Muzika

LMRF info.

Lietuvos muzikų rėmimo fondo smuiko muzikos festivalis

Liepos 1 d. Druskininkuose prasideda tarptautinis menų festivalis „Druskininkų vasara su M.K. Čiurlioniu 2017“. Iš 2003 m. Lietuvos muzikų rėmimo fondo pradėtos rengti Smuiko muzikos šventės ir Smuikininkų meistriškumo mokyklos išsirutuliojęs menų festivalis, šiais metais pažymi penkiolikos metų sukaktį. Festivalis, siejamas su Čiurlionio vardu, ne tik įsitvirtino Druskininkuose, išplėtė savo geografiją Varėnos krašte, bet ir išugdė savo gerbėjų ratą bei liko ištikimas tradicijai – Čiurlionio kūrybos sklaidai.  

Festivalio programoje – profesionaliojo meno renginiai, kuriuos kaip neišsenkantis gyvybės šaltinis sieja didžiojo menininko gyvenimas ir kūryba. Koncertuose, sakralinės muzikos valandose per šiuos metus savo meistriškumą dovanojo geriausi Lietuvos ir užsienio šalių muzikai, savo darbų parodas pristatė žinomi dailininkai, meniniu žodžiu žavėjo aktoriai, naujomis įžvalgomis apie menininko kūrybą dalijosi muzikologai, menotyrininkai, meno istorikai. Festivalio programoje dalyvavo net 129 atlikėjai iš 30-ies užsienio šalių.

Živilė Ramoškaitė

Vilniaus festivalyje – Mario Brunello, Justė Janulytė ir Modestas Pitrėnas su LNSO

Šiųmetis Vilniaus festivalis pasižymi itališkų temų gausa. Jo moto „Harmonijos sodai“ pasiskolintas iš italų senosios muzikos ansamblio „Il Giardino Armonico“, kurio koncertas dar tik įvyks, tačiau jau antrajame festivalio koncerte, įvykusiame birželio 7 d. Nacionalinėje filharmonijoje itališka dvasia reiškėsi visu pajėgumu. Pirmiausia dėl to, kad jame dalyvavo garsusis šios šalies violončelininkas Mario Brunello, atlikęs Milane gyvenančios mūsų tautietės Justės Janulytės festivalio užsakymu sukurtą veikalą. Koncerte skambėjusi muzika taip pat siejosi su italų kultūra, jei ne tiesiogiai, tai asociatyviai.

Koncertą atvėrė Gustavo Mahlerio lyrikos perlas Adagietto iš Penktosios simfonijos. Šį opusą labai mėgo ir tebemėgsta įvairių meno rūšių kūrėjai, tačiau gal labiausiai jį išpopuliarino režisieriaus Luchino Visconti 1971 m. sukurtame filme „Mirtis Venecijoje“, kuriame Mahlerio muzika išreiškia tai, ką vien tik kino priemonėmis nebūtų pavykę. Tad Adagietto atsiradimas programoje taip pat buvo nematomomis gijomis susietas su italų kultūra. Modesto Pitrėno diriguojamas orkestras – styginiai ir arfa – scenoje buvo susodinti kitaip, nei įprasta: violončelės – priešais dirigentą, kontrabosai – ne dešinėje, o kairėje pusėje, greta labai svarbios šioje partitūroje arfos. Matyt, toks muzikantų išdėstymas buvo sumanytas dėl antrojo programoje Janulytės opuso, tačiau Mahleriui jis pasirodė idealus. Nuo pirmųjų tylutėlių frazių, vedamų taupių M. Pitrėno gestų, salėje pasklido toks intymus ir išraiškingas garsas, kokio senokai negirdėjau. Kelios dešimtys stygininkų griežė kaip vienas, įsijautę į mažiausią dinamikos bangelę, ilgesingus garsų sūkurius, ekstaziškus pakilimus ir atoslūgius. Kūrinys buvo atliktas tarsi vienu atsikvėpimu. Sodrus ir intensyvus garsas vibruote vibravo paskutinėje iš pačių sielos gelmių išsiveržusioje kulminacijoje.

