7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Moralinis kompasas

Pokalbis su kino režisiere Christina Tynkevych

Gina Kimantaitė
Nr. 40 (1447), 2022-12-09
Kinas
Christina Tynkevych
Christina Tynkevych

Christina Tynkevych, šių metų „Scanoramos“ kino festivalyje pristačiusi savo debiutinį ilgametražį vaidybinį filmą „Kaip ten Katia?“ („Yak Tam Katia?“, Ukraina, 2022), priklauso jaunajai ukrainiečių režisierių kartai ir kuria filmus apie šiuolaikinį Ukrainos gyvenimą. Tynkevych filmai apkeliavo ne vieną tarptautinį kino festivalį, sulaukė svarbių paminėjimų ir apdovanojimų. Naujausiame režisierės filme pasakojama apie motiną, kuri per nelaimingą atsitikimą praranda dukterį ir ieškodama teisybės susiduria su moralinėmis dilemomis.

 

 

Tarptautiniai festivaliai jums ne naujiena, tačiau kaip jaučiatės juose pristatydama savo debiutinį ilgametražį vaidybinį filmą? Kiek jums svarbus pripažinimas, pavyzdžiui, gauti apdovanojimai už „Kaip ten Katia?“ Lokarno kino festivalyje?

Tai klausimas su daugybe atsakymų, nes iš tiesų pastaruoju metu buvo labai sunku. Filmą pradėjome kurti kovido pandemijos pradžioje. Tuo metu manėme, kad nieko blogesnio jau negali nutikti. Kai turėjome išleisti filmą, prasidėjo karas. Vėliau sužinojome, kad mūsų laukia premjera Lokarno kino festivalyje, tai buvo pirmoji gera žinia.

 

Manau, yra dvi perspektyvos. Pirmiausia – kaip Ukrainos kūrėjams mums buvo svarbu atsidurti pasaulinėje arenoje, nes per filmus, per kultūrą galime kalbėti apie šalį, priminti pasauliui apie tai, kas vyksta. Suprantame, kad karas vyksta ne tik fronte, – tai ir emocijų, ir kultūrų karas. Rusija skleidžia daug propagandos, daug metų ji sėkmingai siuntė klaidingą informaciją į visą pasaulį, todėl svarbu pasakoti apie tai, su kuo susiduria ukrainiečiai, ir atverti mūsų patirtį.

 

Kalbant apie filmą, man tai buvo ilgas maratonas, dėl šio filmo dirbau penkerius metus. Taigi, man tikrai buvo svarbu, kad šis darbas būtų pastebėtas. Nors kai važiavome į Lokarno festivalį, nesitikėjau jokių apdovanojimų, tai buvo tarsi malonus bonusas, reiškiantis, kad filmas žiūrovus iš tikrųjų palietė. Nuo tada aplankėme dar porą festivalių ir tapo akivaizdu, kad dėl politinės padėties Ukraina yra dėmesio centre. Daugelis festivalių nori rodyti ukrainietiškus filmus, kalbėti apie Ukrainos kultūrą. Man tai labai malonu ir kaip režisierei, ir kaip Ukrainos pilietei.

 

Kodėl pasirinkote kurti istoriją apie kenčiančią motiną, kurią supa korupcijos pinklės? Ar galėtumėte papasakoti, kaip buvo rašomas scenarijus?

Idėja kilo iš trumpametražio filmo, kurį sukūriau prieš penkerius metus. Jis buvo vos dešimties minučių trukmės, su ta pačia aktore, kuri atliko pagrindinį vaidmenį filme „Kaip ten Katia?“. Tuomet taip pat turėjau panašių idėjų, panašių temų, bet suvokiau, kad trumpametražiame filme nepavyks įsigilinti į tokią sudėtingą temą, susijusią su sielvartu ir moralinėmis dilemomis. O trumpametražio filmo idėja atsirado laikraštyje perskaičius straipsnį apie tikrą įvykį, kai pagal iškvietimą atvykusi paramedikė susidūrė su praeityje ją išprievartavusiu vyru, kuriam turėjo gelbėti gyvybę. Ir nors tai tikrai įdomi moralinė dilema, vis vien buvo tarsi visos istorijos pradžios taškas. Tai atvedė prie filmo, kokį sukūriau dabar. Kaip minėjote, filmas susijęs su korupcijos tema, bet man norisi pabrėžti, kad jo esmė – moralinis moters, dirbančios paramedike, žlugimas. Šio žlugimo procese ji susiduria su daug sunkumų, jos vidinis moralinis kompasas sugenda. Man tai savotiška istorijos esmė. Tai tos moters patiriama vidinė kova.

