Pirmą kartą fotografijos konkurso „Debiutas“ paroda buvo surengta 1976 metais ir nuo to laiko savo karjerą būtent šiuo žingsniu pradėjo ne vienas dabar jau Lietuvoje žinomas foto menininkas. Parodos katologo teksto autorė Aistė Kisarauskaitė „Debiutą“ pavadino raketiniu poligonu, kuriame sėkmingai pakilti gali visuomenei iki tol mažiau žinomi autoriai. Šiemet konkursui buvo pateikti 3768 darbai, kuriuos 53 skirtingose šalyse sukūrė 342 autoriai, 11 iš kurių buvo pakviesti į finalinę parodą.  

Tel Avivo „Indie“ fotografijos galerijoje birželio 28 d. atidaryta Lietuvos fotografijos paroda „Kolekcijos“. Parodos kuratoriai Gytis Skudžinskas ir Vilma Samulionytė atrinko parodai aštuonių Lietuvos menininkų kūrinius ir sumanė parodyti Lietuvos fotografijos spektrą, kitaip tariant, kuo didesnę šiuolaikinės fotografijos įvairovę. Pramoniniame rajone įsikūrusioje galerijoje rodomas Izraelio ir kitų šalių fotografijos menas, Lietuvos fotografija joje buvo pristatyta pirmą kartą. Visi aštuoni parodos autoriai – Kęstutis Grigaliūnas, Dainius Liškevičius, Alvydas Lukys, Aurelija Maknytė, Valdemaras Manomaitis, Vilma Samulionytė, Vytautas Stanionis ir Gintautas Trimakas – yra ryškūs savo kūrybinėmis biografijomis, nors dauguma jų nedirba vien fotografijos srityje, K. Grigaliūnas, D. Liškevičius ir A. Maknytė yra šiuolaikinio meno atstovai, o V. Manomaitis kuria daugiau muzikinius projektus.

Artėjant knygų mugei, iš savo lentynų ištraukiau 2017-aisiais ir šių metų pradžioje išleistas fotografijos knygas. Ant mano darbo stalo susidarė nemaža krūvelė, bet ir ne itin didelė. Ne tik dėl skaičiaus (12), bet ir dėl formato. Prie pusės jų atsiradimo teko pačiai prisidėti, tad šios apžvalgos subjektyvumas – neišvengiamas, bet ją parašyti jau sutikau, trauktis nėra kur. Taigi pradėkim.

Anksčiau kam nors ištarus „fotografijos knyga“, mintyse iškildavo didelė, stora, juoda (kartais balta) knyga. Tokias leido ir sovietmečio fotografijos klasikai, ir jų sekėjai. Dabar panašių suskaičiavau keturias, bet tik vienos jų „apdaras“ išliko tradicinis – juoda nugarėlė, nespalvota fotografija, dengianti visą viršelio plotą, joje, virš bažnytėlės pakibusiame audros debesyje, baltai išrašyti autoriaus pavardė ir pavadinimas. Romualdo Požerskio knygos „Atlaidai“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius) dailininkas Arvydas Poška stengėsi kuo daugiau ploto skirti anuomet pusiau nelegalių kaimo religinių apeigų vaizdams, kartais panoramas išskleisdamas per visą atvartą, kad išryškėtų kuo daugiau jau dingusios kultūros detalių. Kito klasiko – Aleksandro Macijausko – knygos „Lietuvos kaimo turguose“ viršelis jau nebe tipiškas. Jis aptrauktas drobele, o jos rupesnių pirmavaizdžių – maišų pinigams, pašarui, bulvėms ir kt. – pilna pačiose fotografijose, tad matau apgalvotą dizaino sprendimą (Kauno fotografijos galerija, 2018). Anksčiau fotografas savo knygas sudarinėjo pats ir vaizdai iš jų veržte veržėsi žviegdami beigi riaumodami. Dabar sudarytojas Gintaras Česonis kartu su dailininku Tomu Mrazausku šį Lietuvos fotografiją dešimtmečius garsinusį ciklą išgrynino ir puslapiuose paliko pakankamai erdvės, kad būtų kur atsikvėpti. Tad pirmą kartą perverčiau Macijausko knygą nuo pradžios iki pabaigos – ir pamačiau tarsi pažįstamas „dievavelnių“ barnių bei sandorių mizanscenas iš naujo.

Eglės Grėbliauskaitės projektas „Kitos geros „Titaniko“ grindys“ yra matomas, bet nepastebimas – nes parodinės erdvės grindys dažniausiai suvokiamos kaip platforma rodyti kitus artefaktus, o ne demonstruoti save. Tačiau tapdamos „nematomos“ jos neišvengiamai yra kiekvienoje čia eksponuojamoje parodoje kaip konstanta, kaip materiali duotybė – kiekvienas „Titaniko“ salėje atsiradęs daiktas ar žmogus turi santykį su grindimis (ir lubomis, langais, sienomis). Grindys vis dėlto yra neišvengiamiausios dėl žemės traukos ir erdvės patyrimo vaikštant. Šis projektas yra fizinės ir institucinės erdvės tyrimas, klausiantis ne kas ir kodėl, o kur ir kaip. Tai parodos negatyvas, kai žiūrovai turi kabintis ne už erdvėje išbarstytų objektų, bet patirti tai, kas yra tarp jų. Tai, kas nėra daiktas, kūnas, architektūra.