Laimutė Ligeikaitė

Vilniaus festivalyje – Osvaldo Balakausko kamerinės kūrybos vakaras

Tarp daugybės itališkų spalvų šių metų Vilniaus festivalyje – ryškus ir svarbus lietuviškas akcentas. Kompozitoriaus Osvaldo Balakausko 80-mečiui skirtame koncerte birželio 8 d. Nacionalinėje filharmonijoje skambėjo šio autoriaus kamerinė muzika. Programą sumanė Vilniaus festivalis ir kompozitorius bei dirigentas Vykintas Baltakas. Su savo vadovaujamu Lietuvos ansamblių tinklo kolektyvu, kuriame muzikuoja bene geriausi mūsų instrumentininkai, jis yra tapęs tikru lietuvių muzikos propaguotoju, jos ambasadoriumi užsienyje, periodiškai rengiančiu programas, pagerbiančias lietuvių muzikos asmenybes. Jau įvyko projektas „Retro atspindžiai“, koncertai Broniaus Kutavičiaus jubiliejui, Juliaus Juzeliūno 100-mečiui. Šį kartą Lietuvos ansamblių tinklas su styginių kvartetu „Chordos“ ir Lietuvos kameriniu orkestru pateikė Balakausko kamerinės kūrybos retrospektyvą nuo 1997-ųjų iki 2013-ųjų. Nors Balakausko muzika dažnokai skamba Lietuvoje ir užsienio festivaliuose, vis dėlto šį koncertą galima pavadinti savotišku premjerų vakaru, nes turėjome galimybę išgirsti vos kartą arba nė karto negirdėtus kūrinius: prieš dvidešimt metų tik kartą buvo atliktas „Concerto RK“, „Adagio cantabile“ apskritai beveik nežinomas, naujas kūrinys „Mozaika“ buvo pagrotas tik akordeono festivalyje, Penktasis styginių kvartetas neskambėjo niekados, „Arcada“ ir „Odyssey-2“ – vėlgi atgaivinti po daugelio metų. Šios restauracinės iniciatyvos ėmęsis Vykintas Baltakas teigia, jog tokią intenciją padiktavo pirmiausiai noras prikelti „Concerto RK“ – juk visada gaila, kai muzikantai įdeda labai daug darbo, o kūrinį pagroja tik kartą. Pokalbyje V. Baltakas sakė, kad atrinkdami repertuarą savo programoms dirba labai kruopščiai ir ilgai, klausosi įrašų (tokią galimybę suteikia Lietuvos muzikos informacijos centras). „Šia programa siekėme sukurti lyg sinfoniettą, t.y. atlikti ir įrašyti stambesnius kamerinius kūrinius. Trio, kvartetas, kvintetas gali ir dažniau suskambėti. O, pavyzdžiui, didesnės sudėties „Arcada“ – labai puikus kūrinys, bet atliekamas retai, nes nėra kam susiburti ir jį pagroti. Jaučiu pareigą ir didelį norą tai padaryti. Be to, atlikėjai, su kuriais bendradarbiauja Lietuvos ansamblių tinklas – kvartetas „Chordos“, smuikininkė Rusnė Mataitytė, akordeonininkas Raimondas Sviackevičius – turi savo repertuarą, kuris ne mažiau įdomus, tad galima jėgas sujungti. Prisimenu, mokykloje buvome mokomi, kokie vieno ar kito autoriaus kūriniai yra „geri“, o kiti, suprask, nelabai verti dėmesio. Bet juk yra daugybė labai gerų kūrinių! Nenoriu vadovautis šablonais ir groti tik tuos, kurie paminėti vadovėliuose. Mes siekiame kitu rakursu pažvelgti į autoriaus kūrybą. Lietuvos kamerinio orkestro dalyvavimas labai praplėtė mūsų galimybes, koncertą praturtinome kūriniais styginių orkestrui“, – sakė V. Baltakas.  

