Pirmąkart kino ekrane Vytautas Paukštė pasirodė Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos „Jausmuose“ (1968). Filmo pasakojimui įpusėjus, pajūryje kartu su kitu antisovietinio pogrindžio veikėju atsiradęs vienos iš brolių dvynių žmonos dėdė nulems abiejų likimą. V. Paukštės personažas neprimena iki tol lietuvių filmuose rodytų „banditų“ – jis mokytojas ir kartu ideologas. Dėdė kalba logiškai, energingai, jis įsitikinęs ginkluoto pasipriešinimo prasmingumu ir pasirengęs būsimai laisvai Lietuvai paaukoti daug gyvybių. Tačiau scena, kur išvykstantieji įtrina riebalais nuogą kūną, priverčia suabejoti mokytojo idealų skaistumu. Taip, supriešinus žodžius ir kūną, atsiranda dviprasmiškumas, kuris vėlesniuose Paukštės vaidmenyse bus dar akivaizdesnis ir dažnai pavers aktoriaus personažus tarpininkais – tarp gyvybės ir mirties, fantazijos ir tikrovės, praeities ir dabarties, tiesos ir melo. Mokytojas yra ir Paukštės personažas Vytauto Žalakevičiaus televizijos filme „Visa teisybė apie Kolumbą“ (1970). Šioje parabolėje apie Lotynų Amerikos revoliucijas Paukštės Mokytojas toks pat ryžtingas ir tiki kovos idėja.

„Ir vėl turime diktatorių, ir vėl vyksta karas. Ir vėl reikia, kad kinas nebūtų nebylus.“ Tai viena Volodymyro Zelenskio frazių, pasakytų per 75-ąjį Kanų festivalio atidarymą. Ar jautri Ukrainos prezidento kalba padarys nors menką įtaką ne tik tarptautinei kino bendruomenei, parodys laikas. Nors tą patį atidarymo vakarą virš Kanų praskridę reaktyviniai lėktuvai sukėlė kai kuriems ukrainiečių kino atstovams panikos priepuolį.

Pirmieji Kristijono Vildžiūno filmo „Dainos lapei“ (Lietuva, Latvija, Estija, 2021) kadrai apibūdina išeities situaciją: kaimo keliais vingiavęs automobilis įklimpsta miške, iš jo išlipęs vyras baltais drabužiais ištraukia urną su pelenais ir, metęs raktelius, palieka automobilį. Akivaizdu, kad vyras apimtas nevilties. Miško tankmėje išnyra lūšis. Jos tiesiai į žiūrovus įsmeigtas žvilgsnis stambiu planu iškart tampa kelionės į žmogaus vidų ženklu.

Patinka, kai filmą galima ilgai ir lėtai lukštenti. Kai jo prasmės pradeda atsiverti viena po kitos, kai iš vaizdų randasi vis nauji pasakojimai. Kai supranti, kad filmas kalba kino kalba. Tokių filmų nėra daug. Net festivaliuose juos vis dažniau išstumia didaktiški pasakojimai aktualia tema, kad ir filmai apie psichikos ligas ar LGBT žmonių situaciją. Socialiai ir politiškai angažuotas kinas, be abejo, svarbus, bet kai problema supaprastinama iki primityvios „žinutės“, tai jau nebe kinas, o impresija iš socialinių tinklų.

2022 m. vasario 24-oji pakeitė ne tik Didžiosios istorijos naratyvo kursą, bet ir kiekvieno mūsų mažąsias istorijas. Stebint vaizdus iš kovojančios Ukrainos, neapleidžia jausmas, kad galiausiai žmogiškumas, meilė ne tik kitam žmogui, bet ir gyvūnui nugalės. Beribis humanizmas ir bandymas gyventi toliau karo fone ryškus mūsų viršelį puošiančiame kadre iš filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“.

Nuo pat pirmųjų „Saldymedžio picos“ („Licorice Pizza“, JAV, 2021) kadrų apėmė senokai patirtas jausmas, kad žiūriu tikrą kiną. Ilgos panoramos, švelnus apšvietimas, gerai atpažįstama senų amerikiečių filmų erdvė ir personažai bei plačiaekranė kino juosta žadina pamirštus jausmus, bet iškart įsijungia ir savikontrolė: „Ką reiškia tikras filmas?“ Toks, kokių jau niekas nebekuria? Ar toks, kokio visada ir lauki iš Paulo Thomo Andersono, kuris Holivudo istorijų nostalgijai suteikia kitą, netikėtą atspalvį, nes atkurdamas praėjusį laiką prismaigsto į pasakojimą tik dabar matomų praeities prasmių?

Praėjusių metų pabaigoje daug atgarsio sukėlė per Žmogaus teisių tarybos posėdį įvykęs režisieriaus Aleksandro Sokurovo ginčas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Turėdamas omenyje Čečėnijos gubernatorių Ramzaną Kadyrovą, Sokurovas kalbėjo, kad būtina tramdyti Kaukazo „sultoną“, ir net siūlė leisti Šiaurės Kaukazo respublikoms laisvai palikti Rusijos Federaciją.

Sergejaus Loznicos filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (Lietuva, Ukraina, 2021) pasakoja, kaip XX a. pabaigoje lietuviai iškovojo nepriklausomybę ir prisidėjo prie to, kad žlugtų SSRS. Vedliu po šį gana trumpą laiko tarpsnį Loznica pasirinko Vytautą Landsbergį – Sąjūdžio ir atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovą. Filmo struktūra minimalistiška: Loznica užduoda klausimus profesoriui, šis į juos atsakinėja tiesiai, pakankamai konkrečiai ir neimprovizuodamas.

Monika Krikštopaitytė: Sausio 10 d. kultūros savaitraščiui „7 meno dienos“ sukanka 30 metų. Panašius jubiliejus ne taip seniai paminėjo „Šiaurės Atėnai“ (1990), „Naujasis židinys“ (atnaujintas 1991 m.), kiek anksčiau – „Krantai“ (1989). Sovietmečiu kultūros leidinių buvo nedaug – nuo 1945 m. ėjo Rašytojų sąjungos literatūros žurnalas „Pergalė“ (vietoj jo 1991 m. pradėti leisti „Metai“), nuo 1946 m. – kultūros savaitraštis „Literatūra ir menas“, nuo 1965 m. – kultūros ir meno žurnalas „Kultūros barai“. Jūs, Linai, ilgiausiai buvote „7 meno dienų“ redaktoriumi (1992–2011). Kodėl tada, 1992-aisiais, kilo sumanymas leisti dar vieną kultūros leidinį?

„7md“ autorių klausėme, kokie šiemet matyti 5–10 filmų (serialų) įsiminė ir nuvylė labiausiai, ką norėtų sugrąžinti iš jaunystės kino žiūrėjimo.