Neplanavau komedijos

Festivalį „Lokys, liūtas ir šakelė“ šiemet atidarys Christiano Petzoldo filmas „Liepsnojantis dangus“. Petzoldas (g. 1960 m.) – bene garsiausias vadinamosios Berlyno mokyklos režisierius ir scenaristas, filmų „Barbara“ (2012), „Feniksas“ (2014), „Tranzitas“ (2018), „Undinė“ (2020) autorius. Naujausias Petzoldo filmas „Liepsnojantis dangus“ („Roter Himmel“) šiemet apdovanotas Berlyno kino festivalio Didžiuoju žiuri prizu. Pateikiame Januszo Wróblewskio pokalbio su režisieriumi, išspausdinto savaitraštyje „Polityka“, fragmentus.

Jūsų filmo herojus – savo išskirtinumu įsitikinęs jaunas rašytojas. Įdomu, ar jis panašus į jus, žengiantį pirmuosius žingsnius kine?

Mano vaidybinis debiutas, sukurtas baigiant studijas Kino ir televizijos akademijoje, sulaukė didžiulės sėkmės. Važinėjau po festivalius, dalinau autografus, sulaukiau kolegų susižavėjimo, o visa ta sumaištis aplink man neišpasakytai patiko. Po kelių mėnesių grįžau į Berlyną, greit parašiau antrojo filmo scenarijų ir iškart gavau finansavimą. Nesirengiau savęs varžyti. Svajojau apie film noir su gražia femme fatale, kuri važinėja prabangiu kabrioletu ir apvynioja aplink pirštą vyrus, – Elmore’o Leonardo kriminalinių romanų ar Fritzo Lango šedevrų stiliaus filmą. Pasirinkau filmuoti Belgijoje, Knokės-Heisto mieste, ir olandų Hagoje. Turėjo būti niūru, dviprasmiška, mažų mažiausiai tiek pat paslaptinga kaip Jeano-Pierre’o Melville’io gangsterių filmuose. Kai jau turėjome pradėti filmuoti, mano būsimoji žmona, su kuria tada tik pradėjau susitikinėti, sarkastiškai pastebėjo, kad, ko gero, per daug riečiu nosį ir vaidinu didį režisierių.

Įsivaizduoju jūsų reakciją.

Iš pradžių pamaniau, kad ne taip išgirdau. Kai galų gale suvokiau jos žodžius, pasijutau įžeistas. Mano ego siaubingai nukentėjo, tačiau vis dėlto nebuvau toks kvailas, kad nesuprasčiau, jog ji teisi. Kitą dieną susigėdęs iš pagrindų perrašiau scenarijų, gelbėdamas numatomą visišką katastrofą – projektą „Cuba Libre“.

Puikybė dažna ne tik menininkų nuodėmė.

Mane tai aplenkė, kai supratau, ką reiškia būti filmavimo grupės dalimi. Nepasitikiu režisieriais, sakančiais, kad visada turi galvoje nuo a iki z parašytą filmą. Žinoma, sumanymą, kažkokį neaiškų įsivaizdavimą galima turėti. Detalės visada atsiranda keičiantis pastabomis su bendradarbiais. Sprendimai remiasi diskusija ir kompromisu, dirbama kolektyviškai. Nėra kažko tokio kaip vienišas režisierius, uždarytas dramblio kaulo bokšte. Jeanas Renoiras, François Truffaut, Howardas Hawksas tai žinojo geriausiai. Iš jų ir mokiausi.

Ar nesuklysiu sakydamas, kad „Liepsnojantis dangus“ – ironiškas jūsų autobiografijos variantas?

Savaime suprantama, rašydamas „Liepsnojantį dangų“ svarsčiau, kiek manęs yra Leone. Nesugebu apibrėžti proporcijų, bet man svarbu, kad Leoną vaidinantis aktorius Thomas Schubertas nebūtų sausas ir nespontaniškas žmogus. Prieš trisdešimt metų, kai buvau jo amžiaus, kalbant apie save man stigo būtent distancijos ir humoro jausmo. Traukė sudėtingos problemos: norėjau gilintis į komunistinę VDR (Vokietijos Demokratinė Respublika – K. R.) praeitį, Holokaustą, patiko ieškoti sąsajų su mitais ir archetipais. Bet dabar viso to atsisakiau. Prasmės slypi giliau. Tiesą sakant, man niekad nepatiko publicistika, vadinamųjų karštų temų kapstymas tik tam, kad jas iliustruotum. Tai neduoda vaisių. Tik vaizduotė suteikia kažko, kas neakivaizdu, šansą.

