Ar šiuolaikiniams žmonėms galima verkti?

Kino teatruose jau rodomas Hlynuro Pálmasono filmas „Balta, balta diena“ („Hvítur, Hvítur Dagur“, Islandija, 2019). Pateikiame pokalbių su filmo režisieriumi ir pagrindinį vaidmenį filme sukūrusiu Ingvaru Sigurdssonu, pernai Kanuose apdovanotu už geriausią „Režisierių savaitės“ programos vyro vaidmenį, fragmentus.

 

Filmas prasideda citata: „Tokiomis dienomis, kai aplink balta ir nebėra skirtumo tarp žemės ir dangaus, mirusieji gali kalbėtis su mumis, gyvaisiais.“ Iškart pagalvojau, kad filmas – savotiška istorija apie vaiduoklį, iš kurio vyras bando sužinoti tiesą apie velionę žmoną.

Hlynur Pálmason: Manau, kad mane traukia prie visko, kas paslaptinga, prie dviprasmiškų daiktų ir dalykų. Tai, kas paslėpta nuo akių, atveria daug galimybių ir didelę erdvę vaizduotei. Vienas pagrindinių mano darbo stimulų – aistra ir noras tirti tai, kas nežinoma. Filme yra keli keisti momentai, pavyzdžiui, ilgas vaikiško televizijos šou epizodas. Kodėl juos įdėjau į „Baltą, baltą dieną“? Nemanau, kad jie tokie jau keisti, juk ir jūs žiūrite televizorių arba matote, kas vyksta kitų žmonių telefonų ekranuose. Šioje konkrečioje scenoje žaisminga forma tyrinėjama tas pats, kas ir visame filme. Man patinka kinų patarlė: „Kuo daugiau žinai, tuo mažiau tai stebina.“

 

Dažnai naudojatės žanru kaip išeities tašku, bet paskui nuo jo nutolstate, kad papasakotumėt savo istoriją?

H. P.: Niekad negalvojau apie žanrus, mažai apie juos išmanau. Kurdamas filmą nelabai suvokiu, kur link jis juda, bet „Balta, balta diena“ man buvo istorija apie dvi meilės atmainas. Meilės, kurią jūs jaučiate savo vaikams arba anūkams, – ji paprasta, tyra ir besąlygiška, ir visiškai kitokios meilės partneriui ar partnerei, mylimajam, žmonai ir pan. Ji jau visai kitokia – sudėtingesnė, intymi, gyvuliška. Tai visiškai unikalus ir ypatingas jausmas.

 

Filme beveik nieko nežinome apie pagrindinio herojaus žmoną – nėra nei sugrįžimų į praeitį, nei kokių nors su ja susijusių nuorodų. Ji lieka fantazija.

H. P.: Norėjau, kad ji dalyvautų filme, bet ne prisiminimais ar kuo nors pernelyg sentimentaliu. Norėjau, kad žinotume, jog ji buvo, kad ji būtų objektuose, atvaizduose, vaizdajuostėje. Tai suteikia daugiau erdvės fantazijai: į jos vaizdinį mes projektuojame savo mintis ir jausmus, bet ji lieka mįslė. Su ja susiję filmo momentai labai svarbūs, bet jų visai nedaug – nenorėjau nei prisiminimų, nei nereikalingos informacijos. Gyvenimas kupinas mįslių. Būtent tai mes ir bandėme parodyti.

 

Jau filmavote Ingvarą Sigurdssoną savo baigiamajame Danijos nacionalinės kino mokyklos filme „Dailininkas“ („The Painter“, 2013). Kodėl nusprendėte pakviesti jį į naują filmą?

H. P.: Man nepaprastai patiko dirbti su Ingvaru kuriant baigiamąjį filmą. Jaučiau, kad kartu kine mes galime ištyrinėti daugybę skirtingų temų. Rašydamas „Baltos, baltos dienos“ scenarijų turėjau jį galvoje ir su juo tariausi. Ingvaras – nepaprastai fiziologiškas aktorius, bet kartu ir labai emocingas. Su juo itin patogu dirbti. Jis puikiai jaučia judesį ir visus mažesnius gestus, kuriuos gali užfiksuoti kamera. Jis puikiai valdo ir dialogą, ir judesį. Tai man leidžia laisvai kurti ilgas, režisūros požiūriu sudėtingas pastatymines scenas.

 

Pakalbėkime apie pagrindinio veikėjo santykius su anūke, kurie, regis, yra svarbiausia sudedamoji filmo dalis. Kaip įsivaizdavote jų santykius ir kaip tai keitėsi?

H. P.: Ingimunduras saugo anūkę kaip savo akį. Tai ir yra ta besąlygiška meilė vaikams ir anūkams, apie kurią kalbėjome. Paprasta ir tyra. Jos poveikis – gydomasis. Buvo labai svarbu, kad jų santykiai ekrane atrodytų natūralūs, kad būtų malonu stebėti juos kartu.

