Kinas
Rūta Birštonaitė
Skonių kelionės ir vartotojų teisės
Nauji filmai – „Meniu“
Marko Mylodo filmą „Meniu“ („The Menu“, JAV, 2022) turbūt pamiršiu vos baigusi apie jį rašyti, taigi skubu pasižymėti porą minčių.
Jonas Ūbis
Vaikai prisimena viską
Krėsle prie televizoriaus
Vaikystėje nebuvo filmų „visai šeimai“ – į kiną eidavau vienas, pats rinkausi filmus ir abejoju, ar šeštadieniais dirbę tėvai (laisvas savaitgalis atsirado vėliau) būtų pajutę malonumą žiūrėdami kokią nors kino pasaką. Šiuolaikiniai tėvai jau užaugo su kitokiomis pasakomis ir kitokiu kinu, ribos tarp filmų suaugusiems ir vaikams gerokai nusitrynė ir kino pasakos dažnai kupinos nuorodų į šeimos narių vaidmenis.
Augustė Nalivaikė
Kas naujo „Marvel“ visatoje?
Nauji filmai – „Juodoji pantera. Vakanda amžiams“
Drįstu teigti, kad gyvename superherojų ir komiksų adaptacijų aukso amžiuje. Veikėjų, gelbėjančių pasaulį, visatą, multivisatą ir t.t., pasiūla ekranuose (dideliuose ir mažuose) dar niekada nebuvo tokia didelė, o kokybės kartelė užkelta taip aukštai. Pasikeitė ne tik kino studijų, bet ir žiūrovų požiūris į šio žanro kūrinius – superherojų filmai turi atitikti aukščiausius gamybos, režisūros, vaidybos, kostiumų, scenarijaus standartus (be abejo, tai ne visada pavyksta). Pastaruoju metu superherojų filmai įtraukia ir kitų kino žanrų, pavyzdžiui, siaubo, trilerio, romantinės komedijos, elementus. Filmai, kurie kadaise buvo laikomi „moksliukų“ kultūros dalimi, pateko į mainstream’ą ir netgi pradėjo jame dominuoti.
Gina Kimantaitė
Moralinis kompasas
Pokalbis su kino režisiere Christina Tynkevych
Christina Tynkevych, šių metų „Scanoramos“ kino festivalyje pristačiusi savo debiutinį ilgametražį vaidybinį filmą „Kaip ten Katia?“ („Yak Tam Katia?“, Ukraina, 2022), priklauso jaunajai ukrainiečių režisierių kartai ir kuria filmus apie šiuolaikinį Ukrainos gyvenimą. Tynkevych filmai apkeliavo ne vieną tarptautinį kino festivalį, sulaukė svarbių paminėjimų ir apdovanojimų. Naujausiame režisierės filme pasakojama apie motiną, kuri per nelaimingą atsitikimą praranda dukterį ir ieškodama teisybės susiduria su moralinėmis dilemomis.
Džiuginta Gabrielė Radavičiūtė
Kanibalizmo paraštėse
Nauji filmai – „Kaulai ir visa kita“
Naujausias režisieriaus Lucos Guadagnino filmas „Kaulai ir visa kita“ („Bones and All“, JAV, Italija, 2022) pasakoja dviejų jaunuolių meilės ir savęs atradimo istoriją. Tiesa, jaunuoliai kiek išsiskiria savo prigimtimi – abu yra vienas kitą „užuodę“ kanibalai. Guadagnino kuria įtraukiantį kelio filmą, apimantį meilės, tėvų ir vaikų santykių bei tapatybės temas.
Jonas Ūbis
Tokie kaip žmonės
Krėsle prie televizoriaus
Metų pabaiga, kai dar reikia spėti užbaigti ne vieną darbą, sudalyvauti keliuose vakarėliuose ir nupirkti kalėdines dovanas, – tinkamas laikas pasižiūrėti Dominiko Mollio filmą „Naujienos iš Marso planetos“ (LRT, 10 d. 23.10) ir įsitikinti, kad gali būti blogiau. IT specialistas Filipas Marsas (François Damiens), kurį kiekvienas stengiasi apsukti aplink pirštą ir kuris levituoja sapne, pakliuvo į sudėtingą situaciją.
Gediminas Kukta
Laimėjo menas
„Scanoramos“ konkursinė programa
Šiemet dvidešimtmetį minėjusi „Scanorama“ pristatė naujieną – konkursinę ilgametražių filmų programą. Kaip suformulavo organizatoriai, tai „išskirtine estetika ir braižu pasižyminčių Europos kūrėjų filmų programa, skirta atrasti ir atkreipti dėmesį į drąsius ir originalius, už savo šalies ribų retai platinamus filmus“. Joje parodyti devyni filmai. Du iš jų – dokumentiniai. Vienas – lietuviškas.
Augustė Nalivaikė
Ką iš tikrųjų laidojame?
Nauji filmai – „Kapinynas“
Užgesus kino salės šviesoms jaučiausi kiek skeptiškai. Pastaruoju metu vis nusivildavau įvairių kino festivalių filmais (ypač dokumentiniais), kad ir kaip gerai jie būdavo pateikti iš rinkodaros pusės. Vis dėlto pasigirdus pirmiesiems garsams, o į akis skverbiantis šviesos spalvų mozaikas primenantiems kadrams, mano skepticizmas po truputį mažėjo, o nuostaba ir smalsumas Emilijos Škarnulytės „Kapinyno“ (Lietuva, Norvegija, 2022) atžvilgiu vis augo. Jaučiausi kaip muzikos ir vaizdų meditacijoje, kuriai pasibaigus dar ilgai galvojau apie tai, kokią dokumentinio kino patirtį man suteikė šis filmas.
Narius Kairys
Viskas yra prologas
Manto Kvedaravičiaus „Prologos“
Manto Kvedaravičiaus filmą, vaizduojantį apleistame tekstilės fabrike Atėnuose gyvenančių pabėgėlių iš Afrikos kasdienybę, galima apibrėžti kaip etnografinį filmą, kurio pagrindas yra stebėjimo kino estetika. Stebėjimo kinas atsisako dramaturgiškai nuoseklių siužetų, visažinio užkadrinio anonimiško balso, komentuojančio vaizdą, manipuliatyvaus ar iliustratyvaus garso takelio, o pirmenybę teikia ilgiems planams, perteikiantiems kasdienio gyvenimą ritmą, įvairiems kultūriniams ženklams ir iš pažiūros nereikšmingoms detalėms, tarkime, kiaušinio lukšto lupimui.
Jonas Ūbis
Apie vyrus – vėliau
Krėsle prie televizoriaus
Péterio Kerekeso dokumentinio filmo „107 motinos“ (LRT Plius, 5 d. 21.30) herojė Lesia atlieka bausmę Odesos kalėjime. Tai moterų pasaulis – matome skirtingo amžiaus kalines, prižiūrėtojas, kalėjimą aptarnaujantį personalą ir kartais, jei ne drabužiai, kuriuos jos vilki, būtų sunku atskirti, kas yra kas. Kalėjime gimė ir Lesios sūnus, tačiau mažąjį Kolią ji galės matyti tik paskirtomis valandomis. Berniukas liks kalėjimo vaikų skyriuje, kol jam sueis treji metai. Paskui arba sulauks šeimos globos, arba pateks į vaikų namus, nes Lesiai skirta septynerių metų bausmė.
