7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Viskas yra prologas

Manto Kvedaravičiaus „Prologos“

Narius Kairys
Nr. 39 (1446), 2022-12-02
Kinas
„Prologos“
„Prologos“

Manto Kvedaravičiaus filmą, vaizduojantį apleistame tekstilės fabrike Atėnuose gyvenančių pabėgėlių iš Afrikos kasdienybę, galima apibrėžti kaip etnografinį filmą, kurio pagrindas yra stebėjimo kino estetika. Stebėjimo kinas atsisako dramaturgiškai nuoseklių siužetų, visažinio užkadrinio anonimiško balso, komentuojančio vaizdą, manipuliatyvaus ar iliustratyvaus garso takelio, o pirmenybę teikia ilgiems planams, perteikiantiems kasdienio gyvenimą ritmą, įvairiems kultūriniams ženklams ir iš pažiūros nereikšmingoms detalėms, tarkime, kiaušinio lukšto lupimui. Kaip teigia antropologas Lucienas Castaing-Tayloras (jo ir Vérénos Paravel naujausią kūrinį „De humani corporis fabrica“ rodė šiųmetė „Scanorama“), taip tikimasi leisti patiems vaizdams ir garsams atverti daugiasluoksnę realybę ir sykiu įtraukti žiūrovą(-ę) į aktyvų reikšmės konstravimo procesą. Visa tai, be abejonės, būdinga ir Kvedaravičiaus filmui.

 

Maža to, „Prologos“ (Lietuva, Graikija, Uganda, 2021), kuriuo, pasak Kvedaravičiaus, siekiama parodyti šiandieninę Europos krizę „taip, kaip ją mato tie, kurie dažniausiai ir yra dramatiški kino ar kitų vaizduojamųjų priemonių objektai“, buvo sukurtas bendradarbiaujant su sudaniečiu rašytoju Mehdi Mohammedu. Filme Mohammedas atsiskleidžia ne tik kaip veikėjas, bet ir kaip bendraautoris – jis yra vienas iš keturių „Prologos“ operatorių, savarankiškai nufilmavęs daug scenų. Jeanas Rouchas šį metodą, kurį perėmė daugelis vėlesnių etnografinio kino kūrėjų, vadino „bendrąja antropologija“. Anot prancūzų antropologo, būtent taip etnografinis kinas ima veikti kaip savotiška platforma, kuri leidžia tiek užsimegzti kitoniškam santykiui tarp antropologo ir jo tiriamos bendruomenės, tiek kultūriniam Kitam emancipuotis ir iš pavaldinio (angl. subaltern) tapti veikėju (angl. agent).

 

„Prologos“ pirmąsyk žiūrėjau 2019-aisiais – su „Nepatogaus kino“ kolegomis svarstėme įtraukti jį į tų metų festivalio programą. Savo turiniu ir forma filmas idealiai tiko festivaliui, tačiau per aptarimą visi priėjome prie panašios išvados – filmui kažko trūksta, tarytum nebūtų iki galo užbaigtas. Matyt, panašiai mąstė ir pats režisierius: nors mes ir sutikome surengti „Prologos“ premjerą, Kvedaravičius nusprendė kol kas šio savo filmo žiūrovams nerodyti. (Užtat tais pačiais metais Venecijos kino festivalyje įvyko „Partenono“, kito Kvedaravičiaus filmo, pasaulinė premjera. Tarp „Partenono“ ir „Prologos“ yra nemažai sąsajų įvairiais lygmenimis: tiek konceptualiu, tiek estetiniu, tiek gamybiniu. Apskritai, remiantis pranešimu žiniasklaidai, pastarojo filmo sumanymas kilo kaip tik tada, kai Kvedaravičius Graikijoje atliko lauko tyrimą ruošdamasis filmuoti „Partenoną“.) Šis „kol kas“ užsitęsė trejus metus – tik dabar, 2022 m., kai, deja, nebeįmanoma režisieriaus paklausti, ko gi filmui trūko, kad jis galiausiai taptų filmu, įvyko „Prologos“ premjera: pasaulinė – Lokarno kino festivalyje, o lietuviška – „Scanoramoje“.   