 

Įdomu, kad Ingimunduras vienas dorojasi su savo skausmu, nors jį supa šeima. Kodėl norėjote parodyti tokią kančią, kuri lėtai verda viduje, o paskui kaip audra išsiveržia į paviršių?

H. P.: Meilė glaudžiai susijusi su jos praradimo galimybe. Ingimunduras prarado mylimąją ir paskui pradėjo abejoti jų tarpusavio santykiais. Kai esate panašios būsenos, kai ateina silpnumo akimirka, tampate žmogiškesnis. Štai ką norėjau patyrinėti.

 

Užuot saugojęs prisiminimus, veikėjas tarsi bando juos stabdyti. Kodėl jis nusprendė išsiaiškinti tiesą? Juk tai jam tikrai nepadės nusiraminti. Ar padės?

H. P.: Manau, kad tarp jų buvo kažkas ypatinga, todėl jis ir neturi pasirinkimo. Žiūrovas pats turi nuspręsti, ar herojaus veiksmai padės jam nurimti, ar dar labiau įskaudins. Tikiuosi, kad filmas šiuo požiūriu atviras interpretacijoms, todėl viskas taip smarkiai priklauso nuo žiūrovo. Filmai ir kiti meno kūriniai, kurie man patinka, visada atviri interpretacijai.

 

Izoliacijos jausmą tyrinėjote ir anksčiau, filme „Žiemos broliai“. Kuo Jus traukia šie stiprūs tylintys herojai, nenorintys atsiverti?

H. P.: Pagrindinis „Žiemos brolių“ herojus Emilis labai skiriasi nuo Ingimunduro. Nors gali būti, kad jie abu kažkuria prasme jaučiasi palikti, nepatenkinti. Emiliui stinga meilės, jis nori būti pastebėtas, geidžiamas. Ingimunduras liko vienas su visais šiais jausmais – netektimi, abejonėmis ir pykčiu. Manau, kad „Balta, balta diena“ – tai kartu meilės ir neapykantos istorija, nes pačios gražiausios mintys dažnai yra šalia pačių niūriausių. Žmonės, kuriuos jūs mylite, dažnai susiduria su prasčiausiais jūsų poelgiais, o riba tarp meilės ir neapykantos – labai menka.

 

Filme yra kelios scenos, rodančios laiko slinktį, jos susijusios su namu. Bet kartu atrodo, kad laikas pagrindiniam veikėjui sustingo. Jis negali judėti toliau. Ar galite papasakoti apie laiką savo filme?

H. P.: Kine man labai svarbus ritmas, kadrų kompozicija, garsai, judesys, muzika, kalba ir taip toliau. Namo, kurį stato Ingimunduras, stebėjimas yra praradimo nugalėjimo proceso dalis. Esmė ta, kad reikia užmušti laiką, kuo nors užimti save ir neišprotėti. Mes išgyvename šią laiko tėkmę, matome metų laikų, temperatūros, parų, nuotaikų kaitą. Prologe norėjau pavaizduoti tokią laiko tėkmę. Kai žmona mirė, ji paliko vyrą vieną su visais tai jausmais – liūdesiu, pykčiu ir abejonėmis. Tam tikra prasme filmas yra diatribė, neapykantos poema, skirta žmonai, kurios jis be galo ilgisi. Pagrindinis veikėjas – atvira žaizda, jis nesugeba išsigydyti ir gyventi toliau.

 

Ar šiuolaikiniams vyrams galima verkti?

Ingvar Sigurdsson: Išplėsčiau šį klausimą: ar šiuolaikiniams žmonėms galima verkti, išgyventi skausmą, kančią? Įvairaus pobūdžio terapijų populiarumas liudija, kad mus kankina neišsakyti jausmai ir baimės.

 

Bet terapijos dažnai nuvilia.

I. S.: O farmakologija nepalengvina apsivalymo, ji nepadeda atsikratyti gėdos jausmo. Ji padeda mums slopinti savo liūdesį, baimes, tuštumą. Veikiami vaistų, uždarome juos viduje. Užmigdome savo demonus, užuot jų atsikratę ar juos prisijaukinę. Nemokame kalbėtis ir išgyventi situacijų, kurios yra gyvenimo dalis. Tai išdavystės, išsiskyrimai, ligos, mirtys. Dabar retai kas verkia, o jei tai įvyksta, ypač viešai, dažniausiai toks žmogus pradeda atsiprašinėti už savo elgesį.

 

Keista, bet tai tiesa.

I. S.: Neviltis nėra patraukli. Skausmas, negalia, baimė – taip pat. Agresija dar kažkaip gali apsiginti.

 

Jūsų vaidinamas Ingimunduras praranda žmoną, bet nemoka susitaikyti su praradimu. Jis nuolankiai dalyvauja terapijoje, nors ji ir atrodo jam iracionali. Kaip kuriamas toks herojus, kurio jausmai turi būti aiškūs tarptautinei publikai?

