Melancholiškas maskaradas gyvenimo paraštėse

Festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“ sumanytoja Giedrė Krikščiūnaitė, tiksliau, jos vadovaujama „A-One Films Baltic“, perka filmus, kurie visiškai atitinka primirštą žodžių derinį „kino menas“. Tai filmai, nepriklausantys nuo raudonųjų kilimų spindesio ar masinio lietuviškų garsenybių susižavėjimo klegesio socialiniuose tinkluose. Žiūrėdama į festivalio seansų auditoriją, klausydamasi šiltų filmų pristatymų, prisiminiau studijų metais skaitytą Hermanno Hesse’s romaną „Stiklo karoliukų žaidimas“.

1943 m. Ciuriche pasirodęs romanas pasakoja apie tolimą ateitį, kai Europą ištiko dvasinė katastrofa, o įvairių sričių autoritetus liautasi vertinti kritiškai. Apie ekonomiką kalbėjo menininkai, apie filosofiją – žurnalistai. Bet kokie tekstai tapo tiesiog skaitančiųjų pramoga. Po to praėjus keliems šimtams metų buvo įkurta intelektualų šalis Kastalija, šiek tiek primenanti Platono Utopiją, kur mokslininkai garbina žinias, o pagrindinis intelektualo gyvenimo tikslas yra stiklo karoliukų žaidimas. Tai lyg metateksto ar universalaus meno kūrimas. Manau, ne vienas skaitęs knygą ir sovietijoje gyvenęs žmogus tada pasijuto neoficialaus klubo ar net Kastalijos mokyklos nariu, jis taip pat svajojo apie gyvenimą, „kupiną susižavėjimo ir darbo, bet laisvą nuo prievartos, laisvą nuo ambicijų ir sklidiną muzikos“.

„Lokio, liūto ir šakelės“ seansai priminė tą bendrumo su nepažįstamais knygos skaitytojais jausmą. Nors lietuvių politikai žodį „bendrija“ prilygino sovietų „kolektyvui“, sinefilai dabar yra nykstanti bendrija. „Lokys, liūtas ir šakelė“ – būdas ją palaikyti ir išsaugoti, juolab kad ir festivalio filmai kartais primena metatekstus.

Apie Angelos Schanelec „Muziką“ („Music“, Vokietija, Prancūzija, Graikija, Serbija, 2023) galvoti tiesiog malonu. Prisiminti atskirus kadrus, kurių tobula kompozicija veikia pasąmonę, įsiklausyti į Henry Purcello ar Claudio Monteverdi garsus, į Graikijos gamtą, kuri filmo pradžioje atrodo lyg pati tikriausia Sofoklio „Edipo karaliaus“ scena. Tragedija tvyro ore. Iškart ant liežuvio galo atsiranda banalūs „kontempliuoti“, „medituoti“, ir nuo jų nepasislėpsi visą filmą. Gali pasirodyti keista: režisierė renkasi pasakoti lemties ir atsitiktinumo tragediją, bet kartu skatina grožėtis kadrais, kuriuose sutilpo daugybė prasmių, tobulomis mizanscenomis ar muzika – taip ji tarsi atsiriboja nuo realistiškai rodomos tikrovės.

Schanelec niekad nerūpėjo psichologizmas ir tai iškart reikia priimti kaip žaidimo taisyklę, beje, taip pat ir kitą sąlygą: filmo veikėjai yra jauni, kaip ir jų vaikai. Tai lyg ženklas, kad visi jie – režisierės žaidimo dalyviai. Bet tai pasakojimas apie šiuolaikinį Edipą, kurio vardas Ijonas (Aliocha Schneider). Jis nežino, kad yra įvaikintas, ir patenka į kalėjimą, atsitiktinai nužudęs į salą atvykusį turistą – savo tėvą. Kalėjime jis suartėja su prižiūrėtoja Iro (Agathe Bonitzer). Jie susilaukia dukters.

Ijono, jo šeimos ir tėvų gyvenimas paprastas. Atrodo, ką veikti likimui tuose saulės nutviekstuose namuose, tarp granatų sodų. Bet užteks telefono skambučio, kad Iro gyvenimas subyrėtų į šipulius: ji supras, kad Ijonas yra jos mylimojo žudikas. Iro savižudybės epizodas ilgas – kamera iš labai aukštai stebi jūroje plaukiančią ir nuo vyro bei dukters tarp akmenų besislapstančią Iro. Lemtingą akimirką taip ir nepamatysime jos veido – tik mažutę salamandrą, atsitiktinai prisiglaudusią prie nuo uolos šokti susirengusios Iro kojos.