 

Augau Ukrainoje ir turėjau tam tikrų idėjų dėl to, kas esu ir kokie mano principai, bet užaugęs susiduri su realiu gyvenimu ir supranti, kad iš tikrųjų labai sunku būti tokiu idealiu žmogumi, koks įsivaizdavai esantis. Kai gyvenimas įsibėgėja ir turi išgyventi, egzistuoti tam tikroje visuomenėje, supranti, kad čia vyrauja taisyklės, dėl kurių dažnai tavo moraliniai principai sugenda. Prieš pradėdama kurti filmą pirmiausia užduodu sau klausimus apie gyvenimą, į kuriuos neturiu atsakymo, ir vykstant filmo kūrimo procesui bandau juos rasti. Manau, toks mano būdas nagrinėti temą, bandant išsiaiškinti, kokios aplinkybės mus daro žmonėmis, peržengiančiais mumyse esančias moralės linijas. Filme nepateikiu jokių konkrečių atsakymų. Bandžiau pradėti pokalbį, kad žiūrovai atsidurtų pagrindinės veikėjos pozicijoje, galvotų, kaip elgtųsi susiklosčius tam tikroms situacijoms. 

 

Tame pačiame Lokarno kino festivalyje Anastasia Karpenko, sukūrusi pagrindinį vaidmenį jūsų filme, gavo apdovanojimą už geriausią aktorės darbą. Kaip ją atradote ir kaip kartu kūrėte dukters netekusios motinos personažą?

Tai gan įdomi ir truputį juokinga istorija. Anastasia profesionali aktorė, daugiausia dirbanti teatre ir televizijoje. Ukrainos sistema vis dar veikia taip, kaip ankstesnė sovietinė. Aktoriai mokosi vaidybos meno, tuomet yra priimami į teatrus ir negali keisti teatrų kaip Vakarų sistemoje. Taigi dauguma jų nuosekliai dirba savo teatruose, kartais pasirodo televizijoje. Dažnai kalbama apie tai, kad aktoriai dirbdami televizijoje praranda įgūdžius, dėl to tampa tam tikra prasme nuvertinami ir režisieriai jų nekviečia į filmų atrankas. Aktorių atrankos režisierė, su kuria dirbau, iš tiesų patarė nekviesti Anastasios vaidinti filme, mat pastaruoju metu ši daug dirbanti televizijoje. Pamaniau, jog tai šiek tiek ciniška, nes mūsų sritis nėra tokia stipri, kad kiekvienam aktoriui galėtų suteikti vaidmenų kine. Ir, žinoma, man neatrodo, kad televizijoje vaidinantis aktorius tampa netinkamas. Anastasią sutikau dar kurdama savo trumpametražį filmą, pakviečiau ją vaidinti be jokios atrankos. Dirbant kartu supratau, kiek daug ji gali duoti kaip aktorė.

 

Taigi, kai pradėjau rašyti filmo „Kaip ten Katia?“ scenarijų, jau žinojau, kad Anastasiai noriu patikėti pagrindinį vaidmenį. Rašant būtent ji buvo mano galvoje. Tai tam tikra privilegija, nes dažnai kurdamas personažus turi tik abstrakčią veikėjo idėją, o man jau viskas buvo daugmaž aišku. Apskritai mums buvo lengva dirbti kartu, gerai viena kitą jautėme, daug kalbėjomės. Neturėjome didelio biudžeto, todėl nebuvo ir galimybės tinkamai repetuoti prieš filmavimus – pagrindinis pasiruošimas vyko pokalbių metu. Pirmoji mūsų repeticija surengta jau filmavimo aikštelėje. Kadangi pasitikėjome viena kita, nebuvo sunku. Beje, Anastasia dalyvavo kiekvienoje filmo scenoje, todėl, priešingai nei kiti aktoriai, kurie pasirodė tik tam tikromis dienomis, ji kūrė savo personažą kasdien, galėjo lengviau sekti jo trajektoriją. Manau, ji puiki aktorė, ir tikiuosi, kad dėl šio filmo sulauks dar daugiau dėmesio.

