Papasakoti paprastą istoriją

Ilgametražiu filmu debiutuojanti režisierė Irma Pužauskaitė kino režisūros studijuoti išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Vėliau žinias gilino Lenkijoje, Wajdos mokyklos programoje „EKRAN+“. Šiuo metu dirba kaip intymumo koordinatorė prie Lietuvos ir tarptautinių kino projektų bei yra „Directors Lab“ mokymų platformos įkūrėja. Lapkritį Kotbuso kino festivalyje Pužauskaitė pristatė debiutinį filmą „9-tas žingsnis“ (2022), kuris aplankė Talino „Juodųjų naktų“ bei Lečės mieste Italijoje vykstantį Europos kino festivalį. Pastarajame juosta įvertinta trimis apdovanojimais.

„9-tas žingsnis“ Lietuvos kino teatrus pasieks 2023 m. rudenį. Filme Valentino Novopolskio vaidinamas Linas kovojo su priklausomybe nuo alkoholio. Netikėtai jam pavedama prižiūrėti paauglę dukrą Ievą (Gerda Čiuraitė), ši kaltina tėvą dėl sugriuvusios šeimos. Tarp šių sudėtingų santykių atsiduria geriausia Ievos draugė Maja (Angelina Daukaitė), kuri į jų gyvenimą įneša tik dar daugiau sumaišties.

Apie filmą, darbą su aktoriais ir vizualinės kalbos paieškas kalbamės su režisiere Irma Pužauskaite.

Tiek jūsų trumpametražis filmas „Rytais“ (2015), tiek debiutinis ilgametražis „9-tas žingsnis“ kalba apie sudėtingus šeimos santykius. Kodėl jus domina ši tema?

Manau, tame yra daugiausia natūralaus konflikto. „9-tame žingsnyje“ yra šeimos tema, nes kalbama apie priklausomybę. Norėjau parodyti, kaip tai paliečia aplinkinius, ir labiausiai šeimos narius. Taip natūraliai ir atsirado šis kampas. Kai paklausei, pagalvojau, kad nuo romantinių santykių gali pabėgti, iš darbo gali išeiti, o šeimos nepakeisi. Gali būti, jog nustoji bendrauti, bet ji vis tiek lieka.

Kaip ir „Rytais“, „9-tam žingsniui“ scenarijų rašė Eglė Vertelytė, o filmą prodiusavo Lukas Trimonis. Kaip susibūrė jūsų kūrybinė komanda?

Taip iki galo ir nesuvedu visos laiko juostos. Bet mes visi trys esame ne iš LMTA. Čia toks bendras vardiklis. Eglė su Luku studijavo Didžiojoje Britanijoje, aš JAV. Man atrodo, mus tai sujungė. Dabar matau kolegas, kurie kartu mokėsi ketverius metus. Kartu filmavo, augo, draugavo, pykosi. Jie yra daugiau ar mažiau kaip šeima. Kadangi mes to neturėjome, mus sujungė tai, kad buvome kažkur ne Lietuvoje.

Kine kaip ir kituose menuose, baigus tą pačią akademiją, tave iškart įtraukia į tam tikrą lokalų kultūros lauką. Kai dabar žiūrite atgal, ar vis tiek būtumėte pasirinkusi studijuoti kiną užsienyje?

Tuo metu negalėjau studijuoti Lietuvoje, nes nebuvau baigusi kino bakalauro. Mane tai išvarė iš šalies. Vienintelis pasirinkimas buvo studijuoti kitur, kur nereikėjo turėti kino režisūros patirties. Tuo metu taip buvo Britanijoje ir JAV. Dabar jau pasikeitė ir LMTA, prasiplėtė. Šiaip nežinau – yra ir atradimų, ir praradimų. Mano kursas buvo tarptautinis. Buvo žmonių, nemačiusių nė vieno europietiško filmo. Tas žmonių miksas nori nenori daro įtaką tavo pasaulėžiūrai, ritmui. Man tai labai patiko ir, manau, kartu mane pakeitė. Kartą Linas Dabriška mane sujungė su abituriente, kuri tuo metu svarstė, išvažiuoti ar likti. Pasakiau, kad tai labai sunkus sprendimas. Pati sau iki galo nesu atsakiusi. Aš esu bendruomeniška, tad man reikia tos grupės. Man lengviau mokytis, kai matau daug skirtingų perspektyvų. Man šiek tiek trūksta to ir tokios savos gaujos, su kuria toliau augi ir baigęs akademiją. Tai palieka kažkokią žymę. Bet per „Directors Lab“ matau vis daugiau žmonių, kurie grįžta po studijų užsienyje. Matau, kad formuojasi kita grupė. Vyksta kažkokie pokyčiai. Manau, nebėra taip, kad baigęs LMTA stovi kažkur aukščiau.

Lietuvoje gan įprasta, kad patys režisieriai rašo filmų scenarijus ar bent jau turi bendraautorius. Kaip pačiai sekėsi dirbti su scenariste Egle Vertelyte? Kaip vyko bendradarbiavimas?