Filmo kūrimas buvo savotiška autoterapija?

Ne tikrąja to žodžio prasme. Taikau tokį metodą: trys mėnesiai prieš prasidedant filmavimui rengiu aktoriams kažką panašaus į seminarą arba diskusijų platformą. Susirenkame erdviame kambaryje, garsiai skaitome tekstą, kalbamės apie motyvus, apie mano ketinimus ir apmąstymus. Rodau jiems fotografijas, įvairius paveikslus, kad geriau įsivaizduotų, kaip bus filmuojama, paleidžiu muziką, kad pajustų atmosferą, ir pan. Tris dienas taip pat kartu žiūrime mano parinktus filmus. Paskui kartu važinėjame po būsimas filmavimo vietas. Dar nėra aparatūros ir filmavimo grupės, tad galima lengviau numatyti judesius, suvokti scenų dinamiką. Kai skaitėme „Liepsnojantį dangų“, visi siaubingai juokėsi, nors neplanavau komedijos. Scenos man greičiau atrodė liūdnos. Ir tai tapo mano tikrąja terapija.

Leonas yra egocentrikas ir tai neleidžia jam pastebėti, kad pasaulis aplink liepsnoja. Jam keista, kad niekas nevyksta taip, kaip jis norėtų. Panašiai kaip kai kuriuose Érico Rohmero ar Davido Lyncho moralitė.

Grįždamas iš savo ankstesnio filmo „Undinė“ pristatymų Prancūzijoje gavau dovaną – dvidešimt penkis DVD diskus su Rohmero filmais. Atvažiavęs į Berlyną supratau, kad užsikrėčiau koronavirusu. Planavau kurti distopiją pagal Georges’o Simenono prozą, bet greit atšalau: juk neseniai kažką panašaus dariau filme „Tranzitas“. Prikaustytas prie lovos klausiausi žiniasklaidos diskusijų, esą kovidas teigiamai veikia prie hedonistinio gyvenimo būdo pripratusią jaunąją kartą, verčia ją susivokti, nutildyti vidų. Pradėjau žiūrėti Rohmero filmus ir negalėjau atsitraukti. Vokietijoje neegzistuoja vasarą, kai jaunimas eksperimentuoja, vykstančios moralitė žanras. Jaunuoliai važiuoja atostogauti toli nuo tėvų, ieškodami nežinia ko, bet, tiesą sakant, sužino, kas jie yra. Prancūzai tai vadina jausmų ugdymu. Rohmeras sukūrė daug tokių filmų, dauguma jų tikrai puikūs. Nebuvo geresnio būdo ištrūkti iš pandemijos, kaip prisiminti būtent vasaros moralitė, dar paremtą Čechovo skaitymais.

„Žuvėdra“?

Ne, „Namas su mezoninu“ – nuostabus apsakymas apie du menininkus, dailininką ir literatą. Abu yra nevykėliai, bet vienas jų turtingas, turi namą kaime, kur leidžia atostogas. Laikas teka tingiai. Niekas nieko nekuria. Tiesiog sėdi ir kalbasi apie gyvenimą. Netoliese stovi kitas namas, kuriame gyvena dvi seserys ir jų motina. Viena sesuo – norinti pakeisti pasaulį komunistė. Ponai įsimyli seseris, tačiau iš tos meilės nelabai kas išeina. Rohmeras, Čechovas, pandemija – novelę parašiau per tris dienas. Pavadinau „Laimingi“, suprask, tai apie kartą, kuri mano, kad realizavo save. Jie turi viską, daro tai, ko nori, bet, akivaizdu, kažko nesupranta.

„Liepsnojančiame danguje“ daug kalbama apie darbą. Ar maisto gaminimas – darbas? Ar plaukimas – darbas? O rašymas? Kodėl tai taip svarbu?

