Chaplinas: keli „raktiniai žodžiai“

Charlie Chaplinas (1889–1977) – iš tų didžiųjų aktorių ir režisierių, kurie XX a. pradžioje sukūrė kino meną. Walteris Benjaminas manė, kad Chaplinas tapo didžiausiu savo laikų komiku, nes įkūnijo gilumines amžininkų baimes. Chaplino personažas Valkata dažnai lyginamas su Franzo Kafkos personažu – žmogumi, nesuprantančiu jo gyvenimą valdančių jėgų, nesėkmingai bandančiu joms priešintis ir slėptis nuo priartėjusios grėsmės. Ir Kafkos, ir Chaplino personažuose pirmiausia save atpažino to amžiaus pradžioje susiformavusi karta. Su Valkata susitapatindavo ne vienas – jo mimiką, gestus, reakciją mėgdžiojo ir paprasti žiūrovai, ir garsūs menininkai. Nuo rugsėjo 3 d. „LRT Plius“ rodo Chaplino filmų retrospektyvą.

Vaikystė

Charlesas Spenceris Chaplinas gimė 1889 m. balandžio 16 d. Londone. Jo tėvai buvo aktoriai, vaidinę, šokę ir dainavę vodeviliuose. Vaikystė nebuvo laiminga. Tėvų keliai gana greit išsiskyrė. Tėvas vaikais nesirūpino, buvo alkoholikas ir mirė vos trisdešimt aštuonerių. Kol motina gaudavo vaidmenų, galėjo išlaikyti save ir tris vaikus. Bet ji prarado balsą ir prasidėjo problemos. Mėgindama išsilaikyti, ji siuvo marškinius ar net užsiėmė prostitucija. Netrukus prasidėjo problemos su psichine sveikata. Šeima vis dažniau keitė gyvenamąją vietą – teko gyventi net prieglaudoje, sūnūs ieškojo darbų ir nelankė mokyklos. Kai motina atsidūrė psichiatrinėje gydykloje, sūnūs liko vieni. Pradėję geriau uždirbti, jie pirmiausia pasirūpino privačia gydykla motinai Anglijoje, vėliau Chaplinas ją įkurdino JAV.

Vaikystėje Chaplinas išbandė daug profesijų – pardavinėjo laikraščius, dirbo spaustuvėje, pūtė stiklą, patarnavo pas gydytoją, bet jį traukė scena. Jis užaugo anglų miuzikholuose. Pirmąkart scenoje Chaplinas pasirodė tada, kai mamai dingo balsas. Teatro direktorius išstūmė penkerių metų berniuką į sceną, kad šis padainuotų vietoj mamos. Po kelerių metų Chaplinas pateko į vaikų trupę „The Eight Lancashire Lads“, užsirašė į aktorių agentūrą ir pradėjo vaidinti Vest Endo teatruose. Būdamas aštuoniolikos jis jau sulaukė populiarumo ir devyniolikos prisijungė prie garsios Fredo Karno trupės „Karno London Comedians“, kuri vaidino ne tik D. Britanijoje, bet ir Prancūzijoje, JAV. 1910 m. buvo nuspręsta siųsti Chapliną gastrolių į JAV. Kitas šansas vykti į JAV atsirado 1912 m. spalį. 1913-ųjų rudenį jam buvo pasiūlytas metų kontraktas su „Keystone“, o kitų metų sausį jis pirmąkart atsistojo priešais kino kamerą. Tada ir prasidėjo didžioji Chaplino istorija.

Mackas Sennettas ir „Keystone“

Macko Sennetto 1912 m. įkurtoje „Keystone Studios“ pradėjo formuotis tai, ką dabar vadiname nebyliąja komedija. Sennettas gamino daug komiškų farsų, jo kiekvieną savaitę pasirodančios komedijos buvo neįtikėtinai populiarios, ypač jei veikėjai buvo „Keystone Cops“ – nevykėliai policininkai, dalyvaujantys gaudynių scenose. Būtent Sennettas pastebėjo su Karno trupe gastroliuoti į JAV atvykusį Chapliną ir pakvietė jį filmuotis. Pakvietė ir pasigailėjo: ekrane Chaplinas atrodė pernelyg jaunas, antipatiškas, neįtikinantis, nors netrukus Sennettas suprato, kad apsiriko. Bet iš pradžių Chaplinas vaidino tik blogus personažus, apgavikus, girtuoklius. Filmai buvo trumpi, jų buvo daug, pavyzdžiui, vien 1914 m. „Keystone Studios“ išleido 35 komedijas su Chaplinu – piktadariu Chasu. Tai buvo dinamiškos komedijos, kuriose vienas gegas keitė kitą, o tarp populiariausių buvo mėtymasis tortais ir spyriai į užpakalį. Darbas studijoje tapo gera profesionalumo mokykla. Bet Chaso personažas jau pasižymėjo visais tais charakterio bruožais, kuriuos netrukus, po išsiskyrimo su „Keystone“, įgis naujas Chaplino herojus.

