Iš detalių sukurti visumą

Vilniaus Žvėryno mikrorajone esančioje Lietuvos kompozitorių sąjungoje tykiai darbuojasi tie, kurių misija – išsaugoti lietuvišką muziką, užtikrinti geresnes kūrybines sąlygas dabartiniams ir būsimiems kompozitoriams bei gerinti lietuvių šiuolaikinės muzikos sklaidą. Apie visa tai ir dar daugiau kalbamės su naujuoju Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininku, kompozitoriumi, atlikėju, pedagogu ir visuomenininku Mykolu Natalevičiumi.

Jus pristatant dažnai užsimenama, jog į muziką atėjote gana vėlai – būdamas šešiolikos. Kaip pasirinkote muziko profesiją, kompoziciją?  

Domėtis menais pradėjau nuo vaikystės, nes abu mano tėvai yra vizualiųjų menų srities atstovai. Posūkis į muziką buvo gana staigus. Jis įvyko man būnant maždaug keturiolikos, kai dar lankiau keturmetę Justino Vienožinskio dailės mokyklą. Baigiant ją, kilo noras išbandyti save muzikoje. Pamenu, pasitariau su tėvais ir gavau dovanų keturių oktavų sintezatorių, o knygyne pamačiau knygą apie kompiuterinę muziką. Tuomet pats pradėjau mokytis groti nauju instrumentu, kompiuteryje rinkti natas bei įvairiomis programomis apdoroti garsus. Pajutęs, jog tai mane domina vis labiau, nuėjau į Broniaus Jonušo muzikos mokyklą. Taip 11-oje klasėje pirmą kartą atsidūriau institucijoje, kurioje oficialiai mokoma muzikos. Grojau fortepijonu. Vėliau įstojau į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, kurią baigęs studijavau kompoziciją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, profesoriaus Vytauto Barkausko ir docento Ričardo Kabelio klasėse.

Jūsų rašoma muzika įvairi – nuo tradicinių sudėčių opusų iki eksperimentinės elektroninės muzikos. Kaip Jūs pats galėtumėte apibūdinti savo kūrybą?

Menininkui kartais sudėtinga apibūdinti savo kūrybą, įsprausti ją į ribas. Kompozitorius Alanas Belkinas yra sakęs, kad kompozitoriaus veikla yra iš detalių sukurti visumą, o muzikologo – visumą suskaidyti į gabaliukus, analizuojamas dalis. Šiuo atveju aš pritarčiau, kad kompozitorius ne visada žino, ką daro. Menininkai tiesiog užsiima tuo, kas jiems yra įdomu, ir stengiasi savo idėjas paskleisti kiek galima plačiau.

Kalbant apie kūrybos amplitudę, sakyčiau, kad yra menas vienam instrumentui, kaip Chopino fortepijoninė muzika, ir yra tarpdisciplininis menas. Kuo labiau plečiamės, tuo sinkretiškesni tampame. Jeigu pažvelgtume į seniausių laikų apeiginius archajiškus ritualus, pamatytume, jog ten viskas veikia kaip viena visuma – ir šokis, ir garsai, ir vaizdas.

Kūrybos platumas atsiranda iš domėjimosi įvairiomis sritimis. Mano manymu, kūryba negali būti ribota ar ribojama. Jeigu prisiminsime muzikos istoriją, Bacho muzika buvo įvairių tuo metu vyravusių barokinių stilių sintezė. Šių laikų galimybės leidžia sujungti skirtingas meno sritis. Tačiau ar iš tiesų jungimas yra toks platus? Vienareikšmiškai atsakyti sunku. O kas yra kūrybos siaurumas? Kadaise su profesoriumi Rimantu Janeliausku esame diskutavę, kad to paties laikotarpio kompozitoriai, kaip Chopinas ir Lisztas, būdami skirtingų charakterių, užsiėmė skirtingais kūrybinės veiklos mastais – Chopinas kūrė beveik vien tik fortepijoninę muziką, o Lisztas – įvairiausių sudėčių ir žanrų kūrinius. Manyčiau, kad viskas priklauso nuo kūrėjų: vieni gilinasi į tam tikrą sritį ir per ją suvokia įvairovę, o kitiems norisi įvairias patirtis sujungti į vieną visumą.

Kas Jus įkvepia kurti?

