Kinas

Pasirodė naujas žurnalo numeris

Šis „Kino“ žurnalo numeris – didesnio kino pasakojimo apie lietuviško kino raidą sklaidos dalis. Žurnalo redakcijoje publikacijai ruošiamas didelės apimties leidinys „Nacionalinio kino tapatybė: raida, asmenybės, kontekstai“. Tai tekstų apie kino raidą ir dabartį rinktinė, kurios autoriai – kritikės ir kritikai, aktyvūs žurnalo turinio formuotojai.

79-ajam Venecijos kino festivaliui pasibaigus

Rugpjūčio 10 d. baigėsi 79-asis tarptautinis Venecijos kino festivalis. Po paskelbtų apdovanojimų nemažai kas internetiniuose portaluose stebėjosi, kad didieji favoritai liko be apdovanojimų, o „Auksinis liūtas“ atiteko dokumentininkei Laurai Poitras už filmą „Visas grožis ir kraujas“ („All the Beauty and the Bloodshed“, JAV). Režisierė dėkojo žiuri, kuriai vadovavo Julianne Moore, kad dokumentika taip pat traktuojama kaip kinas.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Šią savaitę laukia vienas šedevras, keli „Oskarai“ ir „Auksinis lokys“. Pastarąjį prieš kelerius metus gavo Irano režisieriaus Mohammado Rasouloufo filmas „Blogio nėra“ (LRT Plius, 22 d. 21.33). Tai keturios 150 min. trunkančios istorijos – variacija moralės ir mirties bausmės, asmens laisvės ir totalitarinės valdžios temomis. Režisieriui šios temos jau anksčiau užtraukė valdžios nemalonę ir apribojo jo meninę bei asmeninę laisvę.

Augustė Nalivaikė

Nauji filmai – „Įvykis“

Audrey Diwan dramoje „Įvykis“ („L’événement“, Prancūzija, 2021) žiūrovams itin jautriai parodoma šūkio „asmeniška yra politiška“ (angl. personal is political) prasmė. Prie šio šūkio populiarinimo prisidėjo antros bangos feministės, kurios teigė, kad asmeninės moterų patirtys dažnai yra nulemtos politikoje įsisenėjusių patriarchalinių nuostatų bei lyčių nelygybės.

Trumpas įvadas į didžiojo komiko retrospektyvą

Charlie Chaplinas (1889–1977) – iš tų didžiųjų aktorių ir režisierių, kurie XX a. pradžioje sukūrė kino meną. Walteris Benjaminas manė, kad Chaplinas tapo didžiausiu savo laikų komiku, nes įkūnijo gilumines amžininkų baimes. Chaplino personažas Valkata dažnai lyginamas su Franzo Kafkos personažu – žmogumi, nesuprantančiu jo gyvenimą valdančių jėgų, nesėkmingai bandančiu joms priešintis ir slėptis nuo priartėjusios grėsmės.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Lietuviškų medijų nususimą liudija televizorių ekranuose nuolat demonstruojamas šalies gyventojų susižavėjimas savimi, garsenybių gyvenimo būdo bei jų kulinarinių sugebėjimų mėgdžiojimas ir, žinoma, didvyriai. Tarp pastarųjų svarbiausi sportininkai. Jų garbinimas (lydimas žodžių „sutriuškino“, „palaužė“, „nugalėjo“ ir pan.) man visada atrodė ryškiausias sovietinio mentaliteto reliktas nepriklausomoje Lietuvoje.

XX amžiaus viduryje nedaugelis būtų drįsę suabejoti, kad kinas yra dominuojanti masinė pramoga pasaulyje. Šis statusas buvo pelnytas ne per vienus metus. Pirmais savo gyvavimo dešimtmečiais kinui dėl žiūrovų dėmesio teko pakovoti su visa aibe scenos menų: nuo vodevilio pasirodymų iki teatro trupių ir magijos šou.

Vilniaus queer festivalio „Kreivės“ programa

Rugsėjį devintąjį kartą vykstančių „Kreivių“ filmų programos formatas ištikimiems festivalio lankytojams pasirodys pažįstamas – konkursinė trumpametražių filmų programa, šmaikščiai vadinama „Trumpikėmis“, ir bendroji festivalio programa „Kryptys“. Taip pat neišblėsta festivalio organizatorių noras plėtoti atminties temą, į ją gilintis ir ieškoti istorijos paraštėse užmirštų ar iš naujo prisimintų queer tapatybių – šiemet išplečiama „Atminčių“ programa, kviečianti pažvelgti ir į Rytų Europos ankstyvąjį queer kiną. Festivalyje vietą atranda ir ukrainietiškas kinas – su pora į festivalį atvykstančių režisierių atkeliauja ir keli trumpametražiai filmai, kurie bus rodomi specialiame seanse.

Elena Jasiūnaitė

Nauji filmai – „Tvano nebus“

Marato Sargsyano debiutinis ilgametražis vaidybinis filmas „Tvano nebus“ sukurtas 2020 metais, tačiau Lietuvos kino ekranus pasiekė tik šiemet. Sutapimas (net kiek nejaukus), bet, daugeliui mėginant susivokti karo absurdo realybėje, tinkamesnio laiko būti turbūt ir negalėjo.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Vieną vasaros dieną įsijungęs „Lietuvos ryto“ televiziją pasijutau keistai. „Naujos dienos“ studijoje sėdėjo vyriokas, labiau primenantis „Dviračio žinių“ personažą, o ne karo ekspertą, kokiu jis buvo pristatytas. Iš po plačios eksperto juodų marškinėlių iškirptės kyšojo krūtinę puošiančios tatuiruotės fragmentas, iš burnos sklido, švelniai tariant, paviršutiniški teiginiai, kurių leksika priminė Michailo Zoščenkos personažų monologus.