Tarp krizės ir vilties

Rugpjūčio 10 d. baigėsi 79-asis tarptautinis Venecijos kino festivalis. Po paskelbtų apdovanojimų nemažai kas internetiniuose portaluose stebėjosi, kad didieji favoritai liko be apdovanojimų, o „Auksinis liūtas“ atiteko dokumentininkei Laurai Poitras už filmą „Visas grožis ir kraujas“ („All the Beauty and the Bloodshed“, JAV). Režisierė dėkojo žiuri, kuriai vadovavo Julianne Moore, kad dokumentika taip pat traktuojama kaip kinas. Galbūt nereikėtų stebėtis, juk Poitras yra apdovanota ir „Oskaru“ už ankstesnį dokumentinį filmą „Pilietis Edwardas Snowdenas“ („Citizenfour“, 2014). Anuomet Snowdenas tapo pagrindiniu JAV Nacionalinio saugumo agentūros priešu, susiskaldė ir visuomenė: vieni jį laikė didvyriu, kiti kaltino valstybės išdavyste. O režisierei buvo svarbu atskleisti visos situacijos sudėtingumą ir leisti pačiam žiūrovui padaryti išvadas. Naujojo filmo centre – skandalingoji menininkė Nan Goldin, kovojusi su itin įtakinga farmacininkų Sacklerių šeima, kurių gamintas opioidinis vaistas „OxyContin“ pražudė daug žmonių, maža to, ši šeima buvo ir viena didžiausių meno pasaulio filantropių. Taigi naujasis Poitras filmas ir vėl turėtų būti pasivaikščiojimas ant plono ledo.

Didžiuoju žiuri prizu ir už geriausią debiutą apdovanota ir kita moteris režisierė Alice Diop už filmą „Šventasis Omeras“ („Saint Omer“, Prancūzija). Alice Diop atėjo iš dokumentinio kino, tad ir „Šventasis Omeras“ paremtas tikrais faktais, pasakoja apie „Senegalo Medėjos“ teisminį procesą, o režisierė bando suvokti moters, nužudžiusios savo vaiką, motyvus. Pasak kritiko Antono Dolino, filmas galėjo virsti klasikiniu pasakojimu apie nelygybę ir atgailavimą, tačiau Diop sugebėjo nepateikti lengvų atsakymų į sudėtingus klausimus. Vaikžudė pasirodo esanti ne iš žemiausios kastos, o išsilavinusi moteris, universitete studijavusi Wittgensteino filosofiją, tačiau savo poelgį siejanti su raganavimu. Iš esmės „Šventasis Omeras“ yra ne tiek filmas apie nusikaltimą ir bausmę (ir tikrai ne moralizuojanti parabolė), kiek raginimas įsijausti ir ieškoti nematomų sąsajų tarp, atrodytų, labai skirtingų likimų ir žmonių.

Lietuvoje kadaise baisiai populiaraus filmo „Vadink mane savo vardu“ režisierius Luca Guadagnino apdovanotas „Sidabriniu liūtu“ už geriausią režisūrą. Naujausiame jo filme „Kartu su kaulais“ („Bones and All“, Italija, JAV) ir vėl vaidina pasakiškų garbanų savininkas Timothée Chalamet. Aktoriaus įkūnytas veikėjas kartu su mergina (Taylor Russell) – jaunų kanibalų pora, ieškanti savęs ir vienas kito 9-ojo dešimtmečio Amerikoje. Guadagnino tarytum maišo du žanrus: tai ir siaubo filmas, kuriame tyrinėjama tamsioji žmogiškumo prigimtis, ir kelio filmas apie pabėgusius įsimylėjėlius.

Už geriausią scenarijų apdovanotas „Oskaro“ („Trys stendai prie Ebingo Misūryje“, 2018) nominantas Martinas McDonagh už filmą „Salos vaiduokliai“ („The Banshees of Inisherin“, Airija, D. Britanija, JAV). Beje, geriausiu aktoriumi paskelbtas Colinas Farrellas, suvaidinęs McDonagh filme. Rašoma, kad tai besąlygiškai gražus filmas, kiekviena detalė poetiška: pradedant kameros judesiais, pasakišku kraštovaizdžiu ir baigiant dialogais, kuriuose atsispindi ne tik režisieriaus šmaikštumas, bet ir savita melodija bei ritmas. Anot to paties Dolino, McDonagh šiame filme pasiekė savo meistriškumo viršūnę ir kaip režisierius, ir kaip dramaturgas, kai ne tik žodis, bet ir pauzė tampa prasminga.

Vakarų A klasės kino festivalis nebūtų toks, jei nežengtų bent vieno politkorektiško žingsnio. Specialusis žiuri prizas buvo skirtas Jafarui Panahi už filmą „Jokių lokių“ („No Bears“, Iranas). Režisierius ir šįkart dalyvauti negalėjo, nes liepos mėnesį Irano valdžia jam skyrė nebe namų areštą, o šešerių metų kalėjimo bausmę dėl „demonstracijų kurstymo“. Akivaizdu, kad filmas pagerbtas ne tik dėl politkorektiškų priežasčių, mat ir naujausiame filme, baigtame prieš pat įkalinimą, Panahi bando suvokti kino vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje, svarsto apie ribą tarp fikcijos ir fakto, autoriaus atsakomybę, poreikį ieškoti pagalbos kine, kai gyvenimas tampa nepakeliamas.

Nors gal apdovanotieji filmai atrodo gana niūrūs, ne vienas festivalyje dalyvavęs kino kritikas ar apžvalgininkas akcentuoja, kad filmuose bandyta ieškoti vilties ir pasipriešinimo net pačiose sudėtingiausiose, krizinėse situacijose.

Parengė S. L.