I. S.: Iš dalies sėmiausi įkvėpimo iš savo patirties, savo pojūčių. Toks vyro elgesys kaip Ingimunduro yra gana tipiškas Islandijoje. Mano šeimoje buvo tokių dėdžių, brolių ir pusbrolių. Šį elgesio modelį žinau ir iš literatūros, iš islandų tikėjimų ir legendų apie vikingus. Tai archetipiška, bet dabar jau greičiau universalu: būdamas pavojaus akivaizdoje – mirties, karo, ligos – vyras negali parodyti savo artimiesiems baimės ar silpnumo. Panašiai elgiasi Ingimunduras.

 

Ar pavyzdys buvo koks nors konkretus personažas?

I. S.: Taip. Persikūnydamas į Ingimundurą, daug galvojau apie Egilo Skalagrimsono istoriją. Tai vienas svarbiausių islandų sagos personažų (Egilo saga – įvykių, kurie vyko Islandijoje 850–1000 metais, kronika – K.R. past.). Egilas buvo vikingas, bet taip pat ūkininkas ir bardas. Sakoma, kad jis simbolizuoja tipiškiausius skandinaviškus bruožus – geruosius ir bloguosius. Impulsyvus, žiaurus, greit užsiplieskiantis, netašytas, nors kasdienybėje tiesiog uždaras ir neprieinamas. Jis mokė vaikus nerodyti savo silpnybės, vertino lojalumą, atsidavimą, darbštumą. Taip pat jis žinojo, kad tokioje vietoje kaip Islandija žmonės turi išmokti pasitikėti savimi, pagrindas yra bendradarbiavimas ir pasitikėjimas, ypač šaltomis ir ilgomis žiemomis. Todėl nors jis ir buvo vienišius, sugebėjo vienyti kitus ir solidarizuotis su jais dėl svarbaus tikslo.

Kai Egilas prarado mylimą sūnų, jį apėmė liūdesys ir pyktis, jis atsiskyrė nuo žmonių, tapo dar didesnis vienišius. Padėti atėjo duktė. Ji pasakė: „Baik gailėtis savęs, nes būtent taip tu rodai savo silpnybę. Padaryk ką nors sūnaus garbei.“ Tada Egilas parašė eilėraštį – gražią ir jaudinančią poemą, kuri išgarsino sūnaus vardą visoje Islandijoje. Taip jis pagerbė meilę, kurios negali užbaigti net mirtis.

 

Ingimunduras nėra poetas, bet jis moka pastatyti namą.

I. S.: Būtent. Jis nemoka rašyti eilių, bet nori pasirūpinti savo šeima. Jo namas – tai iš dalies pagarbos duoklė mirusiai žmonai. Tokio namo jie niekad kartu neturėjo ir jau neturės, bet dirbdamas Ingimunduras galvoja apie žmoną. Geri prisiminimai mobilizuoja jį veikti. Be to, naujasis namas suteiks pastogę Ingimunduro dukteriai ir jos šeimai. Vyras stato namą galvodamas ne apie save, bet apie kitus.

 

Namo forma graži ir švari, jis idealiai įkomponuotas į rūstų peizažą.

I. S.: Tokia buvo ir Ingimunduro meilė žmonai – švari, paprasta, stipri.

 

Tai jo būdas išgyventi gedulą.

I. S.: Namo statyba ir rūpinimasis anūke – jo gelbėjimosi ratas. Būdas susidoroti su trauma, paversti ją kažkuo vertingu. Ingimunduras gali pasirodyti paniurėlis, bet tai, kaip jis rūpinasi anūke, kaip jos klausosi, ją prausia, leidžia su ja laiką, aiškindamas pasaulį, priverčia apie jį galvoti švelniai. Gal tai sužeistas ir uždaras žmogus, bet jei juo taip pasitiki anūkė, jis negali būti blogas.

Mokėjimas jausti ir išgyventi – didelė dovana. Ingimunduras pabaigoje bus patyręs tam tikrą procesą ir sužinojęs daug svarbių dalykų apie save: jis myli žmoną, nepaisydamas jos pasirinkimo. O svarbiausia pamoka, kurią gauna, žinoma, yra suvokimas, kad jis gali jausti pyktį, įtūžį, baimę, skausmą ir neviltį. Jis taip pat gali mylėti ir ilgėtis žmogaus, kuris turėjo paslapčių.

 

Bet jis jau negaus atsakymo, kodėl taip įvyko.

I. S.: Ne. Paprasčiausiai gyvenime taip būna. O vėjas ir toliau pučia, ir viskas...

 

Pagal filmo reklaminį bukletą ir „Wysokie Obcasy Extra“ parengė K. R.