Lietuviškų medijų nususimą liudija televizorių ekranuose nuolat demonstruojamas šalies gyventojų susižavėjimas savimi, garsenybių gyvenimo būdo bei jų kulinarinių sugebėjimų mėgdžiojimas ir, žinoma, didvyriai. Tarp pastarųjų svarbiausi sportininkai. Jų garbinimas (lydimas žodžių „sutriuškino“, „palaužė“, „nugalėjo“ ir pan.) man visada atrodė ryškiausias sovietinio mentaliteto reliktas nepriklausomoje Lietuvoje. Sportas buvo galinga sovietų propagandos atrama. Dabar ši funkcija tokia pat svarbi kaip ir tais laikais, kai lietuviai priešinosi režimui tik sporto salėse ar stadionuose. Puikybės pritvinkę Lietuvos krepšininkų sirgaliai ir sirgalės, LRT „Panoramos“ nufilmuoti Kelno lauko kavinėse dar prieš prasidedant krepšinio čempionatui, iškalbingai apibūdina, regis, didesnę tautos dalį. Sirgalių lūkesčiai skamba gana komiškai, ypač turint galvoje pirmųjų Lietuvos rinktinės „mūšių“ rezultatus. Su auksinėmis žuvelėmis ir miegančiomis krepšininkėmis fotografuojasi Lietuvos prezidentai, sportininkų šlovinimu prasideda žinios, o viena nyki žurnalistė net įsigudrino iš sportininkų lūpų plūstančias nykias banalybes paversti „firminiu“ LRT ženklu. Kokia tauta, tokie ir didvyriai, bet, blaiviai pasvarsčius, sportininkai juk dirba savo darbą, už kurį pelno deramą atlygį, o valstybės išmokos ir apdovanojimai dosniai dalijami ir jų treneriams bei aptarnaujančiam personalui.
Tauta ir jos didvyriai – viena Pierre’o Schoellero filmo „Liaudis ir jos karalius“ (LRT Plius, šįvakar, 9 d., 21.30) temų. Filmas nukelia į 1789-ųjų Paryžių. Bastilija ką tik sugriauta, miesto gatvėse sklando laisvės dvasia. Skalbėja Francuz (Adèle Haenel) ir valkata Bazilis (Gaspard Ulliel) apsvaigę nuo meilės ir revoliucijos. Kartu su savo draugais jie stebi įkurto Nacionalinio susirinkimo posėdžius ir tampa naujos politinės sistemos kūrimo liudininkais. Istorinėje freskoje, kurios vaizdai primena Jacques’o-Louis Davido drobes, o kai kurias jų detales pamiršo net patys prancūzai, Schoelleras suduria fiktyvius liaudies personažus ir istorines figūras. Vieną pastarųjų – revoliucinio teroro iniciatorių Maximilieną Robespierre’ą – suvaidino ir pas mus mėgstamas Louis Garrelis. Jis taip apibūdino filmo „žinutę“: „Nė vienas iš mano bendrapiliečių, net labai gerai išsilavinusių, nesugebėtų iškart išdėstyti revoliucijos chronologijos. Jakobinai, žirondistai – kas, iš kurios pusės ir kodėl. Todėl pirmiausia filmas – tai labai detali, net daugiasluoksnė rekonstrukcija. Be to, kad ir kaip juokingai tai skambėtų, bene svarbiausia Pierre’o ambicija buvo parodyti Prancūzijos liaudį. Vadovėliuose rašoma: liaudis sukėlė revoliuciją, liaudis paėmė Bastiliją. Liaudis ir dabar bet kuriuose politiniuose debatuose – abstraktus konceptas, ją galima aukoti bet kokiems tikslams. Bet kas iš tikrųjų buvo tie žmonės, kurie 1789 m. nuvertė monarchiją ar 2017-aisiais išrinko Macroną? Štai apie tai ir filmas.“
Kitoks Paryžius iškyla Charlie Chaplino 1923 m. sukurtoje „Paryžietėje“ (LRT Plius, 10 d. 21 val.). Filmo sumanymas gimė Chaplinui keliaujant po Europą. Režisierius kalbėjo: „Paryžietė“ bus pats svarbiausias iš mano filmų. (...) kad ir kas lauktų filmo – sėkmė ar žlugimas, vis dėlto manau, kad jis bus savitas ir vaidybos, ir veiksmo rutuliojimo požiūriu... Jame nebus sudėtingų efektų, tik žmogiškos kančios ir džiaugsmo pasireiškimas, ir dar humoro jausmas.“ Filmas buvo sumanytas kaip Ednos Purviance, kuri beveik dešimt metų vaidino Chaplino filmuose ir buvo jo partnerė, meistriškumo įrodymas, todėl ir Chaplinas „Paryžietėje“ suvaidina tik epizodinį stoties nešiko vaidmenį. Filmas buvo Purviance ir Chaplino atsisveikinimas.
Purviance herojė Mari – turtingo pagyvenusio vyro Pjero išlaikytinė. Paryžiuje ji sutinka jaunystės meilę Žaną. Jis tapo dailininku. Mari užsako jam portretą ir seni jausmai atgyja, bet Mari sunku pasirinkti. Ji priprato prie prabangaus gyvenimo...
Chaplinas didžiavosi filmu, tad kritika „Paryžietei“ jį labai įskaudino. JAV filmas sulaukė cenzūros įsikišimo, mat tema tiems laikams buvo drastiška. Ir nors cenzūros draudimai visada tik skatino žiūrovus, šįkart pavedė ir jie. Chaplino biografijos autorius Davidas Robinsonas rašė: „Kritikai sakė publikai, kad tai nuostabus meno kūrinys, bet Chaplino auditorija juo domėjosi ne kaip didžiu menininku – žmonės jį mylėjo, nes buvo juokingas.“
Televizijų nuomonė apie savo žiūrovus kartais taip pat kelia klausimų. Štai LNK (10 d. 16 val.) po sočių savaitgalio pietų siūlo pasižiūrėti Jameso D’Arcy dramą „Atsiminimai iš Italijos“ – pasakojimą apie Londono menininką Robertą (Liam Neeson), kuris atvyksta kartu su sūnumi į Toskaną skubiai parduoti po žmonos ir mamos mirties paveldėto namo. Bet namas apgriuvo ir teks jį remontuoti, o kartu ir sugrįžti į prisiminimus, kurie tėvą ir sūnų paskatins keistis. LRT Plius (15 d. 21.33) elitui siūlo jauno režisieriaus Frano Kranzo „Mišias“ (2021), kurių herojai yra dvi šeimos. Jos susitinka bažnyčios konferencijų salėje. Pokalbis bus sunkus, mat vienos poros sūnus sukėlė šaudynes mokykloje, kitos yra jų auka. Iš pradžių abi poros atrodo nedrąsios, bet palaipsniui vis labiau atsiveria, leisdamos kalbėti jausmams.
Galite mane smerkti, bet pasiilgau romantinių komedijų, todėl mielai pasižiūrėsiu Jonathano Levine’o „Be šansų“ (LNK, 10 d. 21.55). Jos herojai – viena įtakingiausių pasaulio moterų, JAV valstybės sekretorė Šarlotė (Charlize Theron), turinti šansų tapti pirmąja JAV prezidente, ir ekscentriškas, ką tik iš darbo išmestas žurnalistas Fredas (Seth Rogen), kuris vaikystėje karštai mylėjo Šarlotę. Susitikusi Fredą vakarėlyje, Šarlotė pasiūlo jam tapti jos kalbų rašytoju. Regis, tobulą politikę ir žolės mėgėją sieja šis tas daugiau, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Niūrus ir daug nemalonių naujienų žadantis politikos sezonas jau prasidėjo. „Be šansų“ taip pat primins apie ekologijos problemas, turtingas korporacijas, ideologijų kovas, lytinę diskriminaciją, skaitmeninių erdvių nusikaltimus, kvailus prezidentus bei pasipūtusius premjerus. Tačiau pasakų, ypač apie šių dienų pelenes, kūrėjai, regis, nuoširdžiai tiki, kad visos problemos yra išsprendžiamos. Užtenka tik žiupsnelio idealizmo, šiek tiek sveiko proto ir didelės meilės.
Jūsų – Jonas Ūbis
