Nesibaigiantis reginys, arba gyvenimo teatras

Švenčiant kino šimtmetį Marcelio Carné „Galiorkos vaikai“ („Les Enfants du Paradis“, 1945) pripažintas geriausiu visų laikų prancūzų filmu. Dabar sunku patikėti, bet šis monumentalus, 190 minučių trunkantis filmas kurtas okupuotoje Prancūzijoje, kai buvo sunku gauti ir reikiamų medžiagų, ir atitinkamą finansavimą tokiam ambicingam reginiui. Beveik trejus metus kurti „Galiorkos vaikai“ pasirodė ekranuose, kai šalis jau buvo laisva. Filmo premjera Paryžiuje 1945 m. kovo 9 d. tapo dovana prancūzams ir kartu pareigos jausmo, dvasios stiprybės ir noro kurti simboliu. Sulaukti tarptautinio pripažinimo „Galiorkos vaikams“ padėjo Venecijos kino festivalio prizas bei „Oskaro“ nominacija scenarijaus autoriui  Jacques’ui Prévert’ui.

„Galiorkos vaikus“ galima vadinti poetinio realizmo krypties (kai kuriose šalyse ji vadinama juoduoju poetiniu realizmu, kai kuriose – juoduoju romantizmu) kulminacija. Carné (1909–1996) XX a. 4-ajame dešimtmetyje tapo šio reiškinio sinonimu. Prancūzų poetinis realizmas pasižymėjo didžiuliu pesimizmu: vieniši filmų veikėjai dažniausiai pasmerkti pralaimėti, jų niekas nesupranta, o visuomenė atstumia. Net jei nusišypso laimė, ji trunka akimirksnį, nes likimas negailestingas.

Carné stilius – tai preciziška dramaturgija, tobula scenografija, alegoriški personažai, poetiški dialogai, kuriantys neišvengiamo pralaimėjimo atmosferą. Ryškiausias tarpukario šio stiliaus pavyzdys – taip pat kartu su Prévert’u Carné kurtas filmas, 1938 m. pasirodžiusi „Ūkų krantinė“ („Le Quai des brumes“). Tai pasakojimas apie nuo policijos bėgantį kareivį dezertyrą, kuris tikisi iš Havro uosto išplaukti į kitą gyvenimą. Jis sutinka merginą, bet jų meilė pasmerkta. Pilki, tamsos, miglos ir lietaus persmelkti filmo kadrai pabrėžė beviltiškos veikėjų kovos su blogiu atmosferą.

Antrojo pasaulinio karo metais Carné liko Prancūzijoje, kur vokiečiai kontroliavo kino gamybą, įvedė cenzūrą (ji veikė ir neokupuotoje šalies dalyje), o nacių propagandos ministras Josephas Goebbelsas rašė, kad „prancūzai turi tenkintis lengvais, tuščiais, net šiek tiek kvailais filmais“. Smerkiamas už dekadentišką savo filmų nuotaiką, homoseksualumą ir simpatijas žydams režisierius iš vokiečių okupuoto Paryžiaus išvyko į Nicą – tai buvo neokupuota Viši vyriausybės valdomos Prancūzijos dalis. Svarbu buvo ir tai, kad ten jau gyveno Prévert’as, slapstėsi žydai – nuolatinis Carné bendradarbis dailininkas Alexandre’as Trauneras ir kompozitorius Josephas Kosma.

Kaip ir dauguma šalyje likusių režisierių, Antrojo pasaulinio karo metais Carné atsisakė šiuolaikinės tematikos. 1943 m. rugpjūčio 16 d. Nicoje, „Victorine“ studijoje, prasidėjo „Galiorkos vaikų“ filmavimas. Filmui buvo skirta milžiniška 58 milijonų frankų suma. Tai reiškė galimybę pabėgti į fantaziją, į istoriją, į pasaką.

Sumanymą pasufleravo aktorius Jeanas-Louis Barrault, papasakojęs Carné dramatišką garsaus pantomimos meistro Jeano-Gaspard’o Deburau, kurio pseudonimas buvo Baptiste’as, gyvenimo epizodą. Istorija paprasta: gindamas meilužės, kurią gatvėje užpuolė ir įžeidinėjo kažkoks vargeta, garbę, Deburau jam tvojo lazda, bet, matyt, per stipriai, nes žmogus mirė. Deburau stojo prieš teismą. Į posėdžius ateidavo visas Paryžius, bet net ne tam, kad stebėtų šį teisingumo spektaklį, o kad pirmą kartą išgirstų garsųjį mimą kalbantį. Prévert’as parašė scenarijų „Funambules“, tačiau „Galiorkos vaikai“ vis dėlto pasakoja jau kitą istoriją.