„Muzikos“ kadrų detalės – ta pati salamandra, sukruvinti miegančio Ijono tėvo marškinėliai, mediniai koturnai ant susirengusių praustis kalinių kojų ar granato vaisius dukters rankose, beveik identiški nužudyto tėvo ir Ijono akiniai – tarsi likimo ženklai, kurių lyg ir nepastebime. Bet jie žymi esminius posūkius, kaip kad scenoje, kai į policijos nuovadą Berlyne atsitiktinai jo akivaizdoje žuvusio žmogaus dokumentus atnešęs Ijonas pajunta, jog anka. Scena statiška – tai tik saulės blyksnis ant Ijono akinių. Kaskart susidūręs su prievarta, Ijonas vis labiau anka, bet regą jam kompensuoja balsas – tobulas, sklindantis iš vidaus ir tarsi neigiantis prievartą, kurios įrankiu ar stebėtoju jis tapo. Ijonas renkasi muziką ir kūrybą. Keistas dalykas, bet žiūrėdama ilgą finalinę panoramą, kai kamera seka upės (gal Stikso?) ir už kadro skambančios muzikos tėkmę (ji ir formuoja „Muzikos“ naratyvą) bei smulkias žmonių figūras jos fone, pagalvojau, kad muzika gal vienintelė gali absorbuoti, sugerti prievartą, kurios kasdien yra aplink mus.

Mitus atmintyje žadina Alicios Rohrwacher „Chimera“ („La Chimera“, Italija, Prancūzija, Šveicarija, 2023). Archeologas Arturas (Josh O’Connor) Toskanos požemiuose ieško etruskų brangenybių, tačiau iš tikrųjų – kelio pas mylimąją Benjaminą. Jo kelionė prikelia daugybę mitų, bet kartu, neįkyriai ir ne visai tiesiogiai cituodama didžiuosius italų kino klasikus, Rohrwacher panardina žiūrovus į italų kino istoriją – tas kinas yra lyg dar viena filmo chimera, o kartu nuoroda į plika akimi gal ir nematomą filmo ištarmės pusę, juk didieji italų klasikai buvo kairiųjų pažiūrų ir to neslėpė, net atvirkščiai.

Arturas turi dovaną – jis jaučia, kur ieškoti etruskų palaidojimų, todėl yra naudingas kapų plėšikams, kuriais naudojasi senienų pardavėjai. Pastarieji, o ne vagys, iš kurių perka vogtas brangenybes, neturi jokių moralinių barjerų, todėl ir Spartako slapyvardžiu prisidengusi nelegali juodosios rinkos prekiautoja – lyg mitinis Minotauras. Atsidūręs jo požemių labirinte, Arturas pamatys raudoną mylimosios suknelės siūlą, kad pagaliau liktų kartu su ja.

Arturas klaidžioja po aižėjančios tikrovės labirintą. Rohrwacher iš pradžių panardina žiūrovus į itališko karnavalo linksmybes, pamažu nutrina tikrovės ir fantazijos ribas, įveda į kadrą neprofesionalius aktorius ir jų ilgesingas dainas, supriešina skurdą, griūvančius senovinius Benjaminos motinos (Isabella Rossellini) rūmus ir po žeme gulinčius etruskų lobius, pasišaipo iš visur grožį matančių turistų ir visai kaip Luchino Visconti, Vittorio de Sica ar Roberto Rossellini neorealistiniuose ir Federico Fellini ar Piero Paolo Pasolini vėliau kurtuose filmuose pagerbia atstumtųjų ir pažemintųjų solidarumą, kurį „Chimeroje“ įkūnija moteris simbolišku Italijos vardu. Pasakojimo vingiuose kartais galima ir pasiklysti, bet atmintyje įstringa ne tik Arturo klajonės, bet ir kino kameros judesio kuriami įspūdingi ilgi kadrai.

Užuojautos gyvenimo paraštėse likusiems suvirintojui Holapui ir darbininkei Ansai, subtilaus humoro, dainų, liūdnų žinių iš Ukrainos ir ryškių spalvų pilnas Aki Kaurismäki filmas „Nukritę lapai“ („Kuolleet lehdet“, Suomija, Vokietija, 2023). Filmas melancholiškas, kaip Jacques’o Prévert’o dainos (filmo pabaigoje ją dainuoja ne Yves’as Montand’as, o dar lėtesnis dainininkas suomis) žodžiai, kad gyvenimas išskiria tuos, kurie myli. Vienišiai filmo herojai meilės ir nesitiki, bet laukia, nors šiuolaikiniame Helsinkyje, regis, stebuklų būti negali. Tačiau karaokės bare susitikę Ansa ir Holapas vieną vakarą nueis į kiną ir pradės svajoti apie gyvenimą kartu. Režisierius jiems pastatys daug barjerų – Holapo alkoholizmą, skaudžią Ansos šeimos moterų patirtį, ligą, bedarbystę, nuo svetimų akių slepiamą skurdą ir išnaudojimą, kad galiausiai patikėtume Kaurismäki: žmonės dar gali suprasti vienas kitą ir pabandyti padėti, apsaugoti nuo vienatvės. „Nukritę lapai“ – tai kino grynuolis, dar vienas patvirtinimas, kad be jo išgyventi beviltiškame pasaulyje būtų sunku. Kaip, beje, ir be šuns, kuris filme yra Čaplinas.

Turkų režisierius Nuri Bilge Ceylanas filme „Apie sausą žolę“ („Kuru Otlar Üstüne“, Turkija, Prancūzija, Vokietija, Švedija, 2023) sugrįžta prie savo kūryboje dažnai plėtojamų Antono Čechovo kūrinių motyvų. Filmo herojus dailės mokytojas Sametas pagal paskyrimą dirba kaimo mokykloje. Kaimas nedidelis, prie šalies sienos, todėl griežtai kontroliuojamas, žmonės čia slepia ne vieną dramą. Atrodo, net žiema čia niekad nesibaigia. Mokykla skurdi, kolegos paskendę kasdieniuose rūpesčiuose ir apkalbose. Bet Sametas nuolat fotografuoja ir jo nuotraukose sustabdytas gyvenimas bei žmonės – neįtikėtinai tikri.

Sametui liko pusė metų – tada jis jau galės rinktis, kur dirbti. Sametas mano, kad kur nors Stambule jo talentas (ar sugebėjimai) galės visiškai atsiskleisti, todėl iš aukšto žiūri į visus, kolegos ir mokiniai jį erzina. Tai savimi ir savo teisumu įtikėjęs egoistas. Sametas gali žaisti su jaunute mokine, bet sužinojęs, kad ši pasiskundė jo elgesiu, mergaitę atstums ir įskaudins, net nepabandęs jos suprasti. Toks visai šiuolaikiškas Ivanovas, tik gyvenantis Rytų Anatolijoje, apie tokį Čechovas viename laiške rašė, kad tai niekuo neišsiskiriantis žmogus, kuris „vos sulaukęs 30–35 metų, pradeda jausti nuovargį ir nuobodulį. <...> Jis ieško priežasčių aplink ir nesuranda; pradeda ieškoti savo viduje ir randa tik vieną nekonkretų kaltės jausmą <...>.Tokie žmonės kaip Ivanovas nesprendžia klausimų, klausimai juos prislegia visu sunkumu. Jie pasimeta, gūžčioja pečiais, nervinasi, skundžiasi, daro kvailystes ir galiausiai, davę laisvę savo pakrikusiems nervams, praranda žemę po kojomis ir patenka į „palaužtų“ ir „nesuprastų“ žmonių kategoriją.“

Filmas „Apie sausą žolę“ pilnas subtilių pastebėjimų ir netikėtų digresijų, jame vyrauja statiški kadrai, kartais režisierius leidžia įsižiūrėti į kalnus herojų fone ir fiziškai pajusti sustingusį laiką. Nuobodžiaujantis Sametas susipažįsta su netoliese dirbančia anglų kalbos mokytoja Nurai (Merve Dizdar Kanuose apdovanota už geriausią moters vaidmenį). Ji vietinė, nori piešti, kažkada dirbo Ankaroje, bet grįžo namo, kai per teroro aktą neteko kojos. Netrukus Sametas, kartu su juo gyvenantis mokytojas Kenanas ir Nurai susidraugaus. Pamažu visiems trims atsiskleidžiantys jausmai taps ir pagrindiniu išbandymu, privertusiu daug suprasti apie save.

Daugiau nei tris valandas trunkantis „Apie sausą žolę“ neprailgsta, nors realiu laiku filmuojami pokalbiai gali priminti teatrą. Tai pokalbiai apie gyvenimo prasmę, kurie jau retai girdimi kine. Svarbiausias vyksta Nurai namuose, kai Sametas bando pateisinti savo pasyvumą, esą vienas žmogus yra bejėgis ką nors pakeisti. Jis lyg teisinasi Nurai, kurios požiūris priešingas: net ir po asmeninės nelaimės ji įsitikinusi, kad reikia keisti pasaulį, tegu tik aplink save. Tai labai ilgas pokalbis, kuriame atsiskleidžia ir Nurai idealizmas, būdingas ne vienai Čechovo herojei, tikinčiai, kad pamatys deimantinį dangų, ir Sameto tuštybė. Pokalbis baigiasi netikėtu, bet režisūriškai tiksliu išėjimu į kitą erdvę: Sametas praveria Nurai namų vonios duris iš atsiduria kino paviljone – didžiulėje tuščioje erdvėje, kur daug įvairios aparatūros. Režisierius tarsi duoda laiko Sametui apsispręsti, kaip pasielgti: palikti Nurai namus ar praleisti naktį jos miegamajame. Tos akimirkos, kai Sametą vaidinantis aktorius Denizas Celiloğlu klaidžioja po paviljoną, paverčia žiūrovą dramos „Apie sausą žolę“ dalyviu.