Tarp stilių, formų ir eksperimentų

Man Ray’aus (tikras vardas Emmanuel Radnitzky, 1890–1976) retrospektyvinę parodą Genujoje aplankiau visiškai atsitiktinai, kai vieną rytą vaikštinėdama siauromis miesto gatvėmis išvydau už aplinkinius pastatus kur kas didesnius rūmus, kurie kvietė ne tik melodingu fontano čiurlenimu, bet ir jaukiu žmonių bruzdesiu. Abiejose įėjimo į Genujos Kunigaikščių rūmus, Dožų apartamentus (Palazzo Ducale, Appartamento del Doge, Piazza Matteotti 9), pusėse plevėsavo paslaptingoji moteris-smuikas („Ingres’o smuikas“, „Le Violon d’Ingres“, 1924).

Dvejojau, ar verta lankytis. Taip, tai viena iškiliausių XX a. meno figūrų, taip, tai ypatingai universalus kūrėjas, taip – prieš tai nebuvau buvusi Man Ray’aus parodoje. Tačiau jo darbų buvau mačiusi ir kitur, jis – vienas iš tų menininkų, kurie randa kelią į beveik kiekvieną su XX a. pradžia, fotografija, Paryžiumi, dadaizmu ar siurrealizmu susijusią parodą. Atrodė, kad apie jį jau tiek daug girdėta, skaityta, ir man to užteko. Apsilankyti paragino kartu Italijoje keliavęs, fotografija užsiimantis draugas.

Geresnės erdvės Man Ray’aus parodai surasti tikriausiai ir neįmanoma! Keturioliktame amžiuje baigti statyti Dožų rūmai, praeityje tarnavę kaip vyriausybės pastatas, šiuo metu paversti meno muziejumi, o ištaigingos salių ir koridorių sienos glaudžia įvairiausius meno kūrinius. Man Ray’aus parodos metu originalios rūmų sienos slepiamos už laikinai pastatytų, nuobodžių, galerinių sienų, ir tik praėjimo portalai, lubos bei vienur kitur išlendantys sienų kampučiai mena pastato unikalumą. Paroda skendi prieblandoje, čia vyrauja tamsios spalvos, dramatiška teatrinė šviesa, be galo puošnų ir gausų salių dekorą slepia netikros sienos. Toks bene siurrealistinis eksponavimas puikiai dera su Man Ray’aus fotografijomis, kuriose jo fiksuojami modeliai ne tik įgaudavo daiktų formas, bet ir būdavo apipinti mistikos, paslapties šydu.

Parodos pavadinimas „Man Ray. Kūriniai: 1912–1975“ aiškiai apibrėžia kuratorių (Walter Guadagnini ir Giangavino Pazzola) precizišką siekį nieko nepraleisti. Taip ekspozicijoje nugulė daugiau kaip 300 darbų, kuriuose nebyliai išrašyti ir Man Ray’aus gyvenimo posūkiai. Parodą pradeda italų menininkų grupės „Mira“ videoinstaliacija, paremta Man Ray’aus kūryboje naudotomis technikomis, vaizdais ir dada judėjimu. Darbas tik įrodo menininko reikšmingumą bei ilgametę įtaką ateinančioms kartoms. Visuomet įdomu stebėti, kaip muziejiniais tapę meno kūriniai prikeliami naujam gyvenimui, permąstomi ir vėl sugrįžta nauja forma.

Man Ray’aus ankstyvasis kūrybos laikotarpis sutapo su XX a. pradžioje ryškiai įsirėžusiais, intensyviai kintančiais meno judėjimais. Su begaliniu troškimu atrasti nauja, dar nematyta, dar nesukurta, troškimu peržengti iki tol aiškiai apibrėžtas meno kūrinio ribas. Su vienu po kito skelbiamais naujai susikūrusių meno grupių manifestais. Meno judėjimų gausa ir, regis, neišsenkančių galimybių pojūtis to meto Vakarų meno pasaulyje smarkiai prisidėjo prie menininko kūrybos įvairiapusiškumo. Man Ray’us laisvai manevravo tarp skirtingų meno medijų, formų ir išraiškos priemonių. Jis prisidėjo prie dada, siurrealizmo judėjimų, eksperimentavo su ready-made, fotografijos, kino galimybėmis, kartu neapleisdamas piešimo ir tapybos.

