Lietuvoje tapti žvaigžde paprasta: maža šalis, daug televizijų, kurioms reikia naujų veidų, reikalavimų nedaug, juolab profesinių, klestintys socialiniai tinklai, dar koks nors skandaliukas ar pavojinga liga – ir provincijos žvaigždės statusas garantuotas. Kevino Tancharoeno miuziklas „Tapti žvaigžde“ (LRT Plius, 14 d. 21 val.; LRT, 15 d. 23.15) pasakoja apie kitą kelią. Jo herojai – Niujorko meno mokyklos studentai, svajojantys apie sėkmę ir šlovę. Jie supranta, kad pagrindas – sunkus darbas. Filmo pradžioje matome atrankos egzaminą: trumputės scenos leidžia įsižiūrėti į jaunuolius, bandančius patekti į meno šventovę. Dar neaišku, ar jie tikrai talentingi, ar tik kupini ambicijų. Jie kilę iš skirtingų visuomenės sluoksnių, domisi skirtingais dalykais, skiriasi ir jų temperamentas, ir ateities lūkesčiai. Ko juos gali išmokyti mokykla? Ko gero, pirmiausia disciplinos ir tik paskui amato.
„Tapti žvaigžde“ – miuziklas, todėl kimšte prikimštas dainų ir šokių, nors pasakojimo forma primena mokyklos kroniką. Joje ir meilės bei nusivylimai, ir bandymai priimti pirmuosius profesionalius sprendimus. Pamažu filme atsiranda ir menininko likimo refleksija: brandą galima pasiekti tik suvokus savo privalumus ir trūkumus. Vieni filmo herojai taps šokėjais ir aktoriais, kiti mokys vaikus, tačiau kiekvienas turi galimybę kažkuo tapti. Nebūtinai žvaigžde.
Amerikiečių filmuose visada rasi didaktikos ir to, ką vadinu šventuoju naivumu. To neišvengė ir Dano Fogelmano filmas „Toks gyvenimas“ (TV1, 14 d. 22.55). Tai pasakojimas apie dvi Niujorke gyvenančias šeimas, kurių likimai susipynė. Veiksmas šokinėja tai į praeitį, tai į dabartį, matome atsitiktines – kartais gražias, kartais skausmingas – veikėjų gyvenimo akimirkas, kurių pasekmės paaiškės vėliau ir palies ne vieną. Gali erzinti kai kurių scenų namudinė filosofija ar infantilumas rodant tragiškus įvykius, bet bijau, kad šiuolaikinis kinas jau baigia pripratinti prie tokio „stiliaus“, o filmai „apie gyvenimą“ paprastai yra mėgstami. Tačiau „Tokiame gyvenime“ vaidina geri aktoriai ir Oscaras Isaacas tobulai įkūnija beprotiškai įsimylėjusį vyrą, įsimena ir Antonio Banderaso herojaus monologas, kuriame jis pasakoja apie savo gyvenimą.
Šią savaitę nelabai yra iš ko rinktis. Todėl kas nors užkibs ir ant Natalie Krinsky filmo „Sudaužytų širdžių galerija“ (LNK, 14 d.23.25) siužeto kabliuko: palikta mylimojo Liusi (Geraldine Viswanathan) nusprendžia įkurti galeriją, kurioje bus eksponuojami daiktai, likę po buvusių partnerių. Liusi sumanymas pritraukia minias lankytojų, norinčių pasidalyti savo materialiais prisiminimais. Žinoma, žmonės įvairūs, bet, mano galva, geriausia terapija – viską išmesti lauk.
Jameso Oakley „Tobuli aferistai“ (TV3, 16 d. 22.30) – dar vienas smagus niekutis. Uma Thurman vaidina lošėją Harietą, kurią apleido sėkmė. Ji daug skolinga gangsteriui, už jos galvą net paskirta graži suma. Kartu su vyru (Tim Roth) Harieta susirengia skristi į Los Andželą ir pavogti labai brangų daiktą, kuris išspręs visas problemas.
