Kinas
Audrey Diwan dramoje „Įvykis“ („L’événement“, Prancūzija, 2021) žiūrovams itin jautriai parodoma šūkio „asmeniška yra politiška“ (angl. personal is political) prasmė. Prie šio šūkio populiarinimo prisidėjo antros bangos feministės, kurios teigė, kad asmeninės moterų patirtys dažnai yra nulemtos politikoje įsisenėjusių patriarchalinių nuostatų bei lyčių nelygybės.
Pagrindinė filmo veikėja Ana, 23 metų literatūros studentė, susiduria su problema: supratusi, kad laukiasi, 1963 m. Prancūzijoje, kurioje abortai – kriminalinis nusikaltimas, ieško būdų nutraukti nėštumą. Neplanuotas nėštumas gali pasirodyti sena kaip pasaulis problema, ir moterų teisių aktyvistės nuolat kartoja, kad, uždraudus abortus, uždraudžiami tik saugūs abortai, nes moterys vis tiek ieškos būdų, dažnai pavojingų, nutraukti nėštumą. Net ir šiandien moterų teisė apsispręsti dėl nėštumo nėra savaime suprantamas dalykas, ji nuolat tampa diskusijų ir politinių sprendimų objektu. „Įvykis“ puikiai atskleidžia moterų reprodukcinių teisių ribojimo problematiką, pateikdamas ir platesnį moterų padėties ir seksualumo to meto Prancūzijoje kontekstą.
Filmo atmosfera kuriama taip, kad jaukiai įsipatoginti kino salės kėdėje žiūrint šį filmą labai sunku. Aborto tema, nors ir reikalinga bei neišvengiama, neretam žiūrovui bus „nepatogi“. Dažnai galvojama, kad tai labai asmeniška, ir vengiama praskleisti stereotipais apipintą nėštumo nutraukimo temos šydą. Bet galbūt už pačią temą dar „nepatogiau“ darosi matant Anos su kiekviena nėštumo savaite didėjančią neviltį. Laikas bėga, o problema išlieka. Jauna moteris supranta, kad buvimas šioje situacijoje yra labai vienišas reikalas. Aborto temos visuomenėje ir tarp medikų tabu ir reali kalėjimo grėsmė palieka Aną, atrodytų, beviltiškoje situacijoje. Vietomis filmas tarsi „peržengia“ į kūno siaubo (angl. body horror) žanrą, prie to prisideda ir siaubo filmus primenantys pavieniai garsai, sustiprinantys neišvengiamos pražūties jausmą. Tačiau tokią emocinę atmosferą atsveria Anos ryžtas. Nepaisant baimės dėl ateities ir vienatvės jausmo, pagrindinę filmo heroję palaužti sunku.
Kas yra kitas žmogus, atsakingas už padėtį, į kurią pakliuvo Ana, sužinome tik įpusėjus filmui. Žiūrovui neparodomas ir „lemtingas“ įvykis. Panašu, kad Ana sąmoningai nenori to prisiminti. Toks naratyvas taip pat atitraukia žiūrovą nuo „kam darė, jei negali gyventi su pasekmėm“ mąstymo ir koncentruojasi į kūno autonomijos ir laisvo apsisprendimo temą. Nepageidaujamo nėštumo atveju dalis visuomenės ar net artimieji dažnai linkę kaltinti moterį, tačiau čia režisierė labai tikslingai nepalieka erdvės tokioms interpretacijoms.
„Įvykis“ nufilmuotas (operatorius Laurent Tangy) taip, kad atrodo, jog žiūrovas beveik visą laiką seka Anai už nugaros, žiūri jai pro petį. Tai sukuria intymumo įspūdį. Jaučiame, kad ši istorija yra labai arti, pagrindinei veikėjai pradedame jausti empatiją, stebime, kas įvyks toliau. Anai tarytum pasakos herojei reikės įveikti begalę kliūčių, kad pasiektų savo tikslą. Šiame filme tikslas – laisvė. Laisvė nuo su lytimi susijusių visuomenės ir artimųjų lūkesčių, laisvė rinktis ateitį, laisvė būti savimi.
Ana per visą filmą kalba nedaug. Tai gana simboliška, turint omeny tuometinį moterų gyvenimo suvaržymą. Tiek Ana, tiek kitos moterys tarsi neturi balso. Tačiau Ana tylą atsveria ryžtingais savo veiksmais, ji tiesiog atsisako pasiduoti, nors kiti jai pataria „priimti savo likimą“. Filme taip pat subtiliai kvestionuojamas moterų seksualumo suvaržymas, „ištrynimas“ iš viešosios erdvės. Filme tiek vaikinams, tiek merginoms susilaikyti nuo sekso ir apsimesti, kad niekas apie tai negalvoja, yra sunku, tačiau merginas, apie kurias „sklando kalbos“, aplinka baudžia griežčiau. Nepageidaujamas nėštumas – taip pat tik merginų atsakomybė. Tai yra dar vienas įdomus lyčių nelygybės aspektas, perteikiamas „Įvykyje“.
Aną vaidinanti aktorė Anamaria Vartolomei palieka neišdildomą įspūdį. Ne veltui ji buvo apdovanota Lumière’ų prizu už geriausią aktorės darbą. Scenarijus parašytas remiantis autobiografiniu Annie Ernaux romanu, ir nors veiksmas vyksta 7-ojo dešimtmečio Prancūzijoje, istorija yra tiek pat aktuali šiandien. Jei ne subtilūs laikotarpį nusakantys ženklai, iš pradžių galima pagalvoti, kad Anos ir jos draugų gyvenimas verda šiandien. Tai rimtas filmas, priartinantis prie „nepatogios“, bet laikui nepavaldžios temos.
