Muzika

Aistė Valentaitė

Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos moksleivių ir jų mokytojų koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Gegužės 14 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vyko Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos moksleivių ir jų mokytojų koncertas „Pavasario vėjas“, skirtas tarptautinei šeimos dienai bei artėjančiai vaikų gynimo dienai paminėti. Gražia tradicija jau spėjęs tapti renginys kasmet sutraukia vis daugiau klausytojų. Karoliniškių muzikos mokyklos auklėtiniai parengė įspūdingą programą iš klasikos, folkloro, populiariosios muzikos ir džiazo kūrinių. Renginio vedėjų vairas buvo patikėtas Karoliniškių muzikos mokyklos solinio dainavimo mokytojai Gabrielei Pintukaitei ir buvusiam mokyklos akordeono klasės mokiniui Tomui Kavaliauskui.

Kaip ir kiekvienais metais, koncerto organizatoriai suteikė galimybę pasirodyti didžiajai daugumai mokyklos moksleivių – tiek patiems mažiausiems atlikėjams, tiek ir mokyklos suolą jau paliekantiems absoventams. Maloniai nustebino visų filharmonijoje pasirodžiusių atlikėjų sceninė drausmė ir pasitikėjimas savimi – net ir pirmuosius žingsnius muzikoje žengiantys mažieji atlikėjai vienoje didžiausių Lietuvos scenų jautėsi drąsiai ir užtikrintai. Puiki koncerto organizacija leido klausytojams pajusti šventinę nuotaiką ir džiaugtis kiekvienu pasirodymu.

Vytautė Markeliūnienė

Petro Geniušo rečitalis „Organum“ koncertų salėje

Bene vienas akivaizdesnių pastarųjų metų Vilniaus muzikinių sezonų pokyčių – gerokai aktyviau tvinksintis fortepijono rečitalių pulsas. Tokią situaciją, matyt, lėmė neatsitiktinės priežastys – viena vertus, plačiau išsikerojusi koncertinių salių su gerais fortepijonais (naujai įkurtų ar atkurtų) geografija, antra vertus, muzikinių kūrybinių idėjų bei artistinės tikrovės aspiracijų nestokojanti koncertuojančių pianistų bendruomenė. Ar tik ne šių priežasčių paralelizmas ir sąveika iš dalies pastūmėjo „Organum“ koncertų salės, bet ne tik salės, o ir fortepijonų salono, atidarymą? O kur dar fortepijono rečitaliams atvirai prielankios, ištikimos publikos potroškiai? Mat muzikos instrumentų prekybos įmonė „Organum“, kaip garsiausių fortepijonų gamintojų „Steinway&Sons“, „Yamaha“, „Bösendorfer“, „Grotrian-Steinweg“ ir „Petrof“ įgaliotoji atstovė Lietuvoje, šiame kontekste gali vykdyti ne tik tiesiogines savo funkcijas, bet ir inicijuoti autonomiškus koncertų sezonus, sukurti čia kūrybišką, simpatišką ir bičiulišką atmosferą, o atlikėjams – dar ir malonias sąlygas praktiškai patyrinėti instrumentus, pasirenkant savajam koncertui artimiausią.

