In memoriam Vytautui Paukštei

Pirmąkart kino ekrane Vytautas Paukštė pasirodė Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos „Jausmuose“ (1968). Filmo pasakojimui įpusėjus, pajūryje kartu su kitu antisovietinio pogrindžio veikėju atsiradęs vienos iš brolių dvynių žmonos dėdė nulems abiejų likimą. V. Paukštės personažas neprimena iki tol lietuvių filmuose rodytų „banditų“ – jis mokytojas ir kartu ideologas. Dėdė kalba logiškai, energingai, jis įsitikinęs ginkluoto pasipriešinimo prasmingumu ir pasirengęs būsimai laisvai Lietuvai paaukoti daug gyvybių. Tačiau scena, kur išvykstantieji įtrina riebalais nuogą kūną, priverčia suabejoti mokytojo idealų skaistumu. Taip, supriešinus žodžius ir kūną, atsiranda dviprasmiškumas, kuris vėlesniuose Paukštės vaidmenyse bus dar akivaizdesnis ir dažnai pavers aktoriaus personažus tarpininkais – tarp gyvybės ir mirties, fantazijos ir tikrovės, praeities ir dabarties, tiesos ir melo. Mokytojas yra ir Paukštės personažas Vytauto Žalakevičiaus televizijos filme „Visa teisybė apie Kolumbą“ (1970). Šioje parabolėje apie Lotynų Amerikos revoliucijas Paukštės Mokytojas toks pat ryžtingas ir tiki kovos idėja.

Kine V. Paukštė iškart pradėjo vaidinti senius – dar nesulaukęs ir penkiasdešimt metų. Dabar toks anų laikų režisierių požiūris stebina. Tačiau 7-ojo dešimtmečio pabaigoje jauniems kūrėjams, matyt, darė įspūdį solidi Paukštės išvaizda ir barzda, išmintingas žvilgsnis ir intelektuali kalbėjimo maniera.

Pirmasis didelis Paukštės kino vaidmuo – Cezaris A. Grikevičiaus filme „Ave, vita“ (1969). Aktorius kuria moderniųjų laikų herojų: Cezaris ką tik grįžo iš Afrikos, kur dirbo inžinieriumi, jo praeityje – Antrojo pasaulinio karo kovos. Tai energingas, kupinas gyvybės žmogus, tačiau jis skausmingai junta ir laiko tėkmę. Filme svarbus tampa Paukštės – Cezario žvilgsnis tiesiai į kamerą, sujungiantis karo prisiminimus ir dabartį. Stambūs aktoriaus planai išraiškingi, jie tampa savotiškomis veikėjo apmąstymų apie gyvenimo prasmę, mirtį, praeitį ar laisvę cezūromis.

Vytauto Žalakevičiaus dramoje „Tas saldus žodis – laisvė!“ (1973) Paukštė pasirodo vos poroje epizodų – jis vaidina kalėjimo gydytoją. Tačiau gydytojas įsimena iškart, nes jis bene vienintelis nepriklauso nė vienai kovojančiųjų pusei ir blaiviai vertina situaciją. Išsiskiria ir Paukštės vaidybos maniera – ji ir dabar atrodo šiuolaikiška, neprimenanti dažnai pabrėžtinai teatrališkos partnerių vaidybos.

Lietuvių kine V. Paukštė suvaidino daugybę išraiškingų antrojo plano vaidmenų – buvo vyskupas Marijono Giedrio istorinėje dramoje „Herkus Mantas“ (1970), gydytojas Algirdo Aramino „Pasigailėk mūsų“ (1978), Norvilas Raimundo Banionio „Mano mažytėje žmonoje“ (1984) ir Baldišius šio režisieriaus filme „Džiazas“ (1992), senis Andriaus Šiušos „Ir jis pasakė jums sudie“ (1993). Arūno Žebriūno filmuose jis vaidino piešimo mokytoją „Naktibaldoje“ (1973), Kalio Bliumkvisto tėvą „Seklio Kalio nuotykiuose“ (1976), Jakštaitį „Kelionėje į rojų“ (1980), kunigą istorinėje fantazijoje „Mėnulio pilnaties metas“ (1988).

Paukštė dažnai būdavo kviečiamas vaidinti ir Vakarų literatūros ekranizacijose – A. Grikevičiaus filme „Veidas taikinyje“ (1979) jis tapo vienu iš Gilberto Keitho Chestertono sukurtų personažų, Artūro Pozdniakovo filme „Visi prieš vieną“ (1986, pagal Erle’ą Stanley’į Gardnerį) – turtuoliu. Visus (per septyniasdešimt) V. Paukštės filmus sunku suskaičiuoti ir aptarti, juolab kad prisidėtų ir vaidmenys Lietuvos televizijos filmuose, kad ir Broniaus Morkevičiaus „Atleisk mums, Viešpatie!“ (1989, Paro Lagerkvisto kūrinių motyvais), jis filmavosi serialuose („Giminės“, „Marius“, „Dvynukės“) bei ne vieno kino debiutanto trumpo metražo filme.

Daug vaidmenų V. Paukštė sukūrė Algimanto Puipos filmuose. Dažnai tai sodrus antrojo plano personažas ir kartu netiesioginis rodomų situacijų komentuotojas – benamis („Nebūsiu gangsteris, brangioji“, 1978), Navikas („Arkliavagio duktė“ (1981), televizijos komentatorius („Elektroninė senelė“, 1985), piliečio K. dėdė Albertas („Procesas“, 1994), senis („Vilko dantų karoliai“, 1997). V. Paukštė Puipos filmuose ir visada tikslus, įsimenantis Mažosios Lietuvos buities ir istorijos ženklas – tai suimtos nusikaltėlės palydovas („Moteris ir keturi jos vyrai“, 1983), advokatas („Elzė iš Gilijos“, 1999). Vienas paskutinių aktoriaus vaidmenų – ironiškas, grotesko atmosferą keliais štrichais pabrėžiantis Paukštės profesorius filme „Edeno sodas“ (2015).