Įrengiant „Titaniko“ parodų sales, 2003 m. techniniame aprašyme vidaus apdailoje buvo numatytos „geros grindys“. Eglė Grėbliauskaitė sau ir mokslo bei meno institucijai uždavė klausimą: „kas yra geros grindys „Titaniko“ parodų salei šiandien?“ Tai tapo jos meninio tyrimo atramos tašku. 2010 m. paklotos keraminės plytelės, pasak menininkės, priminė posovietinio „euroremonto“ estetiką ir disonavo su parodine erdvės paskirtimi. Naudodamasi turimais techniniais brėžiniais, rodančiais, kad 35 mm gylyje yra betoninės grindys, Grėbliauskaitė pašalino viršutinius sluoksnius ir ant atidengto pagrindo išliejo naują industrinio betono sluoksnį.

Rašyti apie Alvydo Donėlos fotografijų projektą „Kultūros namai“, pristatomą Vilniaus fotografijos galerijoje, – tai dar viena proga pamąstyti apie sovietmetį, kuriuo negaliu nustoti žavėtis ir baisėtis, nors gimiau su Nepriklausomybės aušra. Naivus mano domėjimasis auga kaip kokia kerpė ant medžio, tačiau visai sėkmingai koegzistuojame. Tikiu, kad daugelis nori užčiaupti mane ir sakyti: „nekalbėk apie tai, ko neišmanai, juk negyvenai tais laikais“. Bet galiu tvirtai teigti, kad tokiose pastabose yra šiek tiek susireikšminimo ir nesusitaikymo su realybe – nuvažiavus į Lietuvos kaimus (ir nebūtinai) darosi akivaizdu, kad tas sovietmetis dar tęsiasi daugumos lietuvių mąstyme, šakojasi jų gyvenimo būdu kaip koks atsparumą injekcijoms įgavęs virusas.

Dabar man rašant, aplink siautėja rinkimų įkarštis. Balsuotojų mintys sukasi apie tai, kokia turėtų valstybė ir žmonėms atstovaujanti valdžia, kurios vertybės ir strategijos atspindėtų idealą, nes – taip, visi mes tebesvajojame apie utopinį valstybės valdymą, tarsi gerai alyva suteptą mechanizmą, užsuktą ir besisukantį be trikdžių. Viena maža dalelė stringa ir mechanizmas nebėra pilnavertis.

Pirmadienį, gegužės 9 d., neeilinio Lietuvos fotomenininkų sąjungos suvažiavimo metu išrinktas naujas pirmininkas – Gintaras Česonis, suformuota ir patvirtinta nauja valdyba: Vėtrė Antanavičiūtė-Meškauskienė, Arūnas Baltėnas, Eugenijaus Barzdžius, Eglė Deltuvaitė, Algis Griškevičius, Saulius Jokužys, Mindaugas Kavaliauskas, Alvydas Lukys, Agnė Narušytė, Romualdas Požerskis, Vilma Samulionytė, Petras Saulėnas, Gytis Skudžinskas, Vytautas V. Stanionis, Donatas Stankevičius, Darius Vaičekauskas. Ankstesnis pirmininkas, kartu ir Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis, vadovavęs sąjungai nuo 2009 m., atsistatydino, nes jo veikla nebeatitiko fotografų bendruomenės lūkesčių, sąjunga buvo praradusi autoritetą ir kryptį. Naujojo pirmininko patirtis nuo 2009 m. vadovaujant Kauno skyriui žada esminius pokyčius ir suteikia vilties, kad sąjunga transformuosis į šiuolaikišką, dinamišką organizaciją, atvirą požiūrių įvairovei, naujoms idėjoms ir efektyviai veikiančią tarptautiniame kontekste.

Truputį ilgiau pagyvenus, kai kas ima kartotis (o kartojimasis sukuria kažką unikalaus, tai įvyksta kaip pasipriešinimo dėsniui stebuklas, mus moko Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari). Kai saulėgrįžos virsmo laike sutapo Gintauto Trimako ir Mindaugo Navako parodos, supratau, kad tai jau kartą buvo, nors ir kitaip. Tarsi patvirtinimą radau štai tokį Alfonso Andriuškevičiaus teiginį 1987 m. Alumnato kieme vykusios parodos (joje dalyvavo ir Alvydas Lukys) kataloge: „Gintauto Trimako fotografijos kai kuo panašios į M. Navako skulptūras. Autorius, daugeliu atveju apsieidamas be žmogaus figūros, „kalbindamas“ itin neįmantrios struktūros daiktus, taip operuoja plokštumų ritmu, šviesos slinktim, stambios ir smulkios formos kontrastu, kad iš paprastumo gimsta paslaptis, elementarumas padvelkia neišsemiamumu.“