Živilė Ramoškaitė

21-ojo Vilniaus festivalio pradžios koncertas LNOBT

Vilniaus festivalis visada prasideda kokiu nors ypatingu koncertu. Ne išimtis ir šiųmetis, jau dvidešimt pirmasis. Jį pradėjo pirmąsyk Vilniuje pasirodžiusi latvių dainininkė Elīna Garanča, jau keliolika metų karaliaujanti žymiausių pasaulio teatrų ir koncertų salių scenose. Grojo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigavo kartu su soliste atvykęs jos sutuoktinis, maestro Karelas Markas Chichonas.

Dauguma Lietuvos operos mėgėjų mecosopraną Elīną Garančą pažįsta iš Niujorko „Metropolitan“ operos tiesioginių transliacijų „Vingio“ kino teatre. Jų būta ne viena ir ne dvi. Mano atminty išliko Gioacchino Rossini „Pelenė“, Georges’o Bizet „Karmen“, Gaetano Donizetti „Roberto Devereux“ ir visai neseniai, gegužės vidury, transliuotas Richardo Strausso „Rožės kavalierius“, kur greta amerikiečių divos Renée Fleming žėrėjo Elīna Garanča, dainavusi vadinamą „kelnėtą partiją“ – jaunąjį grafą Oktavianą. Tai buvo tikra puota ausims ir akims!

Rasa Murauskaitė

Mintys po Thomo Adèso operos „Naikinantis angelas“ Londone

Šiais laikais būtų neteisinga sakyti, kad norėdamas apsilankyti aukščiausios kokybės renginiuose būtinai turi keliauti į užsienį – daugiau ar mažiau geros kultūros galima rasti ir nekirtus Lietuvos sienos. Vis dėlto kartais įdomu žvilgtelėti toliau čionykštės kultūrinės erdvės ir pašniukštinėti, kuo kvėpuoja didžiausių Europos metropolijų scenos. Šįkart taikiklyje atsidūrė daugiakultūris Londonas, o konkrečiau – šio didmiesčio operos naujienos, mat „Covent Garden“ operoje neseniai pristatyta vieno žymiausių nūdienos kompozitorių Thomo Adèso naujausia opera „Naikinantis angelas“ („The Exterminating Angel“).

Londone vyksta nepaprastai daug renginių, tačiau būtent į operą nuviliojo paprastas faktas – Lietuvoje šiuolaikinių operų, ypač rodomų tradiciniuose operos teatruose, per maža. O juk nepaprastai įdomu išgirsti, kokios šiandienos scenos meno žanro tendencijos. Juo labiau kad T. Adèsas – vienas žymiausių kūrėjų, po sėkmingų ankstesniųjų operų tapęs vienu ne tik Didžiosios Britanijos, bet ir viso pasaulio akademinės scenos lyderių. Opera „Naikinantis angelas“, paremta 1962 m. siurrealistiniu režisieriaus Luiso Buñuelio filmu, pirmą kartą rodyta praėjusių metų Zalcburgo festivalyje. Kūrinyje jaučiamas ypač glaudus muzikos ir siužeto ryšys – to kompozitorius pasiekė glaudžiai bendradarbiaudamas su libretistu ir režisieriumi.

Laimutė Ligeikaitė

Pokalbis su režisiere Birute Mar apie Broniaus Kutavičiaus kūrinių pristatymą Austrijoje

Gilių muzikos tradicijų šalyje Austrijoje, netoli Zalcburgo esančiame Helbrune, Alpių lauko scenoje, prie parko fontanų, taip pat Zalcburgo Kolegijos bažnyčioje (Kollegienkirche) austrų publika buvo supažindinta su Broniaus Kutavičiaus muzika. Su baltų tautų savastimi ir archaika persmelktais Kutavičiaus kūriniais austrus nusprendė supažindinti dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, kaip tik baigianti Zalcburgo teatro muzikos vadovės kadenciją ir vadovausianti Birmingamo simfoniniam orkestrui. Vizualinių sprendimų pasiūlė aktorė, režisierė ir šio projekto scenarijaus autorė Birutė Mar. Sugrįžusią po sėkmingų renginių maratono, vykusio gegužės 11–19 bei 25 ir 28 dienomis, režisierę Birutę Mar paprašiau pasidalyti šio reikšmingo tarptautinio įvykio įspūdžiais.