A. Puipos novelių filme „Žaibo nušviesti“ (1995) V. Paukštė vaidina ne komišką žmogelį Teodorą Milkų, nuolat atsiduriantį tarp realybės ir girtuoklio fantazijų, o tragišką personažą, jaučiantį kaltę, kad yra nevykėlis. Aktoriui Milkus yra menininkas, kurio lėlių spektaklį V. Paukštė vaidina įkvėptai ir aukščiausia gaida. A. Puipos filme „Velnio sėkla“ (1979) Paukštė suvaidino ūkininką Banį – žiaurų, piktą žmogų, kuris labiausiai myli arklius. Banys gali būti beširdis, bet jis prisirišęs prie žemės kaip tas sunkiai viename filmo epizode iš žemės traukiamas kelmas. Paukštės žvilgsnis dažname filmo epizode iškalbingesnis už žodžius ir, manau, tai itin vertino režisieriai.

Sovietmečiu aktorius filmavosi kitų SSRS kino studijų filmuose. V. Paukštė buvo ir benamiu šunimi besirūpinantis laivo kapitonas N. Košelevo filme „Jūreivių šuo“ (1973), ir Hamburgo ligoninės gydytojas G. Nikolajenkos šnipų dramoje „Žmogaus iš „Mersedeso“ dosjė“ (1986), ir vokiečių socialdemokratas Augustas Bebelis A. Bobrovskio filme „Ypatingų žymių nėra“ (1978), ir net Ivano Rūsčiojo laikų rusų bojarinas B. Blanko filme „XVI a. Kremliaus paslaptys“ (1991), ir Kabanis A. Germano filme „Sunku būti dievu“ (2013, pagal brolių Strugackių romaną). Bet įsimintiniausius vaidmenis jis sukūrė Semiono Aranovičiaus ir Aleksandro Kaidanovskio filmuose.

Kūrybinė V. Paukštės draugystė su S. Aranovičiumi (1934–1996) prasidėjo 1973 m. filme „Sulaužyta pasaga“ (pagal Jules’į Verne’ą). V. Paukštė suvaidino gydytoją Petersoną, kuris padeda visiems nuskriaustiesiems. Vėliau jis vaidino užsienio prekybininką filme „... Ir kiti oficialūs asmenys“ (1976). Trijų serijų politinėje dramoje „Rafertis“ (1980, pagal Lionelo White’o romaną) V. Paukštė sukūrė pagrindinio personažo, veidmainio korumpuoto JAV profsąjungos veikėjo, vaikystės draugą verslininką, televizijos seriale „Priešprieša“ (1985) – vokiečių istoriką, archyvų tyrinėtoją, kuris padeda gaudyti Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlį.

V. Paukštė buvo idealus kito aktoriaus – Aleksandro Kaidanovskio (1946–1995) – režisuotų filmų personažas. Neatsitiktinai būtent jis vaidino studentiškuose Kaidanovskio kursiniuose trumpo metražo filmuose „Jona, arba Dirbantis menininkas“ (1983, pagal Albert’ą Camus) ir „Sodas“ (1983, pagal Jorge Luis Borgesą). A. Kaidanovskis iškart aukštai iškėlė kartelę – ekranizavo literatūrą iš aukščiausios lentynos, kūrė filosofines paraboles. Todėl jam reikėjo aktorių, kurie sugeba perteikti tikrąjį personažo dramatizmą keliais štrichais, yra autoironiški ir intelektualūs, moka laisvai laviruoti tarp biblinių ir pasaulinės klasikos motyvų. Paukštė idealiai atitiko šiuos reikalavimus.

Filme „Paprasta mirtis...“ (pagal Levo Tolstojaus apysaką „Ivano Iljičiaus mirtis“, 1985) V. Paukštė suvaidino gydytoją. Pabaigoje jis išberia svarbiausius klausimus, kurių gal ir nesugebėjo žodžiais suformuluoti Ivanas Iljičius, bet kurie rūpėjo Kaidanovskiui: „Kodėl mes esame?“, „Kokia prasmė gyventi?“ Tik kad energingojo V. Paukštės veikėjo lūpose jie skamba su pašaipos ir nerimo gaidele, beveik kaip nuosprendis.

Tarpininko tarp tiesos ir melo, fantazijos ir realybės temą V. Paukštė pratęsė kitame Kaidanovskio filme „Žibalo prekiautojo žmona“ (1988), čia jis suvaidino prokuratūros tardytoją Jurgį Kazimirovičių. „Žibalo prekiautojo žmona“ – vienas tų „perestroikos“ laikų filmų, kurių autoriai stengėsi sugriauti visas sovietinės kino cenzūros ribas, pasakyti viską, apie ką prieš tai nebuvo galima kalbėti, todėl filmas primena Borgeso labirintą. Tačiau kuo toliau, tuo labiau pradedi suprasti frazę, kuri keliskart suskamba filme: „Pergalė – tai niekšų tiesa.“

Paukštės kino vaidmenys iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti jau išnykusių inteligentų – mokytojų, gydytojų, mokslininkų, kunigų portretų galerija, į kurią įsiterpia sodrūs ties įvairių pasaulių riba balansuojantys tarpininkai ar keistuoliai. Tačiau į šiuos personažus aktorius įrašė konkrečius ir dramatiškus ideologijų ir santvarkų padalytų XX a. žmonių likimus, į kuriuos verta įsižiūrėti. Šie personažai ir visa aktoriaus kūryba liudija didžiulį Vytauto Paukštės talentą.