„Galiorkos vaikai“ susideda iš dviejų dalių –„Piktadarių bulvaras“ („Boulevarde du Crime“) ir „Baltasis žmogus“ („L’homme Blanc“). Filmas perkelia į pirmąją XIX a. pusę ir pasakoja tikrą dviejų Paryžiaus teatrų aktorių – mimo Baptiste’o (jį ir suvaidino Barrault) ir svajojančio apie Shakespeare’o dramas tragiko Frédéricko Lemaître’o (Pierre Brasseur) – konkurencinės kovos istoriją. Autentiškas personažas – ir Pierre’as-François Lacenaire’as, nusikaltėlis ir rašytojas. Filmo veikėjai yra aktoriai, su jais susiję žmonės ir žiūrovai. Didžioji istorijos dalis vyksta scenoje ir teatro užkulisiuose, kur mezgasi romanai, o gyvenimas maišosi su vaidyba. Aplink lemtingąją moterį – gražuolę Garans – sukasi keturi ją įsimylėję vyrai: nedrąsusis Baptistas, pradedantysis aktorius, cinikas, suvedžiotojas Lemetras, elegantiškas anarchistas ir žudikas Lasneras ir turtingas grafas Eduardas de Montrė. Jų meilės, pavydo ir neapykantos mišinyje ryškėja melodramos, populiariosios literatūros, realistinio romano bruožai, kadrų plastika primena Jacques’o-Louis Davido ir Jeano-Auguste’o Ingres’o tapybą.

Autobiografinėje knygoje režisierius taip prisiminė filmavimo pradžią: „Būdamas iš prigimties neramus žmogus, greičiau pesimistas ir perfekcionistas (bent jau taip tvirtina ne visada man palankūs kolegos), privalėjau nervintis. Bet, visų nuostabai, buvau visiškai ramus, nes jau žinojau, kaip filmuosiu: bus minimalus stambių planų skaičius. Bendri planai leido priartėti prie tapybos drobių stiliaus.“ Kaip ir visų Prévert’o scenarijų, „Galiorkos vaikų“ dialogai kupini tikslių bon mot, kartais ir juodojo humoro: „Toks žmogus kaip aš negali rizikuoti, kad egzekuciją jam vykdys provincijos budelis.“

„Galiorkos vaikai“ nėra istorinis filmas – greičiau pagarbos duoklė teatrui ir pantomimai. Tai ir meilės istorija, kurioje susipina paslaptis, nusikaltimas ir menas, tačiau meilė teatrui atrodo svarbesnė. Teatras – tai gyvenimas, o tikroji aktorystė – ne apsimetinėjimas, bet autentiškų jausmų išlaisvinimas, atsivėrimas žiūrovams. Kita vertus, „Galiorkos vaikai“ – tai ir savotiška visų XIX a. egzistavusių teatro formų rekonstrukcija. Rengdamiesi filmui Prévert’as ir Carné tyrinėjo teatro istoriją: filme tiesiog pažodžiui atkurtos kai kurios graviūros, kuriose užfiksuoti įvairūs populiarūs XIX a. reginiai. Pasak kino istoriko Georges’o Sadoulio, tai „didis ginčas apie meną ir realybę, paremtas skirtingų reginių – melodramos, tragedijos, pantomimos ir gyvenimo – palyginimais“.

„Galiorkos vaikus“ įrėmina scenos su tūkstančiais statistų garsiajame Paryžiaus Piktadarių bulvare, kurį Alexandre’as Trauneras atkūrė Nicoje, kino studijos paviljone. (Bulvaro maketas buvo 200 metrų ilgio ir kainavo penkis milijonus frankų; šiame bulvare pirmoje XIX a. pusėje veikė daug teatrų.) Jos rodo pramogų ištroškusius žmones. Tačiau tarp kylančių ir nusileidžiančių uždangų vyksta gyvenimas, kuris taip pat yra teatras. Jis kupinas juoko ir ašarų, gražių akimirkų ir nemalonių situacijų, pažadų ir nusivylimų. „Galiorkos vaikuose“ Carné ne kartą pabrėžia besikeičiančias žiūrovų ir aktorių pozicijas: aktoriai vaidina žiūrovams, bet kartais jie atsiduria tarp publikos, kad kartu žiūrėtų spektaklį.

