Kinas
Kartais meilės nepakanka – tokia pagrindinė naujausio režisierės ir scenarijaus autorės Marijos Kavtaradzės filmo „Tu man nieko neprimeni“ (Lietuva, 2023) žinutė, kurią gali būti sudėtinga priimti besivadovaujantiems „meilė nugali viską“ filosofija. Giliai širdyje galbūt dažnas slapta tikisi, kad, taip, meilė pajėgi įveikti visas kliūtis, bet šio filmo veikėjai „milenialsai“ Elena (Greta Grinevičiūtė) ir Dovydas (Kęstutis Cicėnas) klausia: ar to tikrai reikia? Intymi, švelni ir rizikinga dviejų žmonių romantinių santykių istorija filme – be laimingos pabaigos. Kavtaradzė atkakliai, bet neįkyriai tyrinėja santykių, vertų pastangų ir laiko, matavimo sistemos atsparumą modernios meilės ir individualizmo kontekste.
Meilė ir romantiniai santykiai – universali, aktualumo neprarandanti tema, kurią pasiryžus nagrinėti kine dažnai kyla rizika pakliūti į banalybių ir klišių pinkles. Paradoksalu, kad dalykui, sunkiai paklūstančiam kalbai ar mąstymui (užtenka paklausti, kas yra meilė, ir pamatysime, jog vieno atsakymo nėra), skiriame tiek daug pastangų, keliame tiek daug su juo susijusių lūkesčių, dedame tiek daug vilčių. Meilės neįmanoma ignoruoti. Elena ir Dovydas pasirenka rizikuoti savimi ir pradėti draugauti, žinodami, kad jų seksualinio ryšio poreikiai skirtingi. Kodėl sakau „rizikuoti savimi“? Dovydas gana ankstyvoje pažinties su Elena stadijoje pasako esantis aseksualus. O Elena mėgaujasi neįpareigojančiu seksu, jaučia savo kūną ir trokšta intymumo per fizinį kontaktą. Nenuostabu, kad Elena – modernaus šokio šokėja, įpratusi save išreikšti kūnu. Abu įspėja vienas kitą, kad nepasikeis, tačiau žino, jog išeina iš komforto zonos, rizikuodami savo individualumu vardan „šventojo gralio“ – meilės.
Iš pirmo žvilgsnio jiems sekasi tikrai neblogai. Tiek Dovydo, tiek Elenos motyvacija likti kartu filme kvestionuojama pamažu, žiūrovas po truputį pradeda jausti tarp veikėjų kylančią įtampą ir pastebi siekį sabotuoti tarpusavio santykius. Matome, kad abu nori būti nuoširdūs, bet galiausiai pavargsta nuo spaudimo, kurį kelia patys sau. Dovydas šalia intymumo trokštančios Elenos vis stipriau jaučia savo „nenormalumą“, o ji – kaltę, kad nori seksualinio artumo, patiriamo per kūną.
Sakoma, kad negali pakeist kito, bet Kavtaradzei šiame filme įdomiau – ar gali pakeisti save? Filmas, pradedamas ir baigiamas kone identiškais kadrais, tarsi teigia, kad ne. Dovydas ir Elena išgyveno santykių ciklą, uždarė ratą ir grįžo „į save“ nepasikeitę. Ar tai užuomina apie pesimistinį požiūrį į šiuolaikinius romantinius santykius? Meilės nepakanka, ir stiprus noras būti savimi, būti ištikimam sau nugali kartais visuomenės spaudimu grįstą savęs įprasminimo idėją. Tokio mąstymo užuominas ir neapsisprendimą matome stebėdami tiek Elenos, tiek Dovydo elgesį. Abu siekia kažką įrodyti patys sau. Neteigiu, kad filme vaizduojamas jų emocinis ryšys nenuoširdus, tačiau norėjosi geriau suprasti, kas šiuos veikėjus paskatino būti kartu.
Stiprioji filmo pusė – scenos, kuriose žiūrovas iš labai arti stebi švelnų emocinį intymumą tarp Dovydo ir Elenos. Jose matome vilties kupinas akis ir smalsumą, troškimą būti mylimam. Žiūrovai tarsi kviečiami susimąstyti, kada pastarąjį kartą jautė ir parodė švelnumą savo mylimiesiems ar mylimosioms. Iš arti stebint besivystančius romantinius dviejų jaunų žmonių santykius neabejotinai susimąstoma ir apie savuosius. Čia tikriausiai ir slypi filmo sėkmė. „Tu man nieko neprimeni“ atvirai ir drąsiai kalbasi su žiūrovais jiems aktualia tema, kviečia prisiminti lemtingą meilės jausmo magiją ir skausmą. Filmo pavadinimas atskleidžia Elenos pasiryžimą leistis į rizikingą kelionę, „nepažintą teritoriją“, kartu simbolizuodamas jausmų laikinumą. Angliškas filmo pavadinimas „Slow“ (liet. lėtas, lėtai) – tai užuomina apie filme „vartojamų“ jausmų tempą. Į meilę Dovydas ir Elena įsitraukia lėtai ir nelabai užtikrintai.
„Tu man nieko neprimeni“ – akiai ir ausiai malonus filmas, įrodantis, kad aukšta kokybė tampa Lietuvos kino kūrėjų prioritetu. Silpniausia vieta – filmo dialogai. Išskyrus porą įdėmiau suklusti priverčiančių vietų, veikėjų kalba skamba nenatūraliai, todėl iš pradžių sunku pajausti tarp jų esantį ryšį. Nepaisant to, Elena ir Dovydas yra įtikinami, net jei ir pasmerkti, mylimieji, kurie tikėjosi geriausio, bet buvo pasiruošę blogiausiam. Nelengva pripažinti, kad meilės negana, žinant, jog dažnai norime galvoti būtent taip.
Šiuo filmu, Sandanso kino festivalyje laimėjusiu apdovanojimą už geriausią režisūrą, Marija Kavtaradzė neabejotinai įsitvirtina tarp geriausių šiuolaikinio lietuviško kino režisierių ir scenarijaus autorių, sugebančių jautriai vaizduoti kiekvienam mūsų aktualias temas.