Mano kompozicijos pedagogas Vytautas Barkauskas yra pasakęs: „Reikia mokėti ne tik įkvėpti, bet ir iškvėpti.“ Mane įkvepia daug kas: pomėgiai, literatūra, kitų autorių kūriniai ir praktinė veikla – dėstymas, mokslinis darbas. Vaikystėje norėjau būti architektu, todėl mane labai inspiruoja šiuolaikinė architektūra, pavyzdžiui, dekonstruktyvizmas. Labai patinka kanadiečių architektas Frankas Gehry, kurio projektuoti pastatai, kaip Bilbao Guggenheimo muziejus ar Walto Disney’aus koncertų salė Los Andžele, primena išlankstytus metalo lakštus ar pirmykštes uolas. Taip pat esu automobilių, traukinių ir lėktuvų fanatikas. Mane domina ne tik teorija, mechanika, bet ir industrinės erdvės, jų atmosfera. Manyčiau, menininkas, būdamas tam tikro charakterio, natūraliai linksta prie jį dominančių sričių, kurios neišvengiamai daro įtaką jo kūrybai.

Dažnai kompozitorius kurti pradeda nuo skirtingų kompozicijos aspektų: harmonijos, melodijos, faktūros, formos ar idėjos. Nuo ko Jums prasideda kompozicija?

Negalėčiau pasakyti, jog turiu konkretų kūrybos metodą. Kompozicija gali prasidėti nuo abstrakčios idėjos, garso tembro, literatūrinio siužeto ar įdomios frazės. Pavyzdžiui, kūrinio formą galima suplanuoti pagal vizualų dangoraižių kontūrą, esantį dešiniajame Neries krante, žvelgiant nuo Tauro kalno.

Jūsų domėjimosi laukas neapsiriboja vien kūryba. Užsiimate ir pedagogine bei moksline veikla.  Ką Jums reiškia šios veiklos? Koks yra jų įnašas į Jūsų gyvenimo kokybę?

Kūrėjo veikla retai būna vienalytė. Dažnai greta tiesioginio darbo atsiranda įvairių papildomų užsiėmimų, kurie suteikia įvairesnių savirealizacijos galimybių. Dėstymo ir mokslinė veikla padeda sufokusuoti galvoje tvyrančias mintis ir aiškiai jas išreikšti. Taip pat ieškoti galimybių, kaip būtų galima suklasifikuoti pasaulyje vykstančius muzikos reiškinius bei dėsnius. Kartą Ričardas Kabelis yra pasakęs, kad „kai dėstai, tai dvigubai mokaisi“. Dirbant pedagoginį darbą, dalyką turi išmanyti kur kas geriau nei visi kiti. Šios veiklos mane žavi ir dėl to, kad jos skatina smalsauti, domėtis, tyrinėti.

Esate ir atlikėjas – dainininkas, pianistas, dirigentas. Papildomai studijavote dainavimą Deivido Staponkaus, Algirdo Januto klasėse, pas Ingrid Haking Raby Orhuse, Danijoje. Taip pat lankėte dirigavimo pamokas pas Gintarą Rinkevičių. Kaip kilo poreikis mokytis atlikimo meno?

Atlikėjiškas aspektas man labai įdomus. Puiku, kai kompozitorius gali ir atlikti savo kūrinį. Žinoma, itin sudėtingus opusus, negrojant 3–4 valandų per dieną, būtų sunku įveikti. Tačiau man įdomi pati atlikėjo veikla. Kompozitorius yra tarsi garso laidininkas, ir man labai svarbu dalyvauti visame procese. Įžengęs į muzikos sferą, pradėjau dainuoti choruose, domėtis vokalu. „Nepačiupinėjus“ įvairių muzikavimo aspektų, užsiimti vien tik muzikos kūryba man atrodė nepilnavertiška. Be to, atlikimo patirtys padeda geriau suvokti, kaip rašyti tam tikro žanro muziką. Pavyzdžiui, nevaldant vokalo, gali būti sudėtinga suprasti jo specifiką, pereinamąsias natas. Taip pat ir chorinės muzikos sferoje. Dažnai chorvedžiai skundžiasi, kad kompozitoriai neišmano vokalinių dalykų. Visa tai geriausiai įmanoma įvaldyti tuomet, kai pats įgyji atlikimo patirties. Ši veikla man leidžia tiesiogiai prisiliesti prie gyvo muzikavimo proceso. Tai man labai svarbu.