Parodoje, be abejo, daug vietos ir dėmesio skiriama Marceliui Duchamp’ui (1887–1968), kuris Man Ray’aus gyvenime buvo ne tik ilgametis draugas, kolega, bet ir mentorius. Menininkų santykis prasidėjo kaip mokytojo ir mokinio, bet greitai pavirto lygiaverčių kolegų draugyste. Būtent Duchamp’as menininką ir atvedė prie ready-made kūrimo. Parodoje eksponuojamas virvių supančiotas Veneros torsas, smeigtukų eile nužymėtas lygintuvas, plaktukas stikliniame butelyje, metronomas, ant kurio švytuoklės Man Ray’us pridėjo nufotografuotą moters akį – motyvą, prie kurio menininkas grįždavo dažnai. Kasdieniai daiktai menininko rankose virto keistais, žaismingais, netikėtais meno kūriniais.

Ready-made kurti pradėjęs dar gyvendamas Niujorke, keisčiausių objektų kūrimą Man Ray’us tęsė ir persikėlęs į Paryžių, iš kurio užklupus karui 1940-aisiais jam teko trauktis. Po kelerių metų sugrįžęs daugelio savo kūrinių dailininkas jau neberado. Tai jį paskatino pradėti rūpintis savo kūrybos palikimu bei kūrinių saugojimu, todėl ėmėsi atkurti sunaikintus ready-made. Pavyzdžiui, skulptūra „Dovana“, pagaminta iš lygintuvo ir keturiolikos smeigtukų, buvo atkurta ne vieną, ne du, bet 5000 kartų. Šiandien „Dovana“ priklauso gausybei skirtingų meno institucijų, kiekviena jų kiek kitokia, tačiau visos pagamintos menininko.

Meno istorijoje giliausią spaudą Man Ray’us paliko ir geriausiai šiandien žinomas kaip fotografas, tad ir parodoje būtent fotografija užima daugiausia vietos. 1921 m. persikraustęs į Paryžių, menininkas netruko įsilieti į miesto meno gyvenimą ir pasižymėti ne vienoje srityje. Kaip tik čia Man Ray’us pirmiausia susikoncentruoja į fotografiją, manipuliuoja siurrealizmo įkvėptais vaizdais, o kartu tampa itin paklausiu mados fotografu. Šio darbo jis niekuomet nelaikė rimtu ir dirbo iš reikiamybės užsidirbti, o laisvalaikiu, kaip pats minėjo, kūrė rimtą meną.

Man Ray’aus kūryba itin stipriai įkvėpta jo gyvenime figūravusių moterų: mylimųjų, kolegių, tapusių jo kūrybiniu varikliu – mūzomis. Man Ray’aus mūzos, beje, neišsitenka po vien tos gležnos, trapios ir beveidės mūzos etikete. Menininko gyvenimo moterys buvo ne tik itin stiprios asmenybės, bet ir nuostabios kūrėjos, intelektualios menininkės. Jo kūriniuose išvystame Dorą Maar, Kiki de Montparnasse, Meret Oppenheim, Nusch Éluard, Berenice Abbott ir Juliet, jo ilgametę partnerę, kuriai paskirta įspūdingoji serija „Penkiasdešimt Juliet veidų“ (1943–1944).

