Kinas

Ko nepražiopsoti „Kino pavasaryje“

„Kino pavasaris“ šiemet žada rodyti daug filmų ir daug jų seansų. Išrinkome ne tik garsiausius ar daugiausia svarbių apdovanojimų pelniusius, bet ir tuos, kurie skatina savarankiškai mąstyti, užjausti kitus, pažinti palyginti neseną istoriją ir akyse kintančią tikrovę. Sunkiais laikais tai visada padeda išgyventi.

Santa Lingevičiūtė

Nauji filmai – „Kopa: antra dalis“

Franko Herberto mokslinės fantastikos romanas „Kopa“ tapo prakeiksmu ne vienam garsiam kino režisieriui, norėjusiam sukurti adaptaciją. Tarp jų – Ridley Scottas ir Alejandro Jodorwsky. Pastarojo filme turėjo vaidinti Orsonas Wellesas, Salvadoras Dali, garso