Valkata

Pirmąkart garsųjį Čarlio kostiumą ir krypuojančią anties eiseną žiūrovai pamatė 1914 metais. Tačiau tai dar nėra garsiojo Valkatos gimimo data. Jis pradėjo formuotis 1915–1916 m., kai Chaplinas pasikeičia Charleso vardą į Charlie, pasirašo sutartis su „Essanay“ ir „Mutual“ studijomis, kurios jam suteikė ne tik geras finansines galimybes, bet ir neribotą kūrybos laisvę. Vienas po kito kino ekranuose pasirodo ankstyvieji Chaplino šedevrai, tarp jų „Valkata“ (1915), „Imigrantas“ (1917), „Šuniškas gyvenimas“ (1918), o filmuose atsiranda iki tol nepastebėti tragiški ir lyriniai akcentai. Po truputį Chaplino filmai įgyja vis daugiau melodramos bruožų –regis, jis nori sužadinti juoką pro ašaras.

Kino istorikai tvirtina, kad Valkatos apranga – nuoroda į populiariausio XX a. pradžios Europos komiko Maxo Linderio kostiumą. Linderio personažas buvo tobulų manierų puošeiva, dendis. Chaplinas autobiografijoje taip aprašė Valkatos atsiradimą: „Norėjau, kad mano kostiume viskas būtų prieštaringa: plačios kelnės ir pernelyg siauras švarkas, katiliukas, kuris man buvo per mažas, ir didžiuliai batai. Iškart nenusprendžiau, būsiu senas ar jaunas, bet prisiminęs, kad Sennettas laikė mane per jaunu, priklijavau mažus ūsiukus, kurie, kaip man atrodė, turėjo padaryti vyresniu, bet kartu ir neslėpti mano mimikos. Rengdamasis dar negalvojau apie tai, koks charakteris turi slypėti už šios išvaizdos, bet kai tik baigiau, kostiumas ir grimas pasufleravo įvaizdį. Aš jį pajutau ir, grįžus į filmavimo paviljoną, mano personažas jau buvo gimęs.“

Šis personažas netrukus tapo vienu labiausiai atpažįstamų pasaulio kultūros istorijoje, jo neįmanoma su kuo nors supainioti. Jo vardas ilgam tapo kinematografo sinonimu, o Sigmundas Freudas tvirtino, kad kiekviename filme Chaplinas vaidino save ir padedamas Valkatos tvarkėsi su savo vaikystės traumomis. Gal todėl kino tyrinėtojai dažnai lygina Valkatą su klasikinių graikų mitų herojais. Jie pabrėžia, kad Chaplino pilnametražiai filmai (kuriuos ir rodys „LRT Plius“) turi tris pagrindinius komponentus: tai žmogaus didvyriškumo ir beatodairiškos kovos už teisę būti laimingam tema, kontrastas tarp herojus jungiančių jausmų ir juos supančio pasaulio šlykštumo, melodramatiška pabaiga. Būtent ji ir suteikia Čarlio veiksmams naują lygmenį, tampa humanistinio požiūrio į pasaulį manifestu. Jamesas Agee yra rašęs, kad Chaplinas buvo pirmasis, „suteikęs sielą nebyliajai kalbai“. Gal todėl Chaplino filmai vis dar „kalbasi“ ir su šiuolaikiniais žiūrovais, nors nuo kai kurių atsiradimo praėjo jau šimtas metų.

„United Artists“

1919 m. balandį keturi tada populiariausi JAV kino menininkai Charlie Chaplinas, Mary Pickford, jos vyras Douglasas Fairbanksas ir režisierius Davidas W. Griffithas įsteigė nuosavą studiją „United Artists“. Tai buvo svarbus žingsnis visam amerikiečių kinui, liudijęs, kad menininkai nori kurti nepriklausomus nuo didžiųjų studijų filmus. Chaplinas – vienas pirmųjų, kurį galima pavadinti kino autoriumi: jis pats rašė scenarijus, režisavo, vaidino, kūrė filmų muziką ir buvo jų prodiuseris. Chaplino sūnus Sydney’s juokavo, kad, jei mokėtų, tėvas pats statytų dekoracijas ir siūtų kostiumus.