Man Ray’aus fotografija buvo nenuspėjama, jaudinanti, išradinga. Beveik kaip jo kuriami ready-made, jo fotografuojami subjektai įgaudavo kitokį, netikėtą efektą. Pavyzdžiui, ant kūrinio „Ingres’o smuikas“, kuriame Kiki de Montparnasse nufotografuota iš nugaros, menininkas užtapė smuiko rezonavimo angas, taip sugretindamas muzikinį instrumentą su moters kūnu. Darbe „Stiklinės ašaros“ moters veidas nusėtas stiklinėmis ašaromis, o stiklinės jos ne tik dėl estetikos, bet ir dėl nepailstamo menininko siekio griauti realybę, beje, ir pats moters veidas čia netikras. Man Ray’us dažnai fotografuodavo manekenus. Nuotraukose daug poezijos, mistikos, jautrumo. Vienoje jų – moters kaklo linkiai, kitoje – vingiuojantys ilgi jos plaukai, trečioje – torsas, lūpos, akys. Išryškintos skirtingos moters kūno dalys Man Ray’aus kūryboje sukuria paslapties iliuziją, prideda intymumo.

Gausus parodoje eksponuojamų darbų kiekis leidžia įsigilinti į kone maniakišką menininko fotografijos galimybių tyrimą. Šviesa – neabejotinai vienas svarbiausių elementų fotografams, be to, ja bene lengviausia manipuliuoti eksperimentuojant. Man Ray’aus žaidimai su šviesa įkvėpė menininką dirbti su fotogramomis arba, kaip jis pats jas vadino, – rėjografais (rayographs). Naujų fotografijos panaudojimo būdų paieška menininkui atnešė ir vieną įdomiausių užsakymų: „Elektra“. Ši dešimties darbų serija sukurta kartu su fotografe bei tuomete Man Ray’aus gyvenimo partnere Lee Miller. 1931 m. Paryžiaus elektros skirstymo bendrovės užsakyta serija veikė kaip reklama, skirta skatinti gyventojus naudoti daugiau elektros, mat ši anuomet tebebuvo paslaptinga, nesuvokiama ir dažnai kiek gąsdinanti jėga. Serijoje vaizduojami virtuvės prietaisai, kuriais tuo metu prekiauta, bet kartu joje atsiskleidžia ir unikalus menininko braižas. Man Ray’us nepraleido progos į kūrinį pažvelgti šmaikščiai: viename jų elektros lemputė sklando beoriame kosmose, kitame elektros jėga spirale kyla iš kepto viščiuko, net į porą reklaminių vaizdų jis įtraukė ir Miller aktą, o tai atkreipė ne vieno paryžiečio dėmesį ir reklamai skirta serija tapo ne tik sėkminga elektros pardavimo kampanija, bet ir vienu žymiausių Man Ray’aus ir Miller darbų.

Parodą užbaigia maloniai nustebinusi menininko tapyba, joje kur kas daugiau spalvų, žaismingumo, bet ne mažiau taip jam įprastos mistikos. Dangaus mėlyje kybo elnio ragas, už kurio nutįsę elektros laidai kalba apie žmogaus buvimą, o prieš, regis, cementines modernizmo kolonas besiraitanti dykumų rožė primena bene ateiviškas, nepažintos gyvybės formas.

Man Ray’aus kūryba tebėra itin populiari, o jo aktualumą įrodo vis naujos parodos. Šiandien menininko darbai (be kūrinių, įtrauktų į nuolatines meno institucijų ekspozicijas) eksponuojami Antverpene, Floridoje, Barselonoje, Edinburge, Milane ir Genujoje, ir tai tik ledkalnio viršūnė. Man Ray’aus kūrybos įvairumas leidžia menininko darbus nagrinėti iš itin skirtingų kampų ir nenuilstamai atrasti naujoje šviesoje.

Apsilankymas Man Ray’aus retrospektyvinėje parodoje man priminė tą jausmą, kai antrą ar trečią kartą eini pasižiūrėti to paties spektaklio. Viską jau lyg ir matei, bet kiekvieną kartą tas pats kūrinys sužiba naujoje šviesoje. Taip ir Man Ray’aus darbai, kaskart užmenantys vis kitus klausimus, yra it ilgai nematytas, bet gerai pažįstamas reginys. Dabar jau galiu tvirtai pasakyti, kad kitą kartą išvydusi menininko vardą parodų sąrašuose nebedvejosiu.

Paroda Dožų rūmuose, Genujoje, veikia iki liepos 9 d.

Daugiau informacijos čia.