Reikėjo perlipti per save, kad suprasčiau, jog negaliu ir nenoriu rašyti scenarijų. Nebuvo daug režisierių, kurie taip darytų. Mane labiausiai įkvėpė Elia Kazanas, kuris yra parašęs scenarijų tik vienam savo filmui. Jis tiesiog dirbo su gerais dramaturgais. Mano nuomone, tai jo didžiausias privalumas.

Manau, kad Eglei nebuvo lengva. Aš parsivežiau veikėjus, idėją bei temas ir perdaviau Eglei. Kažkurį laiką nelabai kišausi. Bandžiau išsiaiškinti, kas ją pačią liestų iš tos medžiagos. Kaip režisierei, man svarbu, kad žmonės „pagautų“ emociją. Nebūtinai detales ar dramaturgiją, bet pajustų, apie ką iš tiesų yra filmas. Man regis, Eglei tuo metu buvo sunku: ji norėjo būti vedama, o aš nenorėjau kištis į procesą, kad neišeitų kažkoks kompromisas. Buvo prirašyta daug juodraščių. Tik pabaigoje pradėjau teikti savo komentarus. Kai jau buvo parašyta paskutinė versija, Eglė davė leidimą aikštelėje improvizuoti. Kai kuriuos dalykus atradome su aktoriais.

Įdomu, kad kai filmą rodėme Vokietijoje, žiūrovai juokėsi visą laiką. Eglė yra komedijų režisierė ir vokiečiai tas vietas pagavo. Taline buvo šiek tiek sunkiau. O Italijoje kūrinį žiūrėjo ir ukrainiečiai. Filme yra scena, kai Maja prie laivų klausia Lino, ką jis darytų, jeigu užpultų rusai. Taip atsirado kita patirtis ir ta scena mane emociškai paveikė, nes visi sėdėjome vienoje auditorijoje.

Paminėjote improvizaciją. Ar leidžiate aktoriams tai daryti aikštelėje?

Mano darbo su aktoriais metodas yra sugrįžti prie emocinio įvykio, veikėjo arkos. Scenos lygmenyje, ypač kai dirbau su jaunomis merginomis, per pratimus, improvizacijas atėjo personažo suvokimas. Ne per žodžius, bet per emocijas. Leidžiu aktoriams improvizuoti repeticijose ir labai skatinu, kad jie išsakytų savo nuomonę. Scenarijaus eilutėje gali būti žodis „nieko“, bet po juo slėpsis dešimties metų istorija. Kai sugrįžtame į žodžių lygmenį, ta eilutė įgauna emocinę prasmę. Ir iš to kartais randasi daug geresni dialogai. Jie būna spontaniškesni. Kartais gali būti sudėtingiau, kai scenoje labai daug kalbama. Tada montuojant reikia kirpti. Bet tai yra rizika, kurią tu priimi. Kai dirbau pas Mariją Kavtaradzę aikštelėje, tai kaip scenarijuje buvo parašyta, taip aktoriai ir kalbėjo. Gal tik du žodžiai pasikeitė. Čia aš juokauju, bet pakitimų buvo labai mažai. Man labiau patinka atsispirti nuo emocijų ir tik tada prieiti prie žodžių.

O kaip nusprendėte, kad pagrindinis filme vaizduojamos šeimos konfliktas turi skleistis per alkoholizmą?

Savo aplinkoje turiu daug žmonių, kurie yra sveikstantys alkoholikai. Apskritai lengviau atskleisti konfliktą, kai žmonės destruktyvūs. Kai jie geria, muša, prievartauja, yra išorinis konfliktas. Bet aš pamačiau tų žmonių vidinius konfliktus: ką reiškia sveikti nuo alkoholizmo, kai esi prisidirbęs, tavęs niekas nebenori, kai tavęs sveikstančio niekas nesupranta. Tu pradedi keistis, bet aplinkiniai tavimi nebetiki. Man atrodo, kad Lietuvos kine apie tai beveik niekas nekalbėjo. Ir žinau, kad aplink labai daug šeimų ir pažįstamų yra vienaip ar kitaip susidūrę su alkoholizmu. Ar tai būtų šeimoje, darbe, ar tolimoje giminėje, tai vis tiek yra paveiku.

Pastaraisiais metais Valentiną Novopolskį matėme atliekantį pagrindinius vaidmenis filmuose „Čia buvo Saša“ ir „Olegas“. Kodėl pasirinkote jį Lino vaidmeniui?

Sutikau Valentiną Barry Primuso mokymuose. Tada, manau, jį pastebėjo ir Ernestas Jankauskas. Dirbau „Čia buvo Saša“ aikštelėje antrąja režisiere. Mes su juo bendravom, ir matėsi jo išskirtinė organika, buvimas čia. Angliškai tai būtų presence. Tai jis į mano filmą be aktorių atrankos praėjo. Man atrodo, su Valentinu apie filmą pradėjome kalbėti jau 2017 metais.

Iš tiesų gan įprasta, kad lietuviškus filmus filmuoja mūsų šalies operatoriai. „9-tame žingsnyje“ dirbo lenkų operatorius Jacekas Podgórskis. Kas lėmė tokį pasirinkimą? Ir kaip jums sekėsi ieškoti kartu vizualinių sprendimų?