Vytautė Markeliūnienė

„Atvirų fortepijonų dienos“ su Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto fortepijoniniu duetu

Įdomu ir malonu jau porą pastarųjų dešimtmečių sekti pianistų Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto sceninę veiklą, juoba šioji linkusi tarsi nejučiom įtraukti į kelių kūrybinių lygmenų sambūvį. Greta koncerto, kaip vienetinės, nepasikartojančios šventės, nuolat šliejasi vidinis repertuaro dialogas, gebantis atsiverti ir lokaliai, ir retrospektyviai, ir perspektyviai. Kartu gebantis šio fortepijoninio dueto veiklai suteikti ne faktų, įvykių sekos, o ištisinio proceso, net reiškinio matmenį. Neatsitiktinai čia paminėtas ir koncertas kaip šventė, nes, regis, būtent tokia koncerto prerogatyva švyti kaip nuolatinė apraiška abiejų šių pianistų būties sampratoje. Ir tą šventę paprastai pajaučiame iškart, visose detalėse – nuo pat Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto žvilgsnio atėjus į sceną. Nekasdienė, savaip artistiškai didinga laikysena, stabilumas ir nenuspėjamumas – ko gero, būdingiausios šio dueto žymės.

Naujausią programą R. Rikterė ir Z. Ibelhauptas skambino „Organum“ koncertų salėje, gegužės 23 d. užbaigdami penkių koncertų festivalį „Atvirų fortepijonų dienos“. Baigiamieji festivalių koncertai – visada nemenkas galvosūkis rikiuojant jų programą. Taip, ko gero, nepraloši sukeldamas nerūpestingą visuotinę linksmybę, įskeltą atitinkamo lengvo žanro ar kokio popuri. Kitaip tariant, pakanka parengti kompromisą, „kad visiems patiktų“. Tačiau yra sudėtingesnis kelias, kurį, žinoma, ir pasirinko duetas, sukomponuodamas šią programą kaip savotišką savo vertybių mikropasaulį. Duris į jį atvėrė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, dirigento Jono Aleksos transkripcija – kaip yra prisipažinę atlikėjai, vienas mėgstamiausių jų kūrinių. Šią poemos versiją, Rūtos ir Zbignevo skambinamą, teko girdėti turbūt mažiausiai penkiskart nuo pat 2005-ųjų, ir toje dešimtmečio perspektyvoje laipsniškai vis vėrėsi, koregavosi, tarpo ši naujos versijos muzikos forma, tapdama visiškai savarankišku fortepijoniniu veikalu. Ir tam, kad paantraštė „transkripcija“ ilgainiui taptų tik technine remarka, šis duetas įdėjo labai daug.

Laura Kaščiukaitė-Rauličkienė

Nauja Arvydo Malcio kompaktinė plokštelė „Lemties ženklai“

2017-uosius – savo jubiliejinius metus – kompozitorius Arvydas Malcys jau spėjo pažymėti dviem įspūdingais autoriniais koncertais ir išleista nauja kompaktine plokštele „Lemties ženklai“, kurioje pristatomi kompozitoriaus opusai simfoniniam orkestrui. Autoriaus, rodos, kruopščiai suplanuotus orkestruotės niuansus interpretuoja puikiai žinomi dirigentai – Juozas Domarkas, Robertas Šervenikas, Modestas Pitrėnas ir Modestas Barkauskas, neįprastai platų repertuarą įvaldęs solistas David Geringas (violončelė) ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras.

Parašęs apie 50 kompozicijų orkestrui (tarp kurių baletas, 4 simfonijos, 11 instrumentinių koncertų, pjesės orkestrui ir kt.), A. Malcys čia profesionaliai derina kanoniškas tradicijas, lakoniškas kūrinių formas (ypač ciklo koncepciją), kvadratines struktūras, konsonansinius sąskambius ir postminimalistines ar kitokias detales, pavyzdžiui, impresionistines ir ekspresionistines tembrų spalvas Simfonijoje Nr. 4 „Europos saulėlydis“ (2015) arba „muzikos muzikoje“ principą „Žaidimuose pagal MocARTą“ (2005), arba klasterių klostes Koncerte violončelei ir simfoniniam orkestrui „In Memoriam Mstislav Rostropovich“ (2009) bei simfoninėje kompozicijoje „Lemties ženklas“ (2012).

