Beprasmybėje

Marato Sargsyano debiutinis ilgametražis vaidybinis filmas „Tvano nebus“ sukurtas 2020 metais, tačiau Lietuvos kino ekranus pasiekė tik šiemet. Sutapimas (net kiek nejaukus), bet, daugeliui mėginant susivokti karo absurdo realybėje, tinkamesnio laiko būti turbūt ir negalėjo.

Tikriausiai nereikėtų „Tvano nebus“ vadinti kariniu filmu, bent jau tipiniu – čia nėra karo didvyrių ir jų antipodų, nėra lemiamų mūšių (iš tiesų nėra jokių, nebent vidiniai), net ir linijinio naratyvo. Veikiau tai – alegoriška dėlionė, per kurią žiūrovą veda režisierius, kviesdamas į pokalbį apie karo prigimtį. Žiūrovo interpretacijoms suteikiama daug laisvės – veikiausiai toks ir yra tikslas: parodyti, kad karą visi matysime skirtingai.

Filmas prasideda idiliška scena, kamerai sklendžiant tarp baltų kalnų japoniško namelio link. Galbūt tai – rojus, toks kontrastuojantis su purvu, į kurį netrukus bus įmestas žiūrovas? Karo čia jau nebėra, tik šviesa ir ramybė. Iš namelio gyventojo japono lūpų nuskamba ir frazė, atskleidžianti vieną pagrindinių filmo temų – „visi žinojo, kad karą mes jau pralaimėjome, bet vis tiek numetė bombą“. Karas – kaip betikslė žudymo mašina, jo funkcija – ne užkariauti ar nugalėti, bet sunaikinti kitą. Prie šio motyvo filme režisierius grįš dar ne kartą.

Idilė greit baigiasi ir žiūrovas atsiduria miegamojo rajono daugiabutyje, kur karių į kampą įspeista motina (Viktorija Kuodytė), savo kūnu dengianti du mažus sūnus, verčiama rinktis, kurį jų nori atiduoti kariams. Erdvė gerai atpažįstama (kaimyninis butas ar gretimas namas?), todėl dar baugesnė. Pasigirsta sprogimas, po jo erdvę užpildo tamsa ir spengianti tyla. Viename sušaudytų ekranų pasirodo pulkininko (Valentinas Masalskis) ir jo šeimos atspindys (o gal jie žvelgia iš kitos pusės) – dar vienas medijų transliuojamą realybę kvestionuojantis vaizdinys, kuris cikliškai sugrįš filmo pabaigoje.

Karas gali įvykti bet kada ir bet kur. Tai sako ir režisierius, filmo pasakojimą konstruojantis belaikėje ir bevardėje erdvėje. Čia nėra pavadinimų, laiko riboženklių, atrodo, režisierius sąmoningai žaidžia su laiku pabrėždamas karo amžinumą – ore skraido dronai, kariai naudojasi mobiliaisiais telefonais, tačiau tvarte uždaryti karo belaisviai labiau primena XX a. gyventojus, o parduodami karių organai indikuoja tolimo ateities laiko fikciją. Didžioji dalis filmo vyksta nežinomame kaime ir labiausiai primena sapną – prie to prisideda ir fragmentiškas siužetas, trūkčiojantis, sudarytas iš paskirų istorijų, ir tai, kad žiūrovas viską nuolat stebi tarsi iš atstumo, neprileidžiant jo arti filmo herojų. Sapniška karo realybė kuriama sąmoningai, tarsi keliant klausimą, ar stebimas karas apskritai vyksta ir kokia yra tiesa. Realybės ir fikcijos ribos ne kartą nunyksta, kaip, pavyzdžiui, „Paskutinės vakarienės“ scenoje – dilema, kas yra tikra, filme ne mažiau svarbi.

„Tvano nebus“ centre – bevardis pulkininkas, buvęs karo dramaturgas, dabar išduotas ir patekęs į jam jau nebepaklūstantį scenarijų. Apie pulkininko pergalingą praeitį sužinome tik iš svetimų pasakojimų, nes ekrane – jau seniai ne tas žmogus. Jo nuovargis akivaizdus; vienišas, atsiskyręs, susitaikęs su pralaimėjimu, kario paltą su antpečiais jis iškeitė į nutrintą striukę ir dabar tiesiog laukia. Atrodo, kad pulkininkas jau pats tapo karo metafora: abu tokie pat beprasmiai. Ironiška ir tai, kad artimiausias pulkininko draugas – priešas, su kuriuo jis susitinka slapta, tamsoje. Nenoras paklusti beveidžiams telefonu diktuojamiems įsakymams atveda pulkininką prie sunaikinimo, tačiau atrodo, kad jokios kitos baigties jis ir nebesitiki.

Režisierius kuria beprasmę karo realybę – čia tvyro nuobodulys ir laukimas. Kariai laukia ginklų ir maisto, karo belaisviai – išlaisvinimo ar tiesiog pabaigos. Vienintelės karių pramogos – po žemėmis tarp obuolių besirangančio gyvio (ir vėl nežinia, kiek jis, matomas tik mobiliojo telefono ekrane, yra tikras) uždaužymas pagaliais ir makabriškas ekspansinių kulkų kolekcionavimas – šios, nužudžiusios žmogų, išsiskleidžia kaip gėlės ir tarsi brangenybės, kiekviena su savo istorija, yra išdėliojamos ant aksomo pagalvės.

Filmo finale pulkininkas grįžta namo pas savo šeimą. Ratas apsisuka, šeima sėda vakarieniauti, o televizoriaus ekrane vėl išvystame motinos, ginančios savo sūnus, sceną. Galbūt tai – pulkininko skaistykla (filme netrūksta religinių nuorodų) su simboliniu apsiplovimu nuo nuodėmių, galbūt – kita realybė, kur jis galės pasirinkti naują kelią.

Sargsyano karo pasaulyje pergalės nėra, nėra logikos ir prasmės – tik purvas, skausmas ir beprotybė, nors kartais, pavienėse scenose, lyg paskutinė žmogiškumo apraiška sužiba viltis, kad viskas gali pasikeisti. Ir biblinio tvano sunaikinti žmonijai nebereikia – tai jie padarys patys.