 

 

Jei reikėtų apibūdinti jūsų filmo estetiką, paminėčiau, kad tai tarsi užspaustų emocijų ir skaudžių prisiminimų būsena. Vizualiai filme kontrastuoja fokusuotas vaizdas ir susiliejimas, tai greičiausiai perteikia veikėjos ribinę būtį ir netekties išgyvenimą?

Man buvo svarbu istoriją papasakoti iš pagrindinės veikėjos perspektyvos. Kaip jau minėjau, svarbiausias konfliktas vyksta jos vidiniame pasaulyje. Iš tiesų, apie tai būtų lengviau parašyti knygą, nes lengviau parodyti, kas vyksta žmogaus galvoje. Filme reikia viską perteikti vizualiai. Taigi toks vizualinis pasirinkimas – būdas priartinti žiūrovus prie to, ką jaučia pagrindinė veikėja kovodama su išoriniu pasauliu.

 

Intensyviausia scena, kurioje prasiveržia visos užgniaužtos motinos emocijos, įvyksta naktiniame klube, kai pasigirsta „Stekloboy“ daina ,,Ramunėlių laukas“. Kodėl pasirinkote būtent šią dainą ir kaip dainos žodžiai siejasi su veikėjos išgyvenimais? Beje, kodėl rašydama istoriją nusprendėte, kad Ana po dukters netekties praėjus nedaug laiko apsilanko naktiniame klube?

Tai nežinomos ukrainiečių grupės daina. Buvo sunku rasti tinkamą dainą, nes žinojau, kad ji filme pasigirs du kartus ir turės labai skirtingą kontekstą. Iš pradžių tai tiesiog linksma popdaina, kurią dainuoja vaikai. Buvau nusprendusi, kad ta pati daina vėliau turi sukelti aštrų nostalgijos ir sielvarto jausmą. Ne kiekviena daina veikia tokiomis skirtingomis konotacijomis ir tokiuose skirtinguose kontekstuose. Kol rinkausi, perklausiau įvairius šiuolaikinės ukrainietiškos muzikos grojaraščius ir ši daina man pasirodė tinkamiausia.

 

Jei kalbame apie sceną naktiniame klube, tai iš tiesų Ana ne pati pasirenka ten būti, o yra prikalbinama ir atsivedama švęsti draugės gimtadienio. Pirmą vakarėlio dalį ji tiesiog sėdi ir nieko nedaro, tačiau būtent ši daina sužadina jos emocijas. Tai labai normali psichologinė reakcija. Iš pradžių, kai atsitinka kažkas tokio sukrečiančio, nelabai supranti, kas įvyko, smegenys blokuoja visą informaciją, bet vėliau ateina emocijų išlaisvinimo momentas. Taip nutinka ir klube, kai daina ją paskatina leisti sau jausti. Po to Ana pereina į teisybės ieškojimo fazę. Akivaizdu, kad ji patiria stiprų dukters netekties skausmą ir šį skausmą bando sublimuoti į kovą už teisingumą. Ji mano, kad gali sau padėti, jei pasieks teisingumą, tačiau pamažu vis labiau nusivilia.

 

Kas jums padėjo visus penkerius metus, kai kūrėte filmą ir siekėte įgyvendinti savo idėją? Ką buvo svarbiausia išlaikyti kaip kūrėjai susiduriant su sunkumais?

