Šią savaitę laukia vienas šedevras, keli „Oskarai“ ir „Auksinis lokys“. Pastarąjį prieš kelerius metus gavo Irano režisieriaus Mohammado Rasouloufo filmas „Blogio nėra“ (LRT Plius, 22 d. 21.33). Tai keturios 150 min. trunkančios istorijos – variacija moralės ir mirties bausmės, asmens laisvės ir totalitarinės valdžios temomis. Režisieriui šios temos jau anksčiau užtraukė valdžios nemalonę ir apribojo jo meninę bei asmeninę laisvę.
„Blogio nėra“ herojai skirtingi. Keturiasdešimtmetis Hesmatas stengiasi būti kartu su šeima. Atrodo, tai tik banali kasdienybė, bet Hesmato pareigos pakeis požiūrį. Pujai privaloma karinė tarnyba yra vienintelė galimybė gauti pasą ir palikti Iraną kartu su mergina. Karys yra ir trečios istorijos veikėjas: Džavadas gavo galimybę praleisti kelias dienas su sužadėtine ir jos šeima. Ketvirtos istorijos herojų – ramios vidutinio amžiaus poros – gyvenimas netikėtai pasikeis. Filmo veikėjus sieja dramatiški sprendimai ir mirties bausmė. Čia niekas nėra budelis nuo pradžios iki galo: vienas veda nuteistąjį iš kameros, kitas nuspaudžia mygtuką, trečias išvalo nuosprendžio vykdymo vietą, bet tai nereiškia, kad blogis yra nesvarus ir nematomas.
„Oskaru“ apdovanotas Kathryn Bigelow filmas „Taikinys #1“ (TV3, 17 d. 21.30) pasakoja apie blogio įsikūnijimo – teroristo Osamos bin Ladeno – gaudynes. Veiksmas prasideda praėjus dvejiems metams po Rugsėjo 11-osios tragedijos. CŽV siunčia agentę Mają (Jessica Chastain) į Saudo Arabiją. Jai teks koordinuoti bin Ladeno paieškas. Bigelow nerodo kvapą gniaužiančių gaudynių. Greičiau atvirkščiai – jokio patoso: nors Maja greit išmoks naudoti žiaurius metodus, agentės laukia ilgos tardymo valandos ir krūvos bylų. Būtent ji ir taps geriausiu žiauraus žaidimo lošėju, nes nuo pat karjeros pradžios užsiima tik bin Ladenu. Regis, tai vienintelis vienišės Majos gyvenimo vyras.
Iš visko sprendžiant, filmo kūrėjai sufleruoja, kad teroristai nuo CŽV skiriasi tik ideologija, o visa kita (metodai, įsitraukimas, kraujo troškimas) vienodi abiejose barikadų pusėse. Kitaip nei Rasouloufas, realistišką pasakojimą pavertęs filosofine parabole, Bigelow neskuba moralizuoti. Ji nei vertina savo herojus, nei aimanuoja dėl terorizmo suluošintos jų psichikos, tik įdėmiai stebi žmones, kurių, jei atvirai, nenorėčiau sutikti, kad ir kokią šventą ideologiją jie gintų.
Pernykštis „Oskaras“ Floriano Zellero filmui „Tėvas“ (TV1, 17 d. 22.55), manau, nieko nenustebino. Žinant Holivudo polinkį užjausti ligotus, likimo nuskriaustus ir nelaimingus žmones, pasakojimas apie pagyvenusį vyrą ir tėvą Entonį (Anthony Hopkins) tiesiog pavyzdinis. Nuo herojaus vėl pabėgo slaugė, o duktė En (Olivia Colman) įsimylėjo ir keliasi gyventi į Paryžių. Entonis jaučiasi visai žvalus ir nieko nenori keisti. Kalbos apie globos namus jam nepriimtinos. Entonis mano, kad puikiai su viskuo tvarkosi, bet jo bute prasideda keisti dalykai: svetainėje pasirodo svetimas žmogus, duktė En pakeičia išvaizdą, o laikrodis nuolat dingsta. Taip, Entoniui senatvinė demencija, bet jis tuo nenori patikėti. Juolab kad pasaulį filme matome jo akimis. Zelleras taip nuosekliai naudoja nepatikimo pasakotojo „optiką“, kad ji liaujasi būti kinematografiniu triuku ir tampa pasakojamos istorijos turiniu. Būdami miglotos Entonio sąmonės viduje, bandome šifruoti jį kankinančius klausimus, bet prasmės tame nėra. Užtat yra didis aktorius Anthony Hopkinsas, kuris nebijo būti ekrane bjaurus, piktas, erzinantis.
„Tėvas“ – prancūzų rašytojo ir dramaturgo Zellero kino debiutas. Prancūzai jį labai myli ir, regis, laiko genijumi. Pjesę „Tėvas“ Zelleras parašė 2012-aisiais. Tai trilogijos dalis: dar yra „Motina“ ir „Sūnus“. „Tėvas“ vis dėlto labai teatrališkas ir sentimentalus filmas, net nepaisant gražaus apšvietimo, gerai organizuotos erdvės ar didingai skambančių operų arijų. Tai ypač akivaizdu finale, kuris teatre gal ir nuskamba emocingai, bet filmui dar reikia ir šiek tiek kino.