Muzika ir garsas

Chaplinas nemokėjo muzikos rašto, bet muzika jo gyvenime buvo labai svarbi. Tokius kaip jis vadino „švilpaujančiais kompozitoriais“ – jie dirbo su sekretoriais. Savo filmų partitūras Chaplinas visada kūrė pats, bet naudojo ir svetimą medžiagą. Chaplinas buvo reiklus sekretoriams ir aranžuotojams, juolab kad iki pat gyvenimo pabaigos būtent muzika, o ne kalba buvo pagrindinė emocinė jo filmų siužetų ir vaidybos atrama. Savo muzikines idėjas jis dažniausiai „diktuodavo“ grodamas smuiku, nors galėjo groti ir fortepijonu.

Chaplinas buvo iš tų nebyliojo kino genijų, kurie iš pradžių nepripažino garsinio kino ir beveik dešimt metų atsisakinėjo kurti vadinamuosius kalbančius filmus. Vienas jo argumentų buvo, esą jau pirmasis Valkatos anglų kalba ištartas žodis sugriaus personažo universalumą, tipiškumą, tai, kas pavertė jį savu įvairių pasaulio kampelių žmonėms. Bet 1940 m. filme „Didysis diktatorius“ Chaplino sakomi žodžiai buvo suvokti kaip jo nevilties gestas, kaip šūkis „Negaliu tylėti“ ir tai tik sustiprino filmo antikarinį skambesį. 6-ajame dešimtmetyje, jau gyvendamas Šveicarijoje, Chaplinas iš naujo parašė muziką ankstyviesiems filmams. Paskutine jo partitūra 1971 m. tapo nauja „Mažylio“ (1921) garso takelio versija.

Politinės pažiūros

FTB direktorius J. Edgaras Hooveris itin nemėgo Chaplino ir kaltino jį komunistinėmis pažiūromis, nors ir neturėjo jokių įrodymų. Chaplinas draugavo su Hooveriui įtartinais žmonėmis, kad ir su Sergejumi Eizenšteinu, kai šis gyveno Holivude. Garsiosios Holivudo antikomunistinės „raganų medžioklės“ metais politinės Chaplino pažiūros ir buvo priežastis, kodėl jis paliko JAV. 1952-aisiais, išsirengęs į Angliją filmuoti „Rampos ugnių“, Chaplinas sužinojo, kad iš jo atimta teisė grįžti. Po daugelio metų paaiškėjo, kad pagrindo nebuvo, bet Chaplinas jau buvo iškart nusprendęs į JAV negrįžti. Spaudos pranešime jis paskelbė: „Buvau galingų reakcijos grupių melo ir propagandos objektas. Pasinaudojusios savo įtaka, remdamos bulvarinę spaudą, jos sukūrė aplink mane nesveiką atmosferą. Atmosferą, kurioje liberalių pažiūrų žmonės gali būti atakuojami ir jiems gali būti pareikšti kaltinimai. Tokiomis sąlygomis nematau jokios galimybės tęsti darbą JAV ir atsisakau teisės gyventi JAV.“ Jis įsikūrė Šveicarijoje, kur gyveno iki pat mirties 1977-aisiais.

Moterys ir skandalai

Pirmąkart Chaplinas įsimylėjo 1915 metais ir nuo tada šis jausmas (nors objektai ir keitėsi) įkvėpė kiekvieną jo filmą. Chaplinas oficialiai buvo vedęs keturis kartus, bet garsėjo ir meilės romanais – tarp jo sužadėtinių ir meilužių buvo ne viena kino žvaigždė, kad ir Pola Negri, susižavėjimo Chaplinu neslėpė ir balerina Anna Pavlova. Skandalų šaltiniu dažnai tapdavo Chaplino jausmų objektai – nepilnametės, paauglės mergaitės, ir tai iki šiol meta ant jo šešėlį. Pirmąkart Chaplinas vedė 1918 m., bet santuoka su septyniolikmete Mildred Harris netruko ilgai. Paskui buvo santuokos su Lita Grey, Paulette Goddard. 1943 m. Chaplinas vedė trisdešimt šešeriais metais jaunesnę Ooną O’Neill – dramaturgo Eugene’o O’Neillo, kuris priešinosi santuokai, dukterį. Jie buvo kartu iki pat Chaplino mirties, susilaukė aštuonių vaikų. Iš ankstesnių santuokų Chaplinas turėjo dar tris. Komikas Stanas Laurelas – Chaplino kolega dar nuo Fredo Karno trupės laikų – yra sakęs, kad Chaplino santuoka su Oona buvo viena gražiausių meilės istorijų: „Jie ilgai gyveno kartu ir buvo labai laimingi.“

Parengė Ž. P.