Paskui karščiuojančią sąmonę

Katalonų režisierius Albertas Serra – vienas tų sinefilų numylėtinių, kurių naujo filmo pasirodymas tampa svarbiu kino įvykiu. Filmo „Salų tyla“ („Pacifiction“, Prancūzija, Ispanija, Vokietija, Portugalija, 2022) premjera, kaip ir daugelio kitų režisieriaus filmų, įvyko Kanų kino festivalyje. Lietuvoje Serra filmai rodomi tai viename, tai kitame festivalyje, bet štai „Salų tyla“ – pirmas kūrėjo darbas, rodomas ir reguliariame kino teatrų repertuare. Pirmieji filmo rodymai įvyko Europos šalių kino forume „Scanorama“, kuris ir platina „Salų tylą“, skambiai vadindamas ją šedevru.

Mano galva, šedevras – savo laikmetį pralenkiantis kūrinys, pasiūlantis naują žvilgsnį į temas, kurios nebūtinai yra aktualios, bet svarbios ir išliekančios. Formaliai – tai genialiai sumanytas ir įgyvendintas kūrinys, pakylėjantis meno šaką aukštėliau, nei būta iki šiol. Manyčiau, kad šedevro statusui įgauti reikia laiko ir distancijos, tad išgirdusi per filmo „Salų tyla“ pristatymą, kad jis vadinamas šedevru, norom nenorom žiūrėjau jį klausdama – ar tikrai? Serra filmas – labai geras kūrinys, bet šedevru jo nepavadinčiau.

Filmas „Salų tyla“, galima sakyti, pralenkia savo laikmetį, bet ne ateities parametru, o tarsi grįždamas atgal. Man jis primena 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių Lotynų Amerikos filmus, kurie siekė artikuliuoti kolonialistinės sąmonės kritiką, dažnai tai darydami fragmentiškais pasakojimais, eksperimentuodami forma. Komisaras De Roleras (Benoît Magimel) „Salų tyloje“ laviruoja tarp dviejų pusių kaip poetas Paulo Martinsas iš Glaubero Rochos filmo „Užkerėta žemė“ („Terra em Transe“, 1967). Tik antikolonialistinės idėjos Rochos ir kitų Lotynų Amerikos kino kūrėjų darbuose išreiškiamos su dideliu užsidegimu ir veržlumu, o Serra filme daugelis jų sklando tirštoje atmosferoje. „Salų tyloje“ neapsiribojama viena idėja, jų yra daug, nors jos, iki galo neišartikuliuotos, pasklinda po fragmentišką pasakojimą, kritikų vadinamą tropiniu trileriu.

Vietoj įsivaizduojamo Eldorado „Užkerėtoje žemėje“, „Salų tyloje“ keliaujame po didžiausią Prancūzijos Polinezijos archipelago salą Taitį. Konkreti filmo vieta suteikia jam tikslų, istoriškai konkretų kontekstą. Bene visose scenose esame šalia komisaro De Rolero, kuris nuo visko atsitvėręs tamsiais akiniais. Jį vis labiau apima paranoja, tad ir filmo atmosfera tamsėja ir intensyvėja. Rojui žemėje vėl kyla grėsmė, kurią nujaučia vietiniai ir kurią išsiaiškinti bando komisaras. Grėsmė – ne paprasta, o branduolinė. Į vandenyną vis plukdomos eskorto merginos sugrįžta prastos būklės. O naktiniuose klubuose pasirodantis admirolas (Marc Susini) klimpsta į svaigulį, pokalbiai su juo apsiriboja politiniais postringavimais.

Viena įdomiausių filmo veikėjų Šana (Pahoa Mahagafanau) tampa komisaro patikėtine. Jos vaidmenyje sutelkta ypatinga galia ir, regis, ji vienintelė visame kvaitulyje išlieka tvirta ir nepajudinama. Epizodinėse mizanscenose dažnai šmėkšteli dar vienas personažas, kuris traukia akį ir kelia klausimų, – tai gėlėtais marškiniais vilkintis vienas iš komisaro darbininkų. Jis nieko nekalba, bet jo figūra nuolat pasirodo ir kadrą pripildo keistos ironijos.

Minėti veikėjai klajoja scenose, dažnai neturinčiose pradžios ar pabaigos. Ekranas prisipildo paslapties. Linčiška atmosfera tankėja, veikėjai atrodo vis labiau sutrikę, o žiūrovas seka pėdsakais, kurie dažnai niekur neveda. „Salų tyla“ – ne toks trileris ar kriminalinis pasakojimas, kuriame įmanoma išpainioti užmegztus tinklus. Jis to ir nesiekia, kaip ir nesiekia būti didaktišku politiniu filmu.

Filme tikrai netrūksta įdomių režisūrinių sprendimų. Kiekvieną sceną Serra filmuoja trimis kameromis, remdamasis scenarijumi, bet palikdamas labai daug erdvės improvizacijai. Aktoriai įmetami į ilgas scenas, kuriose turi kurtis situacijos, dialogai, būsenos. Pasakojimo epizodiškumas ir mizanscenų fragmentiškumas kyla iš to, kad Serra suteikia filmui kūną montažinėje. Žinantiems Serra kūrybos metodą turbūt buvo malonu stebėti, kaip režisierius pina filmo audinį, nes jis jau ne kartą žengė tuo pačiu keliu. Tokiu pačiu metodu Serra sukūrė ir „Liberté“, kuriame, bent jau man, šis metodas labiau pasiteisina, nes žaidžiama su mažesniu skaičiumi naratyvinių elementų. „Salų tyloje“ mizanscenų fragmentiškumas kartais daro neužbaigtų pokalbių arba teksto, kuriame pritrūksta skyrybos ženklų, įspūdį.

Kita vertus, karščiuojanti kolonialistinė sąmonė gal ir galėjo pamesti skyrybos ženklus. Juolab kad ją lyg filme matomos didelės bangos talžo neįtikėtinai gražūs Taičio vaizdai. Tais vaizdais žiūrovas gali mėgautis ir suvokti, kad mato tikrai talentingo režisieriaus meistrišką darbą. Tik iki šedevro pritrūko naujesnio žvilgsnio į praeities ir dabarties santykį, aiškiau artikuliuojamų minčių ir labiau temos atžvilgiu pasiteisinančio metodo.