Šmėklos ir kiti baubai

Erkiulis Puaro (Kenneth Branagh) po daugybės nuotykių nusprendė išeiti į pensiją ir gyventi viename gražiausių Europos miestų – Venecijoje. Tačiau palaimingas tinginiavimas trunka neilgai, mat prie jo namų durų pasirodo sena pažįstama rašytoja Ariadnė Olivjė (Tina Fey), tapusi didele žvaigžde dėl savo kriminalinių romanų, įkvėptų Puaro bylų. Ariadnė užsuka pas Puaro su viliojančiu pasiūlymu: ji nori, kad garsusis belgų detektyvas padėtų demaskuoti aiškiaregę Džoisę Reinolds (Michelle Yeoh), kuri skelbiasi girdinti mirusiųjų balsus. Kadangi netiki jokiais antgamtiniais reiškiniais, be to, prarado tikėjimą Dievu, Puaro sutinka. Helovino naktį apgriuvusiame ir, kaip spėjama, prakeiktame dvare rengiamas spiritizmo seansas, į kurį, žinoma, susirenka gana spalvinga kompanija...

Su „Venecijos šmėklomis“ („A Haunting in Venice“, JAV, D. Britanija, 2023) Kennethas Branagh vėl grįžta prieš kamerą ir už jos, užbaigdamas Erkiulio Puaro nuotykių trilogiją. Regis, norėta užglaistyti gana menką įspūdį, kurį padarė ankstesnis serijos filmas „Mirtis ant Nilo“. Filmas išėjo labai vidutiniškas ir neparodė viso potencialo – nei žvaigždžių aktorių, nei paties režisieriaus. Tad šį kartą scenarijaus autorius Michaelas Greenas nusprendė rimčiau „apdoroti“ literatūrinę medžiagą. Tiesą sakant, iš pirminės Agathos Christie knygos „Helovino vakarėlis“ idėjos liko tik Helovinas. O Puaro žudiko paieškoms bandoma suteikti grėsmingą gotikinio siaubo atmosferą.

Istorija nepaprasta, nes Puaro atsiduria kryžkelėje dviem aspektais. Jis ne tik nori baigti karjerą, bet ir jo racionalų požiūrį į pasaulį sukrečia neišspręsta istorija apie nuskendusią operos solistės (Kelly Reilly) dukterį ir keli vaiduokliški apsireiškimai.

„Venecijos šmėklų“ pradžia daug žadanti ir gana gyva. Kandus Tinos Fey personažas sudaro smagų kontrastą iškrakmolytam ir pedantiškam Puaro. Palyginti įtaigiai kuriama atmosfera – kelionė gondola į rūmus tamsiais, rūko apgaubtais kanalais ar keistas šešėlių teatro spektaklis, skirtas vaikams, meistriškai pasitarnauja kaip įvykių preliudija. Tačiau netrukus Branagh bandymai paprastą detektyvinę istoriją paversti siaubo filmu ima tiesiog varginti (atrodo, tarsi jis būtų įsitikinęs, kad staigus garsus triukšmas ar kitokie jump scares – triukai, kurie panaudojami bent dešimt kartų, – yra būdas sukelti baimę). Nepadeda net ir operatoriaus Hario Zambarloukoso, filmuojančio įvairiausiais rakursas – iš viršaus ir apačios, kairės ir dešinės – pastangos, taip siekiant sutrikdyti žiūrovą ir sukurti iškreipto pasaulio viziją.

Užuot kūręs įtampą, Branagh susitelkęs į reginį. Tai pasakytina ne tik apie be reikalo efektingą scenografiją, bet ir apie perdėtai aistringai vaidinančius aktorius, kuriems kamera kartais tiesiog prilipdyta prie veido. Paradoksalu, kad „Venecijos šmėklos“ iš pažiūros nuolat stengiasi atrodyti įspūdingas ir dinamiškas, o iš tikrųjų yra sustingęs, nuspėjamas ir be galo teatrališkas filmas.

Dvasios veikia ir kitame filme – brolių Danny ir Michaelo Philippou „Kalbėk su manimi“ („Talk to Me“, Australija, JAV, 2022). Broliai yra populiarūs jutuberiai ir jau ne vienus metus kuria kanalą „RackaRacka“, kupiną beprotiškų idėjų – nuo namie nufilmuotų superherojų kovų iki bandymo aukcione parduoti pornožvaigždės vonios vandenį. Atsižvelgiant į jų internetinių vaizdo įrašų stilių – aštrų, necenzūruotą, peržengiantį gero skonio ribas, „Kalbėk su manimi“ yra tik nedrąsus pasisveikinimas kine.

„Kalbėk su manimi“ prasideda kaip eilinis siaubo filmas. Pora paauglių draugių nueina į vakarėlį, kurio svarbiausiu akcentu tampa spiritizmo seansas – reikia paliesti paslaptingą balzamuotą ranką ir ištarti frazes „kalbėk su manimi“ bei „leidžiu tau įeiti“, taip pakviečiant mirusiojo dvasią į savo kūną. Toks mikroapsėdimas labai malonus, tačiau dvasiai negalima leisti kūne išbūti ilgiau nei 90 sekundžių, nes tada ji ten lieka visam laikui. Merginos anksčiau buvo mačiusios tokius žaidimus socialinėse medijose, bet asmeniškai juose nedalyvavo. Džeidė (Alexandra Jensen), šiek tiek nuobodžiaujanti, atitinkanti paskutinės merginos archetipą, skeptiškai vertina visą situaciją ir netiki, kad vaizdo įrašai yra tikri. Tačiau Mija (Sophie Wilde), našlaitė, kurios motina nusižudė, yra tarsi granata be žiedo – trokšta įspūdžių ir atokvėpio nuo depresyvių minčių. Galime nujausti, kad ji bus artėjančios tragedijos akstinas.

Nors apsėdimai atrodo gana konvencionaliai, o patys filmo kūrėjai pusiaukelėje kiek sutrinka ir, regis, nelabai žino, kokią istoriją nori pasakoti (net šiek tie pasuka link melodramos), „Kalbėk su manimi“ stiprybė – autentiška paauglių aplinka. Prieš kamerą matome būrį laisvai ir natūraliai veikiančių jaunuolių, kalbančių gyva, necenzūrine kalba. Jauniesiems personažams seansai patrauklūs konspiraciniu bendrumo jausmu, ribų peržengimu ir pasišaipymu iš tų, kurie apsėsti elgiasi gėdingai ir nepadoriai. Kitomis aplinkybėmis su tokiu personažų arsenalu būtų galima įsivaizduoti komediją apie vidurinę mokyklą.

„Kalbėk su manimi“ yra labai dėkinga medžiaga įvairiems socialiniams perskaitymams. Filmą galima interpretuoti kaip satyrą apie socialines medijas ir priklausomybę nuo jų, žaidimas su vaiduokliais gali būti suprantamas kaip eksperimentavimo su narkotikais metafora. Kartu tai psichologinė kelionė po traumuotos paauglės, kurią pamažu įveikia jos pačios demonai, vidinį pasaulį. Tačiau broliai Philippou išmintingai nebaksnoja pirštu, o filmo pabaiga nepateikia jokių aiškių atsakymų.