 

Antrąsyk „Prologos“ žiūrėjau ne Šveicarijoje ir ne Lietuvoje, o Sicilijoje. Jei tiksliau – Katanijoje, San Berilo rajone, kur nuomojuosi butą (taigi, kad ir kaip būtų gaila, ne kino festivalyje ar kino teatre, o ir vėl per kompiuterio ekraną). San Berilas, esantis vos kelios minutės pėsčiomis nuo reprezentacinių Katanijos vietų, yra vadovėlinis gentrifikacijos pavyzdys. Rajono pakraštyje sukinėjasi tik tokie kaip aš turistai, laikinai apsistoję per airbnb išsinuomotuose euroremontiniuose butuose ar trumpam užklystantys nusifotografuoti prie dailiai išpieštų bei vazonais su gėlėmis apkabinėtų sienų, o paėjus šiek tiek giliau, taip sakant, pasukus už kampo, patenkama į kitą – tikrąjį – pasaulį: prieglobsčio ieškotojų, besiglaudžiančių apleistuose rajono namuose, ir prostitučių, kurios nuo seno dirba ir gyvena San Berile – Katanijos raudonųjų žibintų kvartale.

 

Kartkartėmis, siaura gatvele praeidamas pro šias moteris, – didžioji jų dalis iš Afrikos,– sėdinčias lauke ant baltų plastikinių kėdžių (Italijoje gatvės prostitucija nėra draudžiama), pro praviras duris pamatau vieną iš kambarių, į kurį jos vedasi savo klientus: dvigulė lova, kriauklė ir mėlyna neoninė šviesa. Čia, regis, esu buvęs ir aš – juk taip prasideda „Prologos“: neoninės šviesos apšviestame viešnamio kambaryje ant lovos guli vidutinio amžiaus juodaodis vyras, kuris po kurio laiko pakyla, retkarčiais žvilgtelėdamas pro nuleistas ant lango žaliuzes pradeda vaikščioti po kambarį, kol sukoncentruoja žvilgsnį į ant sienos kabantį veidrodį ir ima aimanuoti, sykiu graudulingai progiesmiu kartodamas nerišlius žodžius.

 

Patikrinti to nepatikrinsiu, bet esu įsitikinęs, kad šios tarytum importuotos iš „Partenono“ liminalios scenos, kurioje realybė tampa fiktyvi, o fikcija – reali, nebuvo 2019 m. matytoje filmo versijoje, apsiribojusioje gryna stebėjimo kino estetika. Gal būtent ši partenoniška scena ir yra ta trūkstama dalis, kuri galiausiai filmą pavertė filmu? Jei taip, vienintelis dalykas, kurio anąkart trūko „Prologos“, yra būtent prologas.

 

Literatūriniu terminu „prologas“, kilusiu iš antikinės dramos (tai spektaklio dalis prieš įžengiant į sceną chorui), žymima kokio nors – pramanyto ar besiremiančio tikra patirtimi – pasakojimo įžanga. Tačiau Kvedaravičius šiuo prologu siekia ne įvesti žiūrovą(-ę) į kontekstą ar supažindinti su protagonistu, o palikti, kaip jis sakė Stasiui Baltakiui kalbėdamas apie jam patinkančius meno kūrinius, „vietos nežiniai, kuri traukia, kurią norisi įveikti“. Šiuo atžvilgiu filmas tarsi patvirtina posakį, kad viskas iš tiesų yra prologas, nors dažnai mums ir atrodo priešingai.

„Prologos“
„Prologos“
„Prologos“
„Prologos“
„Prologos“
„Prologos“
„Prologos“
„Prologos“
„Prologos“
„Prologos“
„Prologos“
„Prologos“