Laimutė Ligeikaitė

Mintys po Laimio Vilkončiaus roko operos premjeros

Jau gerą pusmetį išgirdusi apie pagonybę krūpteliu. To, ką buvo normalu suvokti kaip mūsų tautos mitą, istoriją, pagarbą protėviams ir amžiną būtį, po kai kurių veikėjų kalbų pradedu purtytis lyg kokio užkrato. Bijau, kad pagal savo siaurą suvokimą iš aukštų tribūnų netrukus bus subanalinta ir mūsų mitologija – tie dvasinio turto klodai, iš kurių daug ko semiasi ir menas (ne tik lietuviškas, prisiminkime muzikos šedevrus nuo Richardo Wagnerio iki, pavyzdžiui, skandinavų kūrėjų). Manau, daugelis dabarties žmonių pagonybę priimame kaip senąjį baltų tikėjimą, o ne mūsų religiją, kad ir kaip to norėtų butaforija pasidabinę šiandieniniai pseudožyniai ir vaidilutės. Netgi kalbėdami apie kažkokį „įteisinimą“. Pagonybė tapo mitologija, tautosaka, pasaka, kuri niekada nevirs tikrove. Vienas nuostabiausių lietuvių tautosakos lobyno perlų yra „teogoninis mitas“ (pasak Gintaro Beresnevičiaus) „Eglė žalčių karalienė“, kurioje herojai (dievybės) transformuojasi, keičia pavidalus ir juda tarp kosmoso sferų, egzistuoja ne tik baltų, bet ir Egipto, indų mitologijoje, kas išplečia archajinių mūsų tautos šaknų suvokimą iki begalybės. Ši pasaka iki šiol suteikia neaprėpiamus horizontus interpretacijoms, hipotezėms, moksliniams ir jausminiams atradimams, netgi aktualijoms. Visai neseniai, pernai, buvo parodytas Oskaro Koršunovo spektaklis „Eglė žalčių karalienė“, jungiantis keletą semantinių lygmenų, kontraversiškai traktuojamų politinių ir mitinių prasmių. Ne vienas simbolis iškilo ir šįkart, klausantis Laimio Vilkončiaus roko operos „Eglė“ pagal Sigito Gedos libretą. Daugiau nei prieš 30 metų „Eglės žalčių karalienės“ tema draugėn subūrė tris menininkus – kompozitorių Laimį Vilkončių, poetą Sigitą Gedą ir idėjos iniciatorių Vytautą Kernagį, kuris ketino operą pastatyti, tačiau vėliau šios idėjos atsisakė. Gaila, kad „Eglė“ tuomet nepasirodė scenoje – būtų sukėlusi tikrą revoliuciją ir smarkiai sudrebinusi sovietų ideologijos pamatus. Tiesa, neišvengiami dalykai būtinai įvyks – šį revoliucinį darbą akademinės muzikos srityje nudirbo Bronius Kutavičius, savo muzikoje atvėręs unikalius baltiškus klodus ir pažadinęs ne tik kultūrinio, bet, galima sakyti, ir politinio atgimimo bangą.

Julijus Grickevičius

Dvyliktoje džiazo mugėje „jazzahead!“ Brėmene apsilankius

Balandžio 27–30 d. Brėmene įvyko dvyliktoji džiazo industrijos mugė „jazzahead!“. Mugės pavadinimas rašomas su šauktuku, tarsi pakiliu tonu. Būtent taip ir norisi kalbėti apie šį reiškinį. Lietuvos džiazą šįmet pristatė rekordiškai didelė delegacija. Ketvirtą kartą mugėje dirbo Lietuvos džiazo federacijos nariai Solveiga Rusytė ir Julijus Grickevičius, mugėje pirmą kartą po ilgos pertraukos dalyvavo muzikantai: pianistai Dmitrijus Golovanovas ir Vytis Smolskas, grupės „Sheep Got Waxed“ vadybininkė Simona Kliševičienė, buvo galima sutikti „Vilnius Jazz“ organizatorių Antaną Gustį, „Vilnius Mama Jazz“ rengėjus Juditą Bartoševičienę ir Kristijoną Bartoševičių. Lietuvos džiazo federacijos dalyvavimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Kultūros ministerija. Regis, jau įprasta išvysti Lietuvos stendą bendrame „jazzahead!“ kontekste. „Jazz From Lithuania“ stendas draugiškai įsispraudė tarp vokiečių džiazo žurnalo „Jazzthetic“, Kanados muzikos atstovybės ir vieno iš Juodkalnijos festivalių.

Živilė Ramoškaitė

Vilniaus kvartetas su Jone Kaliūnaite ir Vytautu Sondeckiu

Prieš gerus metus Vilniaus kvartetas – Dalia Kuznecovaitė, Artūras Šilalė, Girdutis Jakaitis ir Augustinas Vasiliauskas – pirmąsyk pasirodė Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje naująja sudėtimi, kurioje kvarteto primariją profesorę Audronę Vainiūnaitę pakeitė tarptautinių konkursų laureatė Dalia Kuznecovaitė. Daug koncertavęs Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir kitose Lietuvos vietose, neseniai sugrįžęs iš Kanados, gegužės 3 d. kvartetas vėl susitiko su filharmonijos publika. Šįsyk kamerinės muzikos mėgėjams kolektyvas pristatė intriguojančią, sakyčiau, tiesiog gurmanišką XIX a. muzikos programą, sudarytą iš dviejų stambių veikalų, skirtų ne kvartetui, bet styginių sekstetui. Tai Johanneso Brahmso Styginių sekstetas Nr. 1 B-dur, op. 18, ir Piotro Čaikovskio Sekstetas d-moll „Florencijos suvenyras“, op. 70. Šiems veikalams atlikti buvo pasikviesti du puikūs talkininkai – altininkė Jonė Kaliūnaitė ir violončelininkas Vytautas Sondeckis. Abu kvarteto svečiai gana dažnai koncertuoja Lietuvoje, nors abu senokai gyvena ir darbuojasi Vokietijoje. Štai V. Sondeckis greta šio koncerto pasirodė Violončelės festivalyje Klaipėdoje, o su savo ansambliu „The G-Strings“ – dar ir Kauno džiazo festivalyje.

