„Nėra nieko pavojingesnio, kaip įžengti į svetimą sapną“, – sako Gilles’is Deleuze’as Bertrand’o Bonello filme „Koma“ („Coma“, Prancūzija, 2022). Kinas apskritai yra ilgas sapnas, ir tai geriausiai pajunti vakare, kai po seanso išeini į tamsią Vilniaus gatvę. Jubiliejinė „Scanorama“ dar kartą įrodė, kad kino teatras – geriausia vieta ne tik pasislėpti nuo gyvenimo, bet ir suprasti, kas iš tikrųjų vyksta karų ir pandemijų siaubiamame pasaulyje. Dauguma šiųmetės „Scanoramos“ filmų, regis, skatino bandyti suvokti, kas tame visame chaose yra žmogus ir ką gali svetimus sapnus preparuojantis menas.

Savo priešaušryje kinas buvo laikomas primityvia pramoga, linksminančia mases. Jis nuolat buvo priešpriešinamas vadinamajai aukštajai kultūrai ir tik vėliau imtas vadinti menu. Maža to, kinas netrumpą laiko tarpą buvo menkinamai laikomas teatro atmaina ir raiškos priemonių požiūriu mažai kuo nuo jo skyrėsi.

Tėvynės diena – tik Emilio Vėlyvio filmo „Piktųjų karta“ (Lietuva, 2021) pradžios akcentas, nors visai nenustebčiau, jei ji atsirastų ir valstybinių švenčių kalendoriuje. Vėlyvis ir scenarijaus bendraautoris Jonas Banys jau pirmaisiais filmo kadrais perkelia į Lietuvą, kurioje tokia šventė egzistuoja. Tiksliau, į Lietuvos provinciją, kur gimtadienį rengiasi švęsti pagrindinis filmo veikėjas policijos komisaras Gintas Krasauskas (Vytautas Kaniušonis). Į šventę, kurioje jis žada paskelbti dalyvausiąs mero rinkimuose, pakviesta visa miestelio grietinėlė – merė, kunigas, teisėjas, prokuroras...

Patinka „Lokio, liūto ir šakelės“ sumanymas: per savaitę gali pamatyti didžiųjų kino festivalių la crème de la crème. Tos festivalių grietinėlės, žinoma, liko ir kitiems renginiams, bet ir pamatytieji filmai jau leidžia susidaryti nuomonę apie šių metų festivalių prioritetus. Spėjau pasižiūrėti bene pusę „Lokio, liūto ir šakelės“ filmų. Šedevrų nepamačiau. Jų pasitaiko retai – tokie dabar laikai ir skoniai. Bet originalių, svarbius klausimus ne tik apie kiną formuluojančių kūrinių buvo. Ir tai svarbiausia, nes totali gyvenimo feisbukizacija pastebimai supaprastino meno suvokimą.

Devynioliktąjį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį (VDFF) atidarė Eitvydo Doškaus filmas „Čia buvo Vilnius“. Tiksliau, 1966 m. sukurtas Almanto Grikevičiaus „Laikas eina per miestą“ ir iš jo išaugęs „Čia buvo Vilnius“. Abu filmus sieja ne tik Vilnius ar lietuvių poetinės dokumentikos tradicija, bet ir autoriaus santykis su Vilniumi, nes dokumentinis kinas – tai ne tema, kad ir kokia svarbi, aktuali ar įdomi ji būtų, o filmo kūrėjo požiūris į tikrovę ir jos personažus. Tik nuo autoriaus priklausys, ar jis tą tikrovę, Marcelio Łozińskio žodžiais tariant, sutirštins, ar grožėdamasis savimi slinks jos paviršiumi.

Michelio Hazanaviciaus filmas „Baigta!“ („Coupez!“, Prancūzija, D. Britanija, Japonija, 2022) susideda iš trijų dalių. Pirmoji – tai trumpo metražo, 32 minutes trunkantis filmas „Z“, kurio herojai suka trash’ą apie zombius, o aktoriais nepatenkintas režisierius prisišaukia į aikštelę tikrų zombių. Iškart aišku, kad tai filmo apie zombius parodija: liejami kibirai dirbtinio kraujo, pagrindinis zombis toks žalias, kad pradedi abejoti grimuotojos profesionalumu, ir dar nuolat kalba apie zombio vaizdinį, subjektyvi kamera ilgai „reflektuoja“ tuščią kadrą, o dažnos replikos ne tik absurdiškos, bet ir politiškai angažuotos.

1983 m. filmo „Vardas Karmen“ („Prénom Carmen“) spaudos konferencijoje Jeanas-Lucas Godard’as sakė: „Aš manau, kad kinas gali egzistuoti tik kaip meilės istorijos. Kariniai filmai – apie berniukų meilę ginklams, gangsterių filmai – apie berniukų meilę vagystėms... Mano galva, tai – kinas. Naujoji banga atnešė naujovių: Truffaut, Rivette’as, aš ir keli kiti režisieriai atnešėme kažką, ko nebėra, arba kas niekad neegzistavo kino istorijoje. Mes mylėjome kiną labiau nei moteris, labiau nei pinigus, labiau nei karą. Labiau už viską mes mylėjome kiną. Dažnai sakau, kad kinas privertė mane atrasti gyvenimą. Tam prireikė laiko. Man tai užėmė trisdešimt metų. Tik todėl, kad iš tikrųjų privalėjau peržengti ribas to, ką pats rodžiau ekrane.“

Šis „Kino“ žurnalo numeris – didesnio kino pasakojimo apie lietuviško kino raidą sklaidos dalis. Žurnalo redakcijoje publikacijai ruošiamas didelės apimties leidinys „Nacionalinio kino tapatybė: raida, asmenybės, kontekstai“. Tai tekstų apie kino raidą ir dabartį rinktinė, kurios autoriai – kritikės ir kritikai, aktyvūs žurnalo turinio formuotojai.

Charlie Chaplinas (1889–1977) – iš tų didžiųjų aktorių ir režisierių, kurie XX a. pradžioje sukūrė kino meną. Walteris Benjaminas manė, kad Chaplinas tapo didžiausiu savo laikų komiku, nes įkūnijo gilumines amžininkų baimes. Chaplino personažas Valkata dažnai lyginamas su Franzo Kafkos personažu – žmogumi, nesuprantančiu jo gyvenimą valdančių jėgų, nesėkmingai bandančiu joms priešintis ir slėptis nuo priartėjusios grėsmės.

Ukrainos kino tyrėja Olha Voznyuk tekste apie naująjį Ukrainos kiną rašo, kad šiuo metu, t. y. po 2022-ųjų vasario 24 d., jos gimtinėje filmuojamas kitoks kinas – dokumentuojamas karas, fiksuojami jo žiaurumai, ir autorė optimistiškai viliasi, kad kinas taip pat prisidės prie Ukrainos pergalės. Ji skaitytojus supažindina ir su ukrainiečių kinu, pradėtu kurti po 2014-ųjų Rusijos invazijos. Tuomet šalies kine atsirado visas būrys jaunų kūrėjų, išgarsėjusių jau debiutiniais filmais. Naujajai kino kartai vis svarbesnės tampa savojo „aš“ paieškos, savęs pažinimas ir tapatybės suvokimas. Aptariamų filmų daug, tačiau kol kas tik maža dalis rodyta Lietuvoje. Tikėkimės, kad viešai prieinamų kūrinių atsiras vis daugiau, juo labiau kad apie Ukrainos šiuolaikinį kiną žinome tikrai labai mažai.