Kinas
Vaikystėje dažnai sapnuodavau, kad sunkiai kvėpuodama įsibėgėju ir pašoku. Pašokusi įgaunu galią sklęsti horizontais, vis nusileisdama, tačiau užsispyrusiais šuoliais vėl ir vėl pakildama. Atrodo, kad panašūs sapnai lanko ir meksikietį kino režisierių Alejandro Gonzálezą Iñárritu. Būtent tokiu vaizdiniu jis pradeda naujausią savo filmą „Bardo“ („Bardo, falsa crónica de unas cuantas verdades“, Meksika, 2022), kuris prieinamas „Netflix“ platformoje. Gilinimasis į žmogaus psichologiją pasitelkiant siurrealistinį minčių ir realaus pasaulio suplakimą – Iñárritu vizitinė kortelė, tačiau šį kartą režisierius kviečia panerti dar giliau.
Tibetietiško budizmo terminas bardo – būsena, į kurią patenkama vieno gyvenimo pabaigos ir naujojo pradžios sandūroje. Visas filmas yra apimtas šios tarpinės būsenos miglos – nuo profesinio ir asmeninio gyvenimo samplaikų, tikrovės ir vaizduotės susidūrimo iki nacionalinės tapatybės konstrukto, pakibusio tarp Meksikos ir JAV. Įdomu, kad „Bardo“ – pirmas per daugiau nei 20 metų Iñárritu filmas, sukurtas gimtojoje Meksikoje.
Filmo ašis – Silverijus Gama (Daniel Giménez Cacho), vidutinio amžiaus žurnalistas, tapęs dokumentinio kino kūrėju. Silverijus kilęs iš Meksikos, tačiau pastaruosius 20 metų gyvena JAV, kur netrukus gaus apdovanojimą už savo naujausią filmą. Kelionėje iki apdovanojimo Silverijaus laukia daug kliūčių: interviu Meksikos televizijoje su senu, jo neapkenčiančiu kolega, susidūrimas su vaikų auklėjimo problemomis, gedulas dėl gimdymo metu mirusio sūnaus, kurio pelenų urna vis dar stovi ant jo miegamojo staliuko.
„Bardo“ tarsi klampi įvairiaspalvė masė, kuri su kiekviena minute vis labiau įtraukia žiūrovą į besisukantį siurrealistinio pasaulio verpetą ir leidžia pajusti gilią bardo būseną. Tiesa, ji ne visuomet maloni. Filme esama dialogų, kupinų juodojo humoro, ir scenų, kurios jautresnių nervų žiūrovą gali sukrėsti. Pavyzdžiui, negyvo kūdikio gimimas metaforiškai perteikiamas taip, tarsi pats kūdikis gydytojui pašnibžda, kad nenori patekti į šį pasaulį, tad turi būti sukišamas atgal į motinos gimdą.
Pagrindinio veikėjo arka paliečia skaudžius ir komplikuotus tėvystės klausimus, užaugančių vaikų paleidimo ir atsisveikinimo momentus. Taip pat filme plėtojamas menininko vidinis konfliktas (akivaizdu, kad filmas autobiografinis), atskleidžiama auditorijos atmetimo baimė, kartu pripažinimo beprasmybė. Silverijaus lūpomis galima išgirsti stiprią, rodos, Iñárritu persekiojančią, iš filmo „Žmogus-paukštis“ („Birdman“, 2014) atsikartojančią baimę: idėjos galia yra tokia stipri, kad gali sunaikinti žmogų.
Vis dėlto daugiausia filme paliečiamas dualios tautinės tapatybės ir socialinių problemų klausimas. Pagrindinis filmo veikėjas ir jo šeima nuolatos patiria įstrigimo tarp dvejų namų, dviejų valstybių būseną, kuri veikia ne tik kaip išorinis, stereotipinis lotynų amerikiečių diskriminacijos šešėlis, bet ir kaip pasąmoningai žmogaus egzistencijai bei vertei įtaką darantis akstinas. Silverijaus filmas, nagrinėjantis Meksikos susikūrimo istoriją, nejučiomis į politinę ir socialinę plotmę įterpia ir žmogaus prigimties filosofijos ašį. Neriant į pagrindinio veikėjo pasąmonę, žiūrovas pastatomas priešais žiaurų galios pozicijos siekimo procesą, kuris bėgant laikams iš esmės nekinta. Ta pati iš vidaus žmones naikinanti idėja tik keičia savo formą ir priemones, bet gyvenimo ratas lieka perpetuum mobile, kuriame mokomasi tik iš savo klaidų.
Plaukiojant tarp dviejų „Bardo“ realybių ir keleto susipynusių temų, galima pavargti ir praleisti pro akis svarbias detales. Šis filmas – imersijos patirtis, reikalaujanti daug dėmesio ir gebėjimo pasinerti į režisieriaus kuriamą pavojingą žaidimą su sąmone ir pasąmone. Norint išplaukti iš šios klampios vaizdinių jūros – gali prireikti peržiūrėti filmą keletą kartų, tačiau jis tikrai to vertas.