Aldona Eleonora Radvilaitė

Festivaliui „Sugrįžimai“ pasibaigus

Į ilgą festivalio koncertų juostą buvo įausti netikėtai originalūs raštai. Balandžio 11 d. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje grojo bene vienintelis Lietuvoje alto ir akordeono duetas „Tutto a Dio“, susikūręs 2012 metais. Jį sudaro Lozanos (Šveicarija) muzikos akademijoje studijuojanti altininkė Greta Staponkutė ir kelių tarptautinių akordeono konkursų nugalėtojas Augustinas Rakauskas. Dueto dalyviai grojo ir solo, naujai ir prasmingai nuskambėjo lietuvių autorių kūriniai bei keli vertingi XIX a. opusai.

Balandžio 13 d. muzikavęs kitas duetas paliko keistoką įspūdį. Londone gyvenanti saksofonininkė Rusnė Mikiškaitė, studijuodama Karališkajame muzikos koledže, pradėjo koncertuoti su Indonezijoje gimusia pianiste Imma Setiadi. Jų programoje ryškiausią įspūdį paliko gražus ir prasmingas Jurgio Juozapaičio kūrinys „Mintis“, kurio melodijos vingius lanksčiai traktavo Rusnė, deja, blankokai pritariant fortepijonui. Ypač didelis asmenybių skirtumas buvo juntamas įspūdingos Césaro Francko Sonatos A-dur, aranžuotos saksofonui ir fortepijonui, traktuotėje. Dažnai pasitaiko, kai ryškūs solistai bendradarbiauja su įvairaus emocinio plano pianistais, galbūt siekdami išryškinti įdomius savo individualumo bruožus, tačiau profesionalumo prasme partneris turėtų prilygti.

Algirdas Klova

Festivalio „Kaunas Jazz 2017“ įspūdžiai

Festivalis „Kaunas Jazz“ tiek auga ir plečiasi, kad jau sunku jį aprėpti, juo labiau apie jį rašyti. Paskaičiuokime: per trisdešimt koncertų, 26 nemokami renginiai, gausybė atlikėjų iš trylikos pasaulio šalių, pasirodymai gatvėse, aikštėse, kelios atviros scenos Laisvės alėjoje, Senamiestyje ir Vienybės aikštėje, koncertai, meninės akcijos, parodos, Džiazo madų šou, džiazuojantis karilionas, vaikų piešiniai, balionų skrydžiai su grojančiais muzikantais, šokiai, „Džiazo gatvės“ renginiai, garsiausi pasaulio atlikėjai ir nauji veidai bei balsai. Ir tai tik Kaune. O kur dar Vilnius, Palanga, Jurbarkas, Birštonas, Panevėžys, Raudondvaris, Žąsliai?.. Ir, žinoma, pailgėjęs laikas: prieš festivalio atidarymą balandžio 23 d. jau įvyko du koncertai Palangoje ir Panevėžyje. „Kaunas Jazz“ tuo ir žavus, kad ir mažesniųjų miestų gyventojams pademonstruoja įvairiaspalvę džiazo paletę. Nesistengsiu aprėpti viso festivalio, tik pakomentuosiu kai kuriuos koncertus.

Julijus Grickevičius

Lietuvos kamerinio orkestro gastrolių įspūdžiai iš Kinijos

Prieš savaitę Lietuvos kamerinis orkestras grįžo iš ketvirtųjų gastrolių Kinijoje. Svarbiausias išvykos aspektas – kultūriniai mainai. Vis dažniau kalbama apie Vakarų kultūros eksportą ir kelius į Kiniją, todėl galime pasvarstyti, kodėl ši kryptis tokia aktuali?