Prieš pradėdami aiškintis grįžkime į kino pradžią. Kiekvienas žino, kad pirmasis judantis vaizdas buvo „Darbininkų išėjimas iš Lumière’ų fabriko Lione“. Kamera bendru planu fiksuoja po darbo į namus einančius darbininkus. Jie nusiprausę, padoriai apsirengę, ganėtinai patenkinti. Jau iš to filmo galime daryti išvadą, kad kinas vengė rodyti fizines pastangas. Socrealistinis menas sąmoningai melavo žiūrovams, kurdamas prasimanytas, idealizuotas scenas šia tema. Antroje XX a. pusėje paklausti, kuo nori būti, paaugliai skelbė, kad nori būti slaugytojomis, kirpėjais. Dabar kiekvienas nori būti rašytoju, aktoriumi, nuomonės formuotoju, modeliu. Viskas, kas yra gamyba ir reikalauja sunkaus rankų darbo, atkrinta. Paskui, būdami trisdešimties keturiasdešimties, žmonės staiga vėl nori dirbti fizinį darbą, geriausia savo sode, gaminti ekologišką maistą.

Kodėl taip atsitinka?

Mano filmo herojus Leonas puikiai žino, kaip turi elgtis menininkas. Mėgdžioja jam žinomus pavyzdžius, turinčius jį sutapatinti su profesija, apie kurią svajoja. Jo draugas, pradedantysis fotografas, elgiasi priešingai – visai nenori užsiimti kūryba, jam labiau patinka taisyti stogą. Tad abu „atsiklijavę“ nuo tikrovės. Na, ir dar yra Nadja, sąmoningiausia iš jų, graži mergina, dūsavimų objektas. Anksčiau ją būtume pamatę pusnuogę baseine, kaip ji gundo ir traukia erotiniu žavesiu. Mano filme Nadja važinėja dviračiu, perka maistą ir užsiima seksu pagal savo sąlygas. Ji turi tai, ko tuodu neturi. Yra subjektas, o ne vienišas asmuo, apsimetantis, kad daro tai, kas jam rūpi.

Vyrai šiais laikais sunkiau randa savo vietą?

Nežinau, ar reikėtų taip apibendrinti. Visi filmo personažai, kiekvienas savaip, yra nekalti, kaip ir visa šiuolaikinė jaunoji karta. Jie dar nieko nepatyrė, nesugebėjo susipurvinti rankų, patys nedaug nuveikė. Tad kai ištinka katastrofa, jie nesugeba susivokti, užbėgti už akių pasekmėms, išmokti viso to pamokas. Rohmero filmuose, nepaisant žlugimo jausmo, ateitis atrodo optimistiškai, nes yra permainos galimybė. Šiuolaikinei jaunajai kartai, kuri išgyveno pandemiją, atrodo, kad ribos yra visur ir jokie pažadai nebus išpildyti. Jų laisvę riboja vyriausybės ir kapitalistai. Ekonominė raida skatina dominuojančią perdėtos eksploatacijos krizę. Kita vertus, jiems stinga laiko meilei, jie neturi kantrybės pagarbiai, emocionaliai ją išgyventi ir jos pagrindu sukurti ką nors prasminga.

Meilę reikia „užsidirbti“?

Taip, reikia mokėti meilę puoselėti, nuolat ja rūpintis. Nieko naujo nepasakysiu. Man atrodo, kad daugeliui žmonių vis dėlto sunku atsisakyti iliuzijų šia tema. Romantiško susižavėjimo mitas vis dar veikia. Studijavau literatūrą ir kartais negaliu susilaikyti nepacitavęs Vokietijoje garsaus, neseniai mirusio Wernerio Hamacherio esė. Jis teigė, kad naikinantis žemės drebėjimas Lisabonoje, kuris įvyko XVIII a. ir nutraukė tūkstančius nekaltų gyvybių, buvo šiuolaikinės istorijos išeities taškas, nes tada Dievas mus apleido. Jei Dievas leidžia tokius žemės drebėjimus, nėra prasmės juo tikėti. Kantas, Hegelis – visi remiasi šiuo kataklizmu. Kai Nadja cituoja Heinricho Heine’s „Der Asra“, ji prisimena tuos, kurie privalo mirti tada, kai jiems atrodo, jog myli labiausiai. Man iš tikrųjų rūpėjo šis paradoksas.

Ar jūsų neatbaido dabar kuriamų filmų ir serialų gausa? Ar tikite kinu, jo galia pasakoti istorijas?

Sapnai ir kinas tarpusavyje turi daug bendra. Kinas maitinasi svajonėmis, o žmonių ilgesio variklis yra filmų vizijos. Jei liausimės kūrę kiną, mūsų viduje kažkas mirs. Mums reikia vienas kito ir, nepaisant šiukšlių potvynio, tikiu, kad dar ne viskas papasakota.  

Parengė Kora Ročkienė