Živilė Ramoškaitė

Sezono pabaigos koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Labai retai prie Nacionalinės filharmonijos centrinių durų pamatai ištiestą raudoną kilimą, o ypač kai jis staiga atsiranda prieš simfoninį koncertą. Gal ir niekad anksčiau to nebuvo, tad praėjusį penktadienį jį pamačiusi sutrikau. Pagalvojau, gal į koncertą atvyko koks karališkasis asmuo. Bet išvydusi šiuo kilimu oriai žengiančius muzikos klausytojus, dvejones nuvijau šalin – buvo akivaizdu, kad filharmonijos lankytojams tai patiko. Taigi, kodėl nesuteikti žmonėms papildomų džiaugsmų ir nuo šiol tą kilimą ištiesti ne tik sezono pabaigai, bet ir pradžiai? Tegul ne tik koncertų, bet ir Aušros Vartų gatvėje šurmuliuojanti sava ir atvykusi publika įsitikina, kad Filharmonijoje vyksta svarbūs dalykai. Antraip galima pamanyti, kad šis pastatas yra tiesiog geras fonas ir užuovėja gretimos kavinės staliukams bei skėčiams...

Raudonas kilimas buvo skirtas pažymėti ypatingam įvykiui – orkestro muzikos koncertų sezono pabaigai. Koncertas sutraukė itin gausią publiką, tad laiku nepasirūpinusiems bilietais teko nusivilti, viskas buvo išparduota. Kas gi taip patraukė ir suviliojo vilniečius? Spėju, ir skambėsianti muzika, ir atlikėjai, ypač pirmąsyk mūsų scenoje pasirodantis arfos virtuozas iš Prancūzijos, gana retai pas mus koncertuojantis Kauno valstybinis choras ir dainuojantis Seimo narys Vytautas Juozapaitis. Filharmonijos vadovai ir Nacionalinio simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas surengė vakarą, tikrai tapusį iškilia muzikos švente tiek muzikos mėgėjams, tiek profesionalams. Pastaruosius labiausiai turėjo sudominti pirmoje koncerto dalyje suskambėję retai pas mus atliekamų autorių simfoniniai opusai. Tai Heitoro Villa-Loboso pjesė Nr. 10 chorui ir orkestrui iš ciklo „Raudos“ ir Joaquíno Rodrigo „Aranchueso koncertas“ (Concierto de Aranjuez) arfai ir orkestrui.

Rita Nomicaitė

Ciklas „Atvirų fortepijonų dienos“ su Daumantu Kirilausku

Skrodžiantis garsų audinio girdėjimas, muzikinio vyksmo įsivaizdavimas salėje neišsitenkančioje erdvėje – išskirtinė pianisto Daumanto Kirilausko muzikavimo savybė. Iki šiol nepažintas jos pasireiškimo formas girdėjome gegužės 17 d. rečitalyje fortepijonų salone „Organum“.

Gerokai brandžiau nei prieš porą metų skambesio tekstūra perteikiama ir naujausioje pianisto kompaktinėje plokštelėje su likusiomis Johanno Sebastiano Bacho partitomis, šįkart Nr. 2 c-moll, Nr. 4 D-dur, Nr. 5 G-dur. Tai dešimtas D. Kirilausko solinis leidinys skaičiuojant pavadinimus (bet vienuolikta plokštelė – dvi apima Ludwigo van Beethoveno devynių sonatų įrašai). Balandžio 29 d. per plokštelės sutiktuves pianistą kalbinusi muzikologė Vytautė Markeliūnienė viešam kalbėjimui jį atvėrė labiau nei anksčiau, užduodama talpius klausimus – pažindama pašnekovą, ji taip pat samprotavo ne dėliodama galutinius taškus, o brėždama minčių perspektyvas tarsi viršukalnių polifoniją.