Meilė, mirtis ir prekybos centrai

Naujausias Noah Baumbacho filmas „Baltasis triukšmas“ („White Noise“, JAV, D. Britanija, 2022) – tai Dono DeLillo satyrinio romano, kuriame pasitelkus distopijos ir mokslinės fantastikos priemones kalbama apie vartojimo kultūrą, mirties baimę, konspiracijos teorijas ir žmogaus sukeltas ekologines katastrofas, ekranizacija. Filme pasakojama apie 9-ojo dešimtmečio amerikiečių vidurinės klasės šeimą ir katastrofą, kuri sujaukia jų kasdienybę. Džekas (Adam Driver) – istorijos profesorius, „Hitlerio studijų“ įkūrėjas, savo paskaitose įsijaučiantis į pamokslininko vaidmenį. Namie – jis paprastas keturių vaikų tėvas, gyvenantis su žmona Babete (Greta Gerwig). Netoliese nuo bėgių nuvažiuoja traukinys, vežantis chemines medžiagas. Išsiskiria itin nuodingų dūmų debesis, dėl kurio miestelis evakuojamas. Taip susidaro vis didėjanti automobilių spūstis, primenanti tiek Jeano-Luco Godard’o „Savaitgalį“, tiek  Davido Cronenbergo „Autokatastrofą“. Tačiau viskas nurimsta taip pat greitai, kaip ir prasidėjo. Džekas tiki, kad netrukus mirs, o Babetė toliau geria paslaptingas tabletes, kentėdama nuo didelio užmaršumo. Kol tebėra prekybos centras, viskas atrodo gerai. O gal taip ir yra?

Pateikiame fragmentus iš Weso Andersono ir Baumbacho pokalbio apie „Baltąjį triukšmą“, kuris nuo gruodžio 30 d. prieinamas „Netflix“ platformoje. Pokalbis publikuotas „Netflix Queue“ portale.

Andersonas: Manau, kad tai pirmas kartas, kai režisuoji ekranizaciją.

 Baumbachas: Teisingai.

A: Režisūra yra medžiagos interpretavimas, ar ne?

B: Pagalvojau apie mūsų draugą Brianą De Palmą, nes jis režisavo savo parašytus scenarijus ir ekranizacijas, pavyzdžiui, „Žmogus su randu“ („Scarface“, 1983), „Neliečiamieji“ („The Untouchables“, 1987) ir „Užpūsti“ („Blow Out“, 1981) ar „Aprengtas žudyti“ („Dressed to Kill“, 1980), kurie yra labai aiškūs Briano kūriniai. „Baltasis triukšmas“ nėra visai toks, nes tai adaptacija, bet daug ką lėmė laikas. Po „Santuokos istorijos“ („Marriage Story“, 2019) man atrodė, kad jau pritrūko idėjų. Tam tikra prasme jutau palengvėjimą, kad nežinau, ką noriu daryti. Tada iš naujo perskaičiau DeLillo romaną, tai sutapo su pandemija, ir pagalvojau, kad knyga labai gerai išreiškė mano jausmus. Ne tik idėjos, bet ir knygos tonas bei atmosfera atliepė tai, kaip tuo metu man atrodė pasaulis, tą nerealumo jausmą.

A: Nukreipsiu mus kita linkme. Prisimenu, kartą Paryžiuje vedžiau pokalbį su Barbetu Schroederiu apie jo filmą „Baro musė“ („Barfly“, 1987). Pradėjau žodžiais: „Vienas dalykas, kuris man patinka „Baro musėje“, yra tai, kad jo veiksmas vyksta tokioje niūrioje vietoje, bet jis daro sapnišką įspūdį. Jis švyti.“ Schroederis atsakė: „Tai viskas, ko nekenčiu kine. Visiškai nemėgstu sapniškumo. Norėjau, kad filmas būtų tikroviškas.“ O aš pasakiau: „Manau, kad jums puikiai pavyko viskas, ko nekenčiate.“

B: Kartą skridau lėktuvu su Davidu Cronenbergu ir prisipažinau jam: „Man patinka, kad jūsų filmai yra tarsi kitoje erdvėje. Aš atpažįstu pastatus, bet kartu ne. Perkeliate į tokią sapnišką erdvę, kur nusitrina realybės ribos“. O jis atsakė: „Tai tiesiog Torontas. Aš filmuoju Toronte.“

A: „Baltasis triukšmas“ – didelis filmas su milžiniškomis dekoracijomis, tam tikra prasme mokslinė fantastika. Būtent tai, ką Cronenbergas neigia darantis. Vienas dalykas, kuris mane pribloškė šiame filme, yra tai, kad jis „spilbergiškas“: šeima, katastrofa, bet jame labai daug kalbama. Filmas itin literatūriškas. Manau, tai labai neįprastas derinys. Ar gali apie tai papasakoti?

B: Knyga, be abejo, labai literatūriška, joje vartojamas žargonas, televizijos reklamos ir sporto pranešėjų komentarai – visa ši išgirsta kalba, kurią vėliau įsisavina šeima. Man atrodė, kad galbūt tai galima pritaikyti ir filme. Galvojau apie tą laikotarpį, nes jis sugrąžino mane į vaikystę; tuo metu atradau kiną. Pamaniau, na, gal yra tam tikra amerikietiška kino kalba, ja būtų galima išreikšti kai kuriuos dalykus, kurie labiau literatūriniai. Taip pat norėjau panaudoti skirtingų žanrų, filmų ir kitų režisierių stilistiką taip, kad ji būtų pažįstama žiūrovams. Pačiai knygai būdinga labai neįprasta, ypatinga kokybė, tačiau joje naudojami gerai pažįstami tropai ir dalykai, kurie įtraukia.

A: Ar kada anksčiau dirbai su scenografu Jessiu Gonchoru ir kompozitoriumi Danny Elfmanu? Kokia tai buvo patirtis?

B: Tikrai buvo įdomu dirbti su jais abiem. Jessis sukūrė visą prekybos centrą. Tai neįtikėtina. Ir motelis buvo pastatytas. Tiltai tikri, bet motelio nebuvo. Daugelis interjerų yra dekoracijos, nes mums reikėjo erdvės. Jessis fantastiškas. Danny taip pat. Iš karto pagalvojau apie Danny dėl žanrų kaitos; jis gali padaryti kažką, kas būtų vientisa, apimtų visus skirtingus elementus.

A: Gal galime pakalbėti apie filmo pabaigą, šokį. Jamesas Murphy (iš grupės „LCD Soundsystem“) parašė puikią dainą. Kada pasakei: štai kaip viskas baigsis?

B: Tos scenos nėra knygoje, ji baigiasi prekybos centre. Filmas toks žodingas ir jame tiek daug idėjų, kad pamaniau, jog taip pabaigti filmą – gera mintis. Mes su choreografu Davidu Neumannu peržiūrėjome daugybę įvairių kultūrų gedulo ir mirties šokių, ir daugelis jų buvo gana džiaugsmingi bei labai išraiškingi. Taigi pabaigos scena – apsipirkimo ir mirties derinys, kuris kartu yra gyvenimo šokis.

Parengė I. V.