Praėjus penkiasdešimčiai metų nuo kultūrinės revoliucijos, kai Vakarų klasikinė muzika buvo uždrausta, o Ludwigo van Beethoveno įrašai galėjo būti prilyginti nusikaltimui, Kinija jau kuris laikas išgyvena naują erą. Valstybė stato naujus operos teatrus, koncertų sales, investuoja į infrastruktūrą. Susidomėjimą lemia ne tik milžiniškos investicijos. Veikia vadinamas „Lang Lango“ efektas – pasaulinės kinų pianisto šlovės įkvėpti maždaug keturiasdešimt milijonų jaunuolių lanko fortepijono pamokas.

Tačiau Kinija nori ne tik importuoti, bet ir eksportuoti, tapti įdomi ne prekėmis, o kultūra. Į Kinijos kultūros eksportą kasmet investuojama beveik pusė milijardo dolerių ir kalbama ne tik apie Kinijos tradicinės muzikos orkestrus, bet ir apie europietiško modelio simfoninius kolektyvus bei solistus. Juokaujama, jog Kinija siekia užkariauti Europą jos pačios metodais. Kinijos operos, baleto trupės ir simfoniniai orkestrai vis dažniau rengia gastroles Tolimuosiuose Rytuose, kurių scenose anksčiau karaliavo europiečiai. Vien Pekine dirba per dešimt simfoninių orkestrų, sostinės prieigose savo atstovybę steigia Julliardo mokykla.

Renata Lastauskaitė-Vengrienė

VI tarptautinio vaikų ir jaunimo chorų festivalio „Liepaičių draugai Vilniuje“ kronikos

Balandžio 20-ąją Vilniaus universiteto Didžiojoje auloje prasidėjo VI tarptautinis vaikų ir jaunimo chorinės muzikos festivalis „Liepaičių draugai Vilniuje“. Iškilmingame atidarymo koncerte dalyvavo Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ Jaunučių choras (vadovė Edita Jaraminienė), Merginų choras (vadovė Jolita Vaitkevičienė), Karoliniškių muzikos mokyklos choras „Cantica“ (vadovė Diana Mikienė) ir svečiai iš Vengrijos Pečo miesto – Nagy Lajos katalikiškos gimnazijos mišrusis choras „Laudate“ (vadovas Gaboras Havasi).

Choras „Laudate“ koncertavo balandžio 21 d. Vilniaus J. Biržiškos gimnazijoje. Svečiai buvo priimti itin šiltai. Salė pilna, po kiekvieno pasirodymo aidėjo aplodismentai. Koncertas prasidėjo neįprastai – dainininkai įėjo pro pagrindines duris iškilmingai giedodami kanoną. Skambėjo rimties kupina muzika. Choras atliko anonimo giesmę „Kalėdų kanonas“, Franzo Bieblio „Ave Maria“, F. Mendelssohno „Herr, wir trauen“, Johno Rutterio „The Lord bless jou and keep you“ ir Josefo Reinbergerio „Abendlied“. Iš vengrų lūpų skambėjo ir  dvi K. V. Banaičio harmonizuotos lietuvių liaudies dainos. Dvi giesmes dirigavo moksleivis Katyi Zsomboras. Choro giesmės išsiskyrė švelnumu, giliu skambesiu. Pasirodymą baigė vengriška gaida, XX a. vengrų kompozitoriaus Bardoso Lajoso kompozicijomis „Tiszai dallamok“, „Regi tancdal“. Dainose išryškėjo vengrų temperamentas, ryški, klausytoją įtraukianti ritmika.

Goda Marija Gužauskaitė

Pokalbis su kompozitoriumi Mykolu Natalevičiumi

Vilniaus Žvėryno mikrorajone esančioje Lietuvos kompozitorių sąjungoje tykiai darbuojasi tie, kurių misija – išsaugoti lietuvišką muziką, užtikrinti geresnes kūrybines sąlygas dabartiniams ir būsimiems kompozitoriams bei gerinti lietuvių šiuolaikinės muzikos sklaidą. Apie visa tai ir dar daugiau kalbamės su naujuoju Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininku, kompozitoriumi, atlikėju, pedagogu ir visuomenininku Mykolu Natalevičiumi.