Matyt, tas tarpmedijinis panašumas lėmė, kad paskui kurį laiką Trimakas ir Navakas dalyvavo keliose parodose kartu, ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Vėliau Navakas vadovavo Trimako diplominiam darbui. Ir štai dabar tarp jųdviejų ir vėl nusitęsia jungtis, tiesa, tik mano galvoje: antradienį nuėjau į „Akademijos“ galeriją pažiūrėti Navako parodos, o šeštadienį – į Aistės Kisarauskaitės namų galeriją „Trivium“ – Trimako. Navakas eksponuoja metalines kopėčias, pailgus granito luitus ir sodrių spalvų gėlėmis išsiuvinėtą juodą liemenę – taigi ne skulptūras. Trimakas pakabino 7 popieriaus lakštus, kiekviename – du kruopščiai pieštukais nuspalvintų stačiakampių blokai, sudaryti iš 60 stačiakampių, lakšte jų – 120, parodoje – 840. Taigi Trimako parodoje – ne fotografijos. Paralelės? Abi parodos susideda iš pačių elementariausių dalykų: kopėčių ir pieštukų, granito ir popieriaus, siuvinėjimo ir spalvojimo. Abiejose vėl veikia plokštumos, šviesa, dydžiai ir skaičiai. Abiejų autoriai elgiasi mįslingai, o tai yra neišsemiamumo pažadas. Belieka parašyti tekstą, kad patikrinčiau, ar jis ištesėtas.

Atidarydama parodą kuratorė Ieva Mazūraitė-Novickienė perspėjo, kad vieno karto jai apžiūrėti neužteks, nes pavyko sudėti apie 500 darbų. Iš tiesų – buvau jau dukart ir tikriausiai nueisiu dar. Liko kažko nepastebėto, neapčiuopto, nesuprasto, nematyto knietulys. Be to, noriu ir vėl patirti ten užkoduotą vidinio virsmo pojūtį.

O juk didžiąją dalį čia rodomų fotografijų ir filmų jau esu mačiusi, ir ne kartą. Tikriausiai apie jokį kitą menininką nesu rašiusi tiek daug kaip apie Algimantą Kunčių. Alfonsas Andriuškevičius mudu supažindino 1996 m., kai Lietuvos dailės muziejuje įkurtam fotografijos meno fondui prireikė saugotojos. Kunčius buvo to skyriaus vedėjas. Aš buvau Vilniaus dailės akademijos doktorantė. Kunčių, aišku, jau žinojau kaip vieną didžiųjų Lietuvos fotografijos meistrų (šalia Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Aleksandro Macijausko, Vito Luckaus). Man labai patiko jo ciklas „Reminiscencijos“ – tada maniau ir tebemanau, kad tai yra unikalus pasaulinio lygio kūrinys, mane suviliojęs tyrinėti ne ką kitą, o fotografiją. Taigi susitikome „Pas Erlicką“, trumpai pasikalbėjome ir išsitraukėme knygeles užsirašyti telefonų numerių. Abiejų knygelės buvo vienodos – aplenktos pilku viršeliu su įspausta rūtele. Gal tai ir buvo ženklas, bet jį suprasti nėra taip svarbu.

 Kažkas keičiasi. Nežinau, ar gatvėje sutiktų žmonių veidus sutraukia šaltis, ar nerimas dėl ateities. Bet jo slaptasis pamušalas – praeitis. Ypač kai visą savaitgalį pradrebi namuose laukdamas, kada gi pagaliau įjungs šildymą, už kurį vos pajėgsi sumokėti. Guodžia tiktai blokados prisiminimas – tada be šildymo ir karšto vandens prakentėme daug ilgiau. Rudeninis laukimas – sovietmečio struktūrinis paveldas. Matau, kad jaunimui įdomu tyrinėti tą „egzotišką“ laiką. Kai kam jis – prarastas rojus. Bet daugeliui tai – košmaras, kuriame bijome atsibusti suvokę, kad laisvė tebuvo sapnas. Šios mintys painiojasi klausantis kalbų apie sovietinio „paveldo“ išsaugojimą, jos persekiojo mane ir kelionėje į Taliną, kur vyko trijų Baltijos valstybių fotografijos paroda „Šaltas vanduo“ – vienas iš Fotografijos mėnesio renginių (http://www.fotokuu.ee). Ten sovietmetis tebuvo duslus dundesys, visiems lyg niekur nieko kalbantis apie fotografijos virsmus 9-ajame dešimtmetyje. Žiūrint iš Talino, Lietuva buvo šio proceso išeities taškas. Tačiau dvi tuo pat metu Vilniuje veikusios parodos papildė Taline sukurtą vaizdą. Todėl pradėsiu nuo čia.