Esate elektroninės muzikos žinovas: tuo domitės nuo paauglystės, studijavote Danijos elektroninės muzikos institute pas Henriką Munchą. Kaip manote, ar yra takoskyra tarp akustinės ir elektroninės muzikos?

Man patinka teiginys, jog nėra elektroninės muzikos. Yra tiesiog muzika, kuri gali būti kuriama ir atliekama įvairiomis priemonėmis. Šiais laikais, kai muzika yra platinama įrašų pavidalu, ji neišvengiamai pereina elektroninio apdorojimo etapą. Vieninteliai atvejai, kai muzikos nepaliečia elektroniniai prietaisai – muzikos klausymasis neįgarsintame koncerte arba, pavyzdžiui, muzikavimas su draugais prie laužo. Manau, kad akustinės ir elektroninės muzikos atskirtis ateityje dar labiau išsitrins.

Žvelgiant į įvairias mūsų gyvenimo sferas galime pastebėti, jog viena ryškiausių tendencijų yra ribų niveliavimasis, galbūt net išsitrynimas. Ar nekyla kultūrai pavojus prarasti atskaitos taškus ir nugrimzti į bendrą masę?

Vienos ribos išsitrina, tačiau atsiranda kitos. Atsivertę klasikinės muzikos vadovėlį, galime rasti muzikos epochų ir stilių klasifikaciją, tačiau tuo metu, kai ta muzika buvo kuriama, tokio aiškaus suskirstymo juk nebuvo. Galime prisiminti muzikantą Brianą Eno, kurio muzikinė ir prodiusavimo veikla darė didžiulę įtaką šiuolaikinei muzikai. Galbūt dėl jo veiklos dabar muzikos klausomės kiek kitaip, nei būtume jos klausęsi anksčiau. Muzikos istorijoje, kaip ir evoliucijoje, dėl įvairių mutacijų atsiranda naujų rūšių, to nereikėtų bijoti. Jeigu galvosime, kad turime išsaugoti tai, kas neišvengiamai turi kisti, – eisime ne tuo keliu. Kiekviena stagnuojanti tradicija miršta. Kultūros konservuoti nereikia.

Prieš mėnesį tapote Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininku. Kaip šios pareigos pakeitė Jūsų gyvenimą?

Šiuo metu išgyvenu pereinamąjį laikotarpį, kai prie naujos pareigybės stengiuosi priderinti kitas savo veiklas. Šis darbas man labai įdomus, nes reikalauja ir kūrybiškumo, ir organizuotumo. Čia tikrai yra ką nuveikti. Kompozitorių sąjungoje nuoširdžiai dirba puikūs žmonės, kurie gali būti naudingi ir menininkams, ir visuomenei.

Kaip matote kompozitorių sąjungą dabar ir po keturių, dešimties ar net keliasdešimties metų?

Yra sakoma, kad ateities profesijos yra matematika, informacinės technologijos, biochemija, genetika ir menai. Tai nėra tik gražūs žodžiai. Menininko vaidmuo ateityje bus itin svarbus. Pažengęs verslas investuoja į kūrybiškumo ugdymą, nes tai tampa tokios pat vertės dalyku kaip nafta ar akmens anglis. Turėtume pagalvoti, kokia šiais laikais yra menininko funkcija visuomenėje. Gražių pavyzdžių galėtume ieškoti Skandinavijos šalyse. Jie naudoja šiaurietišką ekonomikos modelį, kuris remiasi laisvo kapitalo judėjimo ir socialinių garantijų simbioze – stipriomis kolektyvinėmis sutartimis, derėjimusi dėl pelno paskirstymo ir t.t. Pagal statistiką, skandinavų šalyse gyvenantys žmonės yra vieni laimingiausių. Taigi, yra svarbių dalykų, kurių turėtume siekti.

Kalbant lokaliau, kompozitorių sąjungos vaidmuo visų pirma yra menininkų atstovavimas. Mes užtikriname kompozitoriams galimybes užsiimti savo kūrybine veikla: inicijuojame kūrinių sukūrimą, skatiname jaunimo iniciatyvas ir keliame menininko profesijos prestižą. Tai vietiniai tikslai, kuriuos turime spręsti dabar. Ateityje kompozitorių sąjungos reformavimas turėtų sietis su Europoje vykstančiais panašių institucijų veiklos modeliais, mano nuomone, pirmiausia skandinavų.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino ir parengė Goda Marija Gužauskaitė