2004 m. pasirodęs Tony Scotto „Degantis žmogus“ (LNK, 16 d. 22.30) nukelia į žmonių grobimo dėl išpirkos apimtą Meksiką. Per šešias dienas pagrobiami net dvidešimt keturi žmonės. Turtinguosius apima panika, jie samdosi apsaugininkus, turinčius rūpintis jų vaikais. Denzelio Washingtono vaidinamas Džonas – buvęs samdomas žudikas, daug metų dirbęs CŽV. Džoną nuolat persekioja praeities košmarai. Jis ieško gyvenimo prasmės, todėl nevengia nei stiklelio, nei Biblijos. Pavargęs ir žmonių vengiantis Džonas atvyksta į Meksiką. Senas draugas (Christopher Walken) jam parūpina darbą – saugoti pramonininko devynerių metų dukrą Pitą (Dakota Fanning). Iš pradžių Džoną erzina ne pagal metus subrendusi smalsi mergaitė, bet ji greitai pelno apsaugininko simpatijas. Jis pagaliau atranda prasmę. Kai mergaitė bus pagrobta, sužeistas Džonas padarys viską, kad ją išgelbėtų...
Jei domitės siaubo filmais, be abejo, girdėjote Jameso Wano pavardę. Jis gimė Malaizijoje, dar paauglys kartu su tėvais persikėlė į Australiją, mokėsi Melburno kino mokykloje. Wanas išgarsėjo 2004 m. sukūręs „Pjūklą“, vėliau – kelis filmo tęsinius. Po „Išvarymo“ (2013) Wanas vadinamas vienu svarbiausių Holivudo siaubų kūrėjų. Pats režisierius tvirtina, kad seka Steveno Spielbergo tradicija ir žavisi Johno Woo, Davido Fincherio filmais, bet iš tikrųjų jis yra talentingas formos imituotojas. Wanas neslepia, kad kuria „antrinius“ filmus, suteikiančius žiūrovui galimybę atpažinti kine ne kartą matytus motyvus ir situacijas. Tai filmai plačiajai auditorijai, todėl ir pasakoja apie universalius dalykus.
2021 m. pasirodęs Wano „Piktybinis“ (LNK, 14 d. 01.40) – savotiška pagarbos duoklė italų siaubo kino klasikui Dario Argento. Filmo herojė Medison (Annabelle Wallis) yra nėščia, ji trokšta kūdikio, todėl taikstosi su vyro žiaurumu. Bet kartą naktį, po vieno jo agresijos priepuolio, poros namuose atsiranda piktoji jėga, kuri užmuša vyrą – iš jo lieka tik mėsos ir sulaužytų kaulų krūva. Praradusi kūdikį Medison grįžta namo ir bando gyventi toliau, bet sapne ją pradeda persekioti žmogžudysčių vaizdai. Netrukus paaiškėja, kad jos vyksta iš tikrųjų. Bandydama suprasti, kas jai atsitiko, Medison atvers vis naujas šeimos paslaptis. Siaubo filmuose senos, nutylėtos problemos visada pamažu iškyla į paviršių. Wanas naudoja siaubo filmų klišes – senus namus, tuščią lopšį, vaikystės gimtadienių vaizdo įrašus...
Mėgstu siaubo filmus, vis tirštėjančią jų atmosferą, bet „Piktybiniame“ Wanui labiau rūpi ne atmosfera – vietoj baimės jis siūlo siaubo atrakcionus. Kamera sukasi aplink Medison 360 laipsnių, kompiuterinė grafika išmaniai keičia lokacijas. Kamera apskritai judri – skraido tiesiai per duris, sienas, lubas. Kiekvieną žmogžudystę Wanas rodo kaip veiksmo filmo sceną ir „Piktybinio“ žanras nuolat keičiasi – čia pamatysi ne tik veiksmo filmą, bet ir dramos ar net komedijos užuomazgas. Vienas filmo recenzentas rašė, kad „Piktybinis“ – idealus filmas žiūrėti namuose su draugais, vartojant alkoholį. Ir pasiūlė išlenkti stiklelį po kiekvieno pokšto apie policijoje tarnaujančius ekstrasensus, po kiekvieno pokšto apie antrąją pusę ir t.t. Supraskite mane teisingai – „Piktybinis“ tiesiog yra geras būdas pagaliau sušilti.
Jūsų – Jonas Ūbis