Demencija demencijai nelygi – mūsų televizijų pašnekovai, pirmiausia garsenybės ir politikai, tai seniai įrodė. Jų fone sveikai atrodo žanriniai filmai – geriausias įrodymas, kad pasaulis nesikeičia. Paulo Feigo „Nedidelė paslauga“ (TV3, 18 d. 23.30) – tai juodojo humoro, kriminalinio filmo ir muilo operos kokteilis. Stefani (Anna Kendrick) gali pagaminti vakarienę iš trisdešimties patiekalų, mielai užsiima sūnaus mokyklos bendruomenės reikalais ir internete gali paaiškinti, kaip iškepti bandelių. Emili (Blake Lively) vadovauja didelės įmonės viešųjų ryšių padaliniui, atrodo kaip milijonas dolerių ir laiko po padu vyrą rašytoją. Dvi filmo herojės tokios skirtingos, kad mintis, jog jos gali draugauti, skamba lyg idėja apie karštą virėjos Beatos ir kalytės Meškos šeimininkės draugystę. Bet kai Emili staiga paslaptingai išnyks, Stefani pakabins prijuostę ir pradės tyrimą. Kitaip tariant, pasitelkęs Henrie-Georges’o Clouzot bei kitų kino klasikų pavyzdžius, Feigas pasakoja apie savo herojų emancipaciją, šaiposi iš silpnų vyrų ir vidurinės klasės. Ir tai vyksta skambant Serge’o Gainsbourg’o ir kitokių maištininkų dainoms.
Vaikystėje keliskart skaičiau Alexandre’o Dumas „Grafą Montekristą“ ir nuo tada keršto istorijos man atrodo pačios saldžiausios. Tokią siūlo ir australų režisierė Jocelyn Moorhouse filme „Siuvėja“ (LRT, 18 d. 21.45). Jo herojė – geriausiuose Paryžiaus madų namuose patirties įgijusi Tilė (Kate Winslet) – 6-ojo dešimtmečio pradžioje sugrįžta į mažą Australijos miestelį. Iš jo Tilė pabėgo dar visai vaikas, nes buvo apkaltinta žmogžudyste. Tilė nori susitaikyti su ligota, ekscentriška mama (Judy Davis) ir išsiaiškinti praeities įvykius. Kartu ji skelbia karą prastam provincijos skoniui ir atveria miestelio gyventojoms, ką reiškia gražiai rengtis.
Jei pagalvojote, ypač nuotraukoje pamatę tikro raudono muaro suknelę vilkinčią Winslet, kad tai dar vienas stilingas retrofilmas, galite apsirikti. „Siuvėja“ tik iš pradžių apsimeta melodrama. Režisierė palaipsniui įveda atvirai karikatūriškus personažus, nesigėdija nepadorių juokelių, absurdas pamažu kaupiasi ir finale prasiveržia žiauriu atpildu. Tai primena „Dogvilį“, bet Moorhouse nesiryžta būti tokia nuosekli kaip Larsas von Trieras.
Žadėtas šedevras, žinoma, – Charlie Chaplino „Aukso karštligė“ (LRT Plius, 17 d. 21 val.). Tai vienas svarbiausių Chaplino kūrinių, apie kurį jis sakė, kad tai „filmas, dėl kurio jis nori būti prisimenamas“. „Aukso karštligė“ laikoma jo kūrybos kvintesencija. Filmą įkvėpė aukso ieškotojų ekspedicija, kuri įstrigo kalnuose ir buvo palikta likimo valiai. Iš per pusantro šimto dalyvių gyvi liko tik aštuoniolika, tarp jų buvo ir kanibalų.
Šįkart Chaplino herojus aukso ieškotojas lieka su kelionės draugu tuščiame namelyje, pastatytame virš prarajos, ir bando išgyventi šalčius bei badą. Kita filmo dalis rodo Čarlį miestelyje ties civilizacijos riba, besimeilinantį šokėjai. Filmo gamyba truko keturiolika mėnesių ir nemenkai kainavo, bet „Aukso karštligė“ tapo vienu pelningiausių filmų kino istorijoje, o kai kurias filmo scenas – Čarlio šokį su bandelėmis, virto bato valgymą ar pasivaikščiojimą su iš paskos sekančiu didžiuliu lokiu, regis, prisimena ir tie, kurie „Aukso karštligės“ iki šiol nematė.
Kita vertus, filmas bus ir gera terapija prieš žadamą šaltą ir alkaną žiemą. Per „Lietuvos ryto“ televiziją išgirdęs, kaip Krepšinio federacijos prezidentas Vydas Gedvilas (pamenate tokį nevykusį politiką?) aiškino, esą lietuvių krepšininkai „oriai grįžo namo“ ir „Lietuvai reikia medalių“, pagalvojau, kad valdantieji netrukus mums pasiūlys oriai praleisti žiemą. Ir jie bus teisūs.
Jūsų – Jonas Ūbis
