Džiazas su šauktukais

Balandžio 27–30 d. Brėmene įvyko dvyliktoji džiazo industrijos mugė „jazzahead!“. Mugės pavadinimas rašomas su šauktuku, tarsi pakiliu tonu. Būtent taip ir norisi kalbėti apie šį reiškinį. Lietuvos džiazą šįmet pristatė rekordiškai didelė delegacija. Ketvirtą kartą mugėje dirbo Lietuvos džiazo federacijos nariai Solveiga Rusytė ir Julijus Grickevičius, mugėje pirmą kartą po ilgos pertraukos dalyvavo muzikantai: pianistai Dmitrijus Golovanovas ir Vytis Smolskas, grupės „Sheep Got Waxed“ vadybininkė Simona Kliševičienė, buvo galima sutikti „Vilnius Jazz“ organizatorių Antaną Gustį, „Vilnius Mama Jazz“ rengėjus Juditą Bartoševičienę ir Kristijoną Bartoševičių. Lietuvos džiazo federacijos dalyvavimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Kultūros ministerija. Regis, jau įprasta išvysti Lietuvos stendą bendrame „jazzahead!“ kontekste. „Jazz From Lithuania“ stendas draugiškai įsispraudė tarp vokiečių džiazo žurnalo „Jazzthetic“, Kanados muzikos atstovybės ir vieno iš Juodkalnijos festivalių.

Ketvirtas kartas mugėje ir patirtis nubrėžė aiškias veiklos gaires. Kokios jos? Svarbiausias įrankis šioje mugėje – Lietuvos džiazo kompiliacija „Jazz From Lithuania“, išleista šįmet ir apibendrinanti ryškiausius, gyvus ir eksportuotinus džiazo reiškinius Lietuvoje. Keli šimtai šių kompaktinių plokštelių pateko į dešimčių festivalių organizatorių, agentų, leidėjų, radijo stočių atstovų rankas. Mūsų šalies muzika domėjosi ir žiniasklaidos atstovai iš „Die Zeit“, Slovakijos radijo, portalo ir žurnalo „jazz.ru“. Gana išsamiai apie lietuviško džiazo kontekstus pavyko papasakoti Norvegijos nacionaliniam radijui. Birželį jie ketina skirti Lietuvai atskirą laidą. Atrodo, kad jau nesame užsieniui terra incognita, o ir pristatomas paveikslas atrodo viltingai. „Žinote, džiazo atlikėjai šiais metais pelnė pagrindinį mūsų šalies kultūros ir meno apdovanojimą“, – sakėme mes. Užsieniečiai atpažįsta Liudą Mockūną, Petrą Vyšniauską, trio „Sheep Got Waxed“, įrašų kompaniją „NoBussines records“, atlikėjai stengiasi perduoti linkėjimus festivaliams, kuriuose kadaise grojo. Didelė dalis mugės dalyvių – atlikėjai, jie ieško naujų nišų savo projektams, siekia susipažinti su vietos scena, sužinoti, į kokius festivalius gali kreiptis. Dažniausias atsakymas jiems – festivalių žemėlapis ir kontaktų sąrašas. Tačiau atlikėjų prisistatymai, parengta ir apipavidalinta jų medžiaga gali tapti puikiu pavyzdžiu lietuvaičiams. Ypač dabar, kai didžioji dalis vadybos rūpesčių gula ant paties muzikanto, o ne vadybininko pečių.   

Ko ieškojo užsienio profesionalai Lietuvos stende? Kokios agentūros globoja pačius žymiausius džiazo pasaulio vardus – žinome. Tam nebūtina vykti į Brėmeną. Tačiau mūsų stende buvo ieškoma ne jų. Labiausiai sudomino Lietuvos improvizacinės muzikos kūrėjai, jungtys tarp liaudies ir džiazo muzikos. Paryžiaus džiazo klubų tinklas pasiūlė rudenį surengti Lietuvos džiazo vitriną keturiuose Paryžiaus klubuose. Tai būtų svarbus Lietuvos džiazo sklaidos įvykis. Partnerystės ieškojo ir prestižinis Londono „Ronnie Scott’s“ klubas, Juodkalnijos, Švedijos, Rumunijos, Vokietijos festivaliai. Tai nedidelė dalelė kontaktų, užmegztų per tris dienas Brėmene. Stende lankėsi ir Lincolno menų centro atstovas.

