pavadinimo variantų gali turėti smailiastogis, kelių aukštų pilies bokštą primenantis, ornamentais raižytomis sienomis išsiskiriantis miniatiūrinis statinys, kuris paslaptingos šviesos nutviekstas stūksojo Vilniaus teatro „Lėlė“ Mažosios salės gelmėse. Lenkai, rusai, baltarusiai ir lietuviai šimtmečiais puoselėjo Betliejuje nutikusios gimties slėpinio didybę, virtusią autentiška liaudies teatro tradicija. Įrengti kalėdinę prakartėlę – sakrali bažnytinė tradicija, o štai medinėse dviejų arba trijų aukštų nešiojamose dėžėse – namukuose, apgyventuose lėlėmis, – turėjo sutilpti paslaptinga ola, kurioje, pagal Biblijos pasakojimus, rasdavo užuovėją piemenys ir jų gyvulėliai, o jų apsuptyje gimė ir šio pasaulio Išganytojas Jėzus Kristus.

Vasario 28 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ pristatytas idėjos ir libreto autoriaus, režisieriaus Rimanto Driežio spektaklis „Broliai juodvarniai“ labiausiai intrigavo žanrine nuoroda – šėpos lėlių spektaklis šeimai. Juk Kalėdos seniai atšvęstos, o ir Šėpos teatras jau daugiau nei trisdešimt metų Vilniuje daugiausia asociacijų kelia su režisieriaus Gintaro Varno jaunatviškame įkarštyje gimusia politine lėlių satyra. Didžiulis malonumas matyti, kad lėlių teatro istorijos žinovui, eruditui Driežiui tokie iššūkiai tik atveria begalinius meninių sprendimų kelius. Todėl Mažojoje salėje sutalpinamas ne tik reto grožio bei mobilumo šėpos paviljonas. Čia vietos randa ir ironiško Pasakotojo-muzikanto vaidmenį atliekantis aktorius Irmantas Jankaitis, ir jo priešingybės, karštai sakralia šėpos meno jėga įtikėję šio teatrinio rojaus herojai: Vyras – iškalbus, ekspresyvus Vilnijos krašto tarmės virtuozas Šarūnas Gedvilas ir Moteris – žaibiškai lėlių ir objektų virsmo stebuklus kurianti Lijana Muštašvili. Klounados azarto kurstoma pora lakoniškai atvaizdavo Jėzaus gimimo scenas, mikliai į jas įtraukdama ir pasaulietines, komiškas bei satyrines temas, laipsniškai į veiksmą įvesdama pasakų personažus.

Intensyvaus ritmo nuolatine kaita, virsmu užburiantis, žiūrovą maksimaliai įtraukiantis premjerinis Driežio spektaklis sugrąžina į „Lėlės“ teatrą fundamentalius lėlių teatro principus. „Broliuose juodvarniuose“ scenos objektai nėra tik dekoratyvūs atributai ar metaforinės nuorodos. Lėlininko rankose jie atgyja ir tampa sceniniais kūnais, veikiančiais pagal savą judėjimo, ritmo ir energijos logiką. „Broliai juodvarniai“ – unikalus spektaklis, kuriame lėlių teatras atsiskleidžia ne kaip vizualinė technologija ar dekoratyvi scenos forma, o kaip pats lėlės atgaivinimo stebuklas.

Spektaklio pagrindas – gerai žinoma stebuklinė pasaka apie brolius, pamotės paverstus juodvarniais, ir seserį, kuri leidžiasi į ilgą jų išgelbėjimo kelionę. Tačiau režisieriui ši istorija pirmiausia tampa sceninių virsmų struktūra. Pasakojimas dėliojamas epizodais, kuriuose derinamos skirtingos teatrinės raiškos: lėlių ir objektų teatro principai, klounados improvizacinė energija ir gatvės teatrui būdingas tiesioginis bendravimas su žiūrovais. Scenoje nuolat vyksta transformacijos: lėlės, objektai ir aktorių kūnai pereina vieni į kitus, keičia funkcijas ir pavidalus. Taip pasaka atsiskleidžia ne tiek kaip nuoseklus siužetas, o kaip virsmo dramaturgija – momentas, kai scenoje atsiranda gyvybė.

Šį principą sustiprina šėpos teatro forma – mažoji scenos architektūra, kurioje lėlių pasaulis egzistuoja kaip savarankiškas mikrokosmosas. Nedidelėje erdvėje spektaklio dailininkės Neringos Keršulytės pastangomis sukuriama miniatiūrinė teatrinė visata, joje galioja savos ontologinės taisyklės: čia daiktai gali įgyti gyvybę, o lėlė virsti veikėju. „Brolių juodvarnių“ scenografijos epicentre atsidurianti šėpos konstrukcija leidžia scenai veikti kaip autonominei sistemai, kai objektai, lėlės ir aktoriai sudaro vientisą gyvą organizmą. Spektaklio kūrėjai remiasi į gilias šėpos lėlių teatro šaknis Europos lėlių teatro tradicijoje – nuo keliaujančių XVII–XVIII a. marionečių teatrų iki įvairių liaudies lėlių scenų, kuriose nedidelė dėžės tipo scena tapdavo savarankišku teatriniu pasauliu. Lietuvoje ši tradicija taip pat turi savo istoriją: mažosios lėlių scenos, dažnai kuriamos kaip uždara dėžė ar altorėlį primenanti konstrukcija, leidžia koncentruoti žiūrovo dėmesį į patį lėlių teatro veiksmą – į momentą, kai lėlė atgyja.

Driežio spektaklyje ši forma – ne tik scenografinis sprendimas, bet ir savotiška lėlių teatro prigimties metafora. „Brolių juodvarnių“ erdvė organizuojama kaip nuolat kintantis mikropasaulis, kuriame objektai ir lėlės pereina vieni į kitus. Viena forma transformuojasi į kitą, iš vieno objekto gimsta kitas, o pati transformacija tampa spektaklio dramaturgijos principu. Tokia sceninės erdvės logika leidžia pasakai skleistis ne tiek kaip literatūriniam siužetui, kiek kaip nuolatiniam virsmų procesui.

Didelę reikšmę šiame procese turi aktoriai. Gedvilas, Muštašvili ir Jankaitis scenoje veikia ne tiek kaip psichologinių vaidmenų atlikėjai, kiek kaip lėlių valdytojai – animatoriai bei tarpininkai tarp žmogaus ir objekto pasaulių. Jų kūnai – lėlių ir daiktų energijos šaltinis. Menkiausias judesys, ritminis impulsas ar rankos gestas gali suteikti objektui gyvybės iliuziją. Taip scenoje susiformuoja specifinė aktoriaus ir objekto partnerystė, santykis, kai tarp žmogaus ir objekto atsiranda gyvybė. Lėlė čia nėra vien instrumentas: ji įgyja savotišką autonomiją, savo veikimo logiką ir sceninį charakterį. Šis santykis sukuria vieną svarbiausių lėlių teatro efektų – momentą, kai žiūrovas ima suvokti objektą kaip gyvą būtybę.

Ne mažiau svarbus spektaklio aspektas yra gyvas ryšys su žiūrovais. Vaikų auditorija tampa aktyvia spektaklio dalyve: spontaniškos reakcijos, juokas ar komentarai įsilieja į sceninį vyksmą ir sustiprina improvizacijos pojūtį. Tokia atmosfera primena ankstyvąsias liaudies teatro formas, kai riba tarp scenos ir žiūrovų buvo kur kas laisvesnė nei šiandieniniame repertuariniame teatre.

Žvelgiant į spektaklį platesniame kultūriniame kontekste neišvengiamai kyla tradicijos klausimas. Pasaka apie juodvarniais paverstus brolius Lietuvoje turi ir dramaturginę genealogiją – tarpukariu Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė parašė ne kartą statytą pjesę „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių“, kurioje šis siužetas interpretuojamas kaip mistinis ir simbolinis pasakojimas apie prakeikimą, išbandymą ir išgelbėjimą. Toje dramaturgijoje svarbią vietą užėmė užkeikimai, magiško žodžio galia ir ritualinė transformacijos logika.

Driežis renkasi kitą kelią. Jo spektaklyje magija atsiranda ne iš užkeikimo ar mistinės kalbos, bet iš pačios lėlių teatro technologijos. Transformacija įvyksta ne žodžio aktu, o sceniniu veiksmu, kai objektas pradeda judėti, keisti formą ir įgyti charakterį. Šiame kontekste animacija gali būti suvokiama ir kaip savotiškas ritualinis gestas. Kaip rituale žmogus simboliniu veiksmu įkūnija tam tikrą mitinę ar sakralinę prasmę, taip lėlių teatre lėlininkas įkvepia gyvybę objektui. Gyvybė čia atsiranda ne kaip biologinė realybė, bet kaip performatyvus aktas, arba veiksmas, kuriuo negyva medžiaga laikinai įgyja gyvos būtybės statusą.

Žvelgiant plačiau, „Brolių juodvarnių“ premjera įgyja dar vieną, beveik paradoksalią prasmę. Pastaraisiais metais Driežis geriau žinomas kaip lėlių teatro atminties saugotojas, sistemingai renkantis, archyvuojantis ir viešinantis lėlių teatro istoriją. Tokia kūrėjo pozicija keičia ir santykį su scena. Todėl „Brolių juodvarnių“ režisūra nebeatrodo kaip formalus repertuarinis darbas ar stilistinė deklaracija – tai veikiau unikalus sugrįžimas po daugiau nei dešimtmečio prie praktikos, daugelį metų tyrinėjus šią teatro formą iš vidaus.

Taigi „Brolius juodvarnius“ galima suvokti kaip savotišką grįžimą prie esminės teatro materijos. Spektaklyje nejuntama noro demonstruoti naują estetiką ar stilistinę programą. Priešingai, viskas sutelkta į patį lėlių teatro mechanizmą: animaciją, objekto judėjimą, sceninės gyvybės atsiradimo momentą. Tokio pobūdžio pastatymai šiandien vis retesni. Daugelyje šiuolaikinių sceninių projektų lėlių teatras integruojamas į platesnius vizualinio ar objektų teatro eksperimentus, o Rimanto Driežio spektaklyje jis grąžinamas į savo elementarią formą, į momentą, kai negyvas daiktas ima atgyti ir tampa scenos gyvybės centru. Galbūt todėl ši premjera – sugrįžimas ne tik prie režisūros, bet ir prie pačios lėlių teatro esmės.