Šiuo filmu išsikėliau asmeninį tikslą – papasakoti paprastą istoriją vizualiai. Filme „Rytais“ buvo svarbus darbas su aktoriais, šįkart – vizualumas. Kad ir kaip keista, buvo sunku rasti norimą vizualumą atitinkantį operatorių. Išvažiavau į „EKRAN+“ mokymų programą. Mums davė lenkų operatorių sąrašą pirmai scenai nufilmuoti. Man jie nelabai patiko. Bet turėjau pažįstamą, kurios paprašiau rekomendacijų. Jos vyras kaip tik buvo dirbęs su Jaceku. Mes nufilmavom „EKRAN+“ sceną, labai susidraugavom. Iki filmavimo buvo likę dveji metai, daug kas keitėsi, bet norėjau, kad jis filmuotų „9-tą žingsnį“. Jacekas jau buvo gavęs apdovanojimų ir per tą laiką įgavęs daug patirties, bet vis tiek sutiko atvažiuoti, nors neturėjome oficialios koprodukcijos su Lenkija.

Nebuvo lengva kartu dirbti. Pradėjau pastebėti, kad lenkų, amerikiečių, švedų ir tų pačių lietuvių operatorių kultūra labai skirtinga. Jie kitaip dirba. Matyt, tai ateina iš pačios mokyklos ir industrijos.

Su Jaceku kartu analizavom scenarijų, jis paruošė moodboard’ą. Pamačiau, kaip vizualiai jis mąsto. Jis iškart galvoja vaizdais. Perėjome kartu visas scenas. Kartais sutikdavau, kartais nesutikdavau. Kadangi turėjom nedaug filmavimo dienų, supratom, kad vizualiai ieškoti negalime. Jacekui gal buvo iššūkis ir tai, kad mėgstu spalvas naktį ir man labai patinka ilgi objektyvai. Norėjosi šviesų ir natūralumo, bet kai išeini naktį Lietuvoje, spalvų nėra daug. Man atrodo, jis puikiai susitvarkė su užduotimi.

Kodėl pasirinkote Klaipėdos miestą kaip pagrindinę lokaciją?

Galvojome, kad Vilniuje sukurta tiek daug filmų, todėl norėjosi filmuoti kitur. Taip pat galvojome, kad veikėjai yra tarsi įstrigę. O būti įstrigusiam Klaipėdoje, kur taip lengvai plaukioja laivai ir keltai, turi simbolinės reikšmės. Kadangi Valentinas yra Lietuvos rusas, nusprendėm tokį padaryti ir veikėją. Valentinas kalba su akcentu, ir man tai labai patiko.

Dabar dirbate ir kaip intymumo koordinatorė prie įvairių kino ir televizijos projektų. Ar tai pakeitė požiūrį į darbą su aktoriais?

Kine viskas sukasi greitai. Komanda susirenka geriausiu atveju prieš mėnesį pasiruošimui ir tada viskas pradeda vykti labai greitai. Sustabdyti komunikaciją būna ganėtinai sunku. Režisieriui reikia atsakyti į daug klausimų, pakalbėti su įvairiais skyriais, dar repeticijos su aktoriais, ir dažniausiai viskas sklandžiai neina. Man kaip intymumo koordinatorei svarbios žmogaus baimės. Jeigu bijai intymios scenos, tada jai ruošiesi iš anksto, suteiki informaciją, paklausi, kur yra aktoriaus ribos. Mano darbas yra sulėtinti visą šią komunikaciją ir rasti laiko klausimams užduoti. Aktoriai – vienas iš įrankių filmui sukurti, ir kartais pamirštame, kad jie yra žmonės. Jie gali pavargti, bijoti. Jiems gali būti nepatogu.

Ar Lietuvoje atsiranda prodiuserių ir režisierių poreikis aikštelėje turėti intymumo koordinatorių?

Man labai geras pavyzdys yra Marija Kavtaradzė, kurios filmas pateko į Sandanso festivalį. Čia buvo vienas tų atvejų, kai pradėjom ruoštis labai anksti. Tai buvo pirmasis filmas Lietuvoje, su kuriuo dirbau. Įdomu, kad aktoriai, kuriems teko vaidinti nuogiems, buvo profesionalūs, turintys sveiką santykį su savo kūnu, bet tiek prodiuseriui, tiek režisieriui atrodė svarbu, kad būtų sukurta saugi aplinka.

Atsiranda ir daugiau užklausų, bet yra labai daug stereotipų, kad ateis intymumo koordinatorė ir pradės vadovauti. Nors mano darbas – stovėti šalia ir prižiūrėti saugumą. Jeigu reikia padėti sustatyti choreografiją, galiu, bet jei ne, tai žiūriu, kad viskas vyktų saugiai. Yra tam tikros taisyklės, geroji praktika. Tačiau Lietuvoje daug dalykų nėra reglamentuota. Pavyzdžiui, JAV yra aktorių gildijos taisyklės. HBO, „Amazon“ turi taisykles, kuriose nurodyta, kad reikia koordinatoriaus, o Europoje viskas palikta savieigai.

Kalbėjosi Ieva Šukytė