Kinas
Žiūrint latvių režisieriaus Viesturo Kairišo vaidybinį filmą „Sausis“ („Janvāris“, Latvija, Lietuva, Lenkija, 2022) sunku į šalį nuvyti mintį, kad jį geriausiai supras ir pajaus tie, kurie 1990-aisiais patys buvo filmo herojų amžiaus. Nors, pasak režisieriaus, tai nėra autobiografija, filme rodomų įvykių metais jis pats buvo devyniolikmetis kino mylėtojas. Tad filme matomos būdingos detalės, aplinka, pati laikmečio pajauta – autentiški. „Sausis“ – intymi, asmeniška, tačiau kartu ir kolektyvinė visos kartos istorija. Tų, kurie savo nerūpestingą jaunystę ir brandą (galbūt kartais net priverstinę) išgyveno lūžio laikotarpiu.
1991 m. sausio įvykių fone susipažįstame su devyniolikmečiu Jaziu (Kārlis Arnolds Avots), iš rankų nepaleidžiančiu mėgėjiškos 8 mm kameros, kadaise priklausiusios tėvui, ir svajojančiu būti kino režisieriumi. „Galėtum būti kaip Tarkovskis, tik Latvijoje“, – sako jo mama (veikiausiai ne iš didelės meilės menui, bet praktiniais sumetimais – labiau už viską ji nenori, kad sūnų pašauktų tarnauti į sovietų armiją). Tokie patys kino ir jaunatviško maišto užvaldyti ir jo draugai – kinas formuoja jų savimonę bei vertybes. Visus vienija kūrybinių idealų paieškos, noras būti kažkuo kitu ir siekis, kad kuriama kino kalba atspindėtų jų asmenybę (ypač kai toji asmenybė patiems vis dar nėra iki galo aiški). Per Jazio ir jo draugų kasdienybę filme stebime ir jaunosios kartos, ir visos valstybės virsmą.
Savo struktūra „Sausis“ kiek primena išplėštą dienoraščio lapą: naratyvas ne visada sklandus ir nuoseklus, o pačiame pasakojime – daug asmeninių potyrių, jausenų. Nuo sekimo idealais iki nusivylimo jais (ir savimi), nuo pirmosios seksualinės patirties – nejaukios, gėdingos ir atpažįstamos – iki konkurencinio pavydo ir išsiskyrimo su mylimąja Ana (Alise Danovska), nuo jaunatviško maištavimo prieš viską iki supratimo, kur yra tavo vieta. Intymaus dienoraščio įspūdį sustiprina 8 mm juostoje pagrindinio filmo herojaus Jazio užfiksuoti buitiniai kadrai, kuriuose – lėtas savo kelio ir braižo ieškančio jaunuolio gyvenimas: mylimosios kontūras už užuolaidos šydo ar tekanti upė su ledo lytimis.
Tad kasdienybės jausenų „Sausyje“ gerokai daugiau nei istorinių įvykių, nors savaime filmui tai nėra trūkumas – akivaizdu, kad režisieriui už sausus faktus įdomiau tai, ką reiškia gyventi, augti, formuotis jų fone, ypač kai esi jaunas. Tačiau kyla abejonių, ar filmas bus suprastas visų amžiaus grupių žiūrovų: paaiškinimų čia mažai, o laikmečio detalės geriau atpažįstamoms tiems, kurie jas matė savomis akimis. Kitiems beliks nostalgiškos nuotrupos – kaip kad prisiminimai apie videonuomos punktus (jei dar spėjo pasinaudoti jų teikiamomis galimybėmis) ir piratines vaizdajuostes su neprofesionaliu įgarsinimu ar gal net lengvai ironišką šypseną dėl savo universalumo kelianti sinefilijos tema, nes daugelio meilė kinui prasidėjo nuo tų pačių pavardžių, kurias kaip maldą kartoja jaunieji filmo herojai: Tarkovskis, Bergmanas, Herzogas.
Filme pasirodo ir reali latvių kino pasaulio figūra – kino režisierius Juris Podniekas (Juhan Ulfsak). Nežinia, kiek filme sukurtas jo personažas yra tikroviškas: čia režisierius kalba klišėmis, mėgaujasi savo autoritetu ir juo susižavėjusių jaunųjų kino kūrėjų dėmesiu. Galbūt net Aną dirbti pas save jis pakvietė visai ne dėl to, kad patiko jos sukurtas muzikinis klipas. Tačiau šis inkliuzas – mažas režisieriaus nusilenkimas Latvijos kino istorijai: Podniekas aktyviai fiksavo Baltijos šalių nepriklausomybės kovas, jų metu žuvo ir du režisieriaus operatoriai.
Stiprioji „Sausio“ pusė – savalaikė istorijos perspektyva. Filmo herojai leidžia dienas iki galo neįsisąmoninę, kokiu laikotarpiu gyvena. Viskas painu ir miglota, neišsigryninę – veikėjų ir visuomenės sąmonėje dar nėra susiformavusi laiko distancija, vėliau leidusi įvykius vertinti kaip istoriškai lemtingus. Kartu nėra ir herojiško patoso, neretai lydinčio filmus istorinėmis temomis. Filme neegzistuoja ir juoda–balta individų takoskyra, tai puikiai parodo po vienu stogu gyvenanti Jazio tėvų šeima, tapusi visuomenėje egzistuojančių prieštaravimų koncentratu. Jazio motina (Baiba Broka) aktyviai kovoja prieš jaunuolių šaukimą į sovietų armiją ir palaiko nacionalinį judėjimą, o tėvas (Aleksas Kazanavičius) vis dar priklauso Latvijos komunistų partijai. Nepaisant nuolatinių ironiškų motinos pastabų apie tėvo padėtį, jų šeimoje vyrauja meilė ir tarpusavio parama.
Iš tiesų Jazis – labai antiherojiškas veikėjas. Jis vidutiniškas, ne itin įdomus, naivus, nepažįstantis savęs, pavydus (taip pat ir mylimajai), kompleksuotas. Net į Vilnių jis išvyksta visai ne todėl, kad norėtų dalyvauti politinių įvykių sūkuryje, – tiesiog ten dirbti su kitu režisieriumi išvažiavo jo buvusi mergina. Tik dėl šių bruožų Jazis tampa gerokai tikresnis ir artimesnis. Lūžio tašku jo gyvenime tampa naktis užbarikaduotose Rygos gatvėse. Tragiška naktis virsta savotiška Jazio iniciacija į suaugusiųjų gyvenimą. Nebelieka jaunatviško maksimalizmo deklaruojant, kad „mirsi, jei negalėsi kurti filmų“, ankstesnio naivumo, noro būti panašiam į „visus tuo tarkovskius“. Ateityje Barikadų dienos virs Latvijos istorija, bet filme jos – asmeninė patirtis, leidusi Jaziui ir panašiems į jį suprasti, ką turi daryti ir kur yra jų vieta.