Svarbiausia „Galiorkos vaikuose“ yra įtaigi, romantizuota filmo herojų gyvenimo vizija. Filmas prasideda kylančia uždanga: ekrane atsiranda „scena“ – kino tikrovė, kurioje Prévert’as ir Carné galėjo be jokių apribojimų naudotis literatūros ir teatro arsenalu. Filmo „spektaklis“ pakeri formų, motyvų ir nuotaikų turtingumu, o veikėjai primena marionetes, kurias judina nematoma likimo ranka. „Teatro teatre“ motyvas lyg ir sufleruoja, kad „realūs“ veikėjų nutikimai atsidūrė „tarp kabučių“ ir yra tik dar vienas prasimanymas. Pasitelkdamas aktorystės kategoriją, filmas atskleidžia žmogaus esmę, o gyvenimą rodo kaip nesibaigianti reginį, kuriamą likimo, Dievo ar tiesiog žmonių džiaugsmui.

Išgalvotą veikėją Klarą, kurią visi vadina Garans (lietuviškas šios gėlės pavadinimas yra čiobrelis), suvaidino kino ir teatro žvaigždė Arletty. Jos herojė – laisva būtybė: ji laisva ir nuo materialių rūpesčių, ir metaforiškai, nes yra laisva rinktis. Jos veidas atspindi liūdną gyvenimo patirtį, lengvabūdiškumą, kartais cinizmą ir apsukrumą, bet taip pat ir gryną dvasingumą, atotrūkį nuo žemiškų geismų ir lūkesčių. 

Filmo veikėjai nėra paprasti žmonės. Elgeta čia nėra tik elgeta, kurtizanė – tik kurtizanė, banditas – tik banditas, bet aktorius yra aktorius ir neaktorius taip pat yra aktorius. Tai pasaulis, kuriame tikrovė susipina su teatru ir kartais ribos tiesiog nusitrina. Kasdieniai įvykiai tęsiasi teatro scenoje, o dramos ar komedijos aktas trunka net aktoriams nulipus nuo scenos. Tai suteikia veikėjų gyvenimui šiek tiek romantiško karštligiškumo, nors jo pernelyg mažai, kad pasijustum laimingas. Kaip sako Garans: „Nei laimingi, nei nelaimingi – esame tarp vieno ir kito.“

Toje režisieriaus meistriškai kuriamoje pasaulio teatralizacijoje ypatingą reikšmę įgyja kaukės, slepiančios tikrąjį veidą. Iškalbinga viena paskutinių filmo scenų, kai karnavale Baptistas negali rasti Garans tarp persirengėlių ir galiausiai tampa tik vienu iš mimų – savo antrininkų. Taip Baptistas įgyja kiekvieno vyro statusą, o jo meilužė tampa kiekvienos moters ir jos egzistencinių dramų figūra. Finaliniu karnavalu režisierius pabrėžia neišvengiamą meilės sąlygiškumą: atrodo, kad mūsų meilė yra išskirtinė, bet iš tikrųjų vaidiname vis tą patį spektaklį, kuriame esame tokie pat kaip ir kiti aktoriai. Kartais bandome sugrįžti į praeitį ir savo vaidmenis suvaidinti geriau, bet visi bandymai nugalėti likimą yra iš anksto pasmerkti. 

Fatalizmas filme pasireiškia atsitiktiniais herojų susitikimais, neplanuotais poelgiais, priverstiniais išsiskyrimais, neišvengiamais pralaimėjimais. Pralaimi visi, nesugeba apsiginti net didžioji Garans ir Baptisto meilė. Virš Piktadarių bulvaro nusileidžia uždanga, skelbianti, kad „spektaklis“ baigėsi.

Likimas paliko niūrų pėdsaką ir aktorių likimuose. Prekiautoją senienomis Jerichą suvaidinęs kolaborantas, antisemitas ir skundikas Robert’as Le Viganas 1944-ųjų rudenį tiesiai iš filmavimo aikštelės pabėgo į Vokietiją. Jį pakeitė Pierre’as Renoiras. 1944 m. vasarą Arletty buvo nuteista mirties bausme už romaną su „Luftwaffe“ lakūnu. Mirties bausmę pakeitė įkalinimas Dransi stovykloje kartu su kitais kolaborantais iš to meto elito. Iš Arletty trejiems metams buvo atimta teisė užsiimti profesine veikla, ji negalėjo dalyvauti iškilmingoje filmo premjeroje. Nors vizitinėje kortelėje visada buvo parašyta Mademoiselle Arletty, iki pat gyvenimo pabaigos aktorei patiko būti vadinamai Garans.

Parengė Živilė Pipinytė