Manau, sunkiausia dalis – bendras pasiruošimas. Žinoma, per tuos penkerius metus būta skirtingų etapų, kai buvo rašomas scenarijus, ieškoma finansavimo ir partnerių, filmas pristatomas pitching’uose. Turbūt per šiuos metus man svarbiausia buvo neprarasti savęs ir vis iš naujo prisiminti, kodėl pradėjau kurti šį filmą. Pamenu, likus porai dienų iki filmavimų buvau tokia išsekusi, kad pasakiau sau, jog nebenoriu eiti į filmavimo aikštelę. Kai vis dėlto nuėjau, mano požiūris pasikeitė. Debiutuojančiam filmų kūrėjui sunkiau, nes reikia daug žmonių įtikinti, kad filmas vertas jų laiko ir resursų. Tai atima daug energijos. Bet vėlgi, žinojimas, kad kiekvienas mažas žingsnis filmo sukūrimo link yra tarsi maža pergalė, iš tiesų padeda. Reikia eiti, ir tik judant į priekį viskas tampa aiškiau.

 

Sukūrėte posovietinės Ukrainos kartos portretą savo ankstesniame dokumentiniame filme „Karta 91“ („Pokolinnya ’91“, 2019). O kaip jūsų naujausias vaidybinis filmas įsilieja į bendrą šiuolaikinio Ukrainos kino panoramą?

Atsitiko taip, kad maždaug iki 2014 m. mes iš tikrųjų neturėjome kino industrijos. Po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija pasisavino visas kino sistemos liekanas. Ukrainoje 1991–2014 m. kinas beveik nebuvo finansuojamas. Vieninteliai dalykai, kuriuos kūrėme, – televizijos serialai ir reklamos. Po 2014 m. Maidano revoliucijos naujas kino fondas pradėjo finansuoti debiutuojančius kino kūrėjus, imta finansuoti besikuriančią Ukrainos kino industriją. Per pastaruosius dešimt metų užauginome naują kino kūrėjų kartą. Taigi, manau, savotiškai ironiška, kad šie metai buvo aktyviausi visoje Ukrainos kino istorijoje. Beveik kiekviename A klasės kino festivalyje vyko ukrainietiškų filmų premjeros.

 

Ironiška, nes tai metai, kai vyksta karas. Ironiška dėl to, kad geriausiu atveju artimiausius dvejus trejus metus finansavimo neturėsime. Todėl ateinančius kelerius metus bus tarpas, nes tam nėra pinigų, o pusė Ukrainos kino kūrėjų yra karo lauke ir patys kovoja. Yra tik dalis kuriančių dokumentiką. Dokumentiniai filmai gali būti kuriami turint mažą biudžetą ir sudėtingomis aplinkybėmis, o kurti vaidybinius, kainuojančius kur kas daugiau, pernelyg rizikinga, nes bet kurią dieną viskas gali žlugti. Pagrindinė problema – kad be vietinio fondo praktiškai neįmanoma pradėti bendros produkcijos su kitomis šalimis. Būtent tuo dabar daugiausia užsiima Ukrainos prodiuseriai.

 

Taigi, kaip sakiau, per pastaruosius dešimt metų radosi nauja kino kūrėjų karta, kuri yra jauna, integruota į Europos kino pasaulį, daug keliaujanti ir suvokianti, kas vyksta šiuolaikiniame kine. Nežinau, kas bus po poros metų, bet dabar Ukrainos kinas yra geros būklės, jei lygintume su Europos kino kokybe. Labai tikiuosi, kad to neprarasime dėl karo.

 

Dėl ko dar kyla nerimas? Dėl didžiulės traumos dauguma filmų, tiek dokumentinių, tiek vaidybinių, pasakoja apie karą, nes žmonėms šią patirtį reikia kažkaip apdoroti. Mes daug apie tai kalbame, bet nenorime sudaryti vaizdo, kad esame šalis, eksportuojanti filmus tik apie karą, nes yra ir kita gyvenimo pusė. Taigi, manau, tai mums taip pat bus nemažas iššūkis.

Christina Tynkevych
Christina Tynkevych
„Kaip ten Katia?“
„Kaip ten Katia?“
„Kaip ten Katia?“
„Kaip ten Katia?“
„Kaip ten Katia?“
„Kaip ten Katia?“