O kaip mūsų kaimynai? Pernai gana išsamiai aprašiau Estijos atstovų dalyvavimą „jazzahead!“, todėl prie šios temos nebegrįšiu. Telieka pridurti, kad, lyginant su praėjusiais metais, į Brėmeną atvyko dvigubai daugiau estų. Nudžiugino Latvija. Šios mugės kontekste ji buvo lyg balta dėmė. Šįmet pristatytas Latvijos muzikos stendas, suburtas iš Latvijos radijo bigbendo, šiuolaikinės muzikos centro, kelių festivalių ir pavienių atlikėjų. Atsirado pagrindas įgyvendinti seną idėją – suburti visų trijų Baltijos šalių stendus vienoje vietoje, arčiau skandinavų. Gal net kitais metais.

Lietuvos džiazo federacija kvietė atlikėjus stendui teikti savo kompaktines plokšteles ir kitą medžiagą. Šiuo pasiūlymu pasinaudojo Liudas Mockūnas, ansambliai „The Ditties“, „Džiazo miniatiūros“, „Baroque Contempo“, džiazo klubas „Jazz Cellar 11“. Ši medžiaga itin pravertė siūlant konkrečius projektus. Paaiškėjo ir kitas faktas – domimasi ne tik festivaliais ir atlikėjais. Reikėtų įtraukti radijo stočių, aukštųjų mokyklų, vadybos organizacijų kontaktus, taip parodyti dar išsamesnę panoramą. Džiugino Dmitrijaus Golovanovo ir Vyčio Smolsko indėlis į stendo veiklą. Jie greitai perprato mugės dėsnius, gebėjo ne tik pasiūlyti savo projektus, bet ir atsakinėti į klausimus, sudominti. Puikiai sekėsi ir „Sheep Got Waxed“ atstovei Simonai Kliševičienei. Atrodo, kad apie šį trio sužinojo kur kas daugiau žmonių.

Mugė yra puiki vadybos mokykla atlikėjams. Retai vienoje vietoje sutiksi tokį būrį džiazu besidominčių ir su juo dirbančių žmonių. Dieninė mugė nejučia pereina į vakarinius showcase koncertus ir čia delegatai sudaro daugiau sutarčių nei dieną, nes didesnė tikimybė pabendrauti su didžiaisiais festivalių organizatoriais. Dėl ypač užimtos dienotvarkės dieną jie būna beveik nepasiekiami.

„Siekėme, kad „jazzahead!“ būtų lengviau prieinama mugė, lyginant su kitais panašaus pobūdžio renginiais. Todėl čia dalyvauja ir pavieniai atlikėjai bei mažos kompanijos“, – sakė Ulis Beckerhoffas, „jazzahead!“ vadovas, apsilankęs mūsų stende paskutinę dieną. Nuo praėjusių metų mugė išaugo beveik šešiolika procentų. Per keturias dienas mugę ir koncertus aplankė 17 600 lankytojų, dalyvavo 1356 kompanijos, 3169 pavienių atstovų. Renginį sudaro mugė ir showcase koncertai, dedikuoti Europos, Vokietijos, užjūrio džiazui ir šalies partnerės pristatymui. Šįmet visas dėmesys teko Suomijai, kitąmet Lenkijai. Ji bus labiausiai į rytus nutolusi „jazzahead!“ partnerė istorijoje. Galbūt reikėtų pradėti galvoti ir apie Lietuvą kaip šios mugės partnerę? Iki to dar laukia ilgas kelias stiprinant Lietuvos džiazo sceną visose grandyse. Todėl mandagiai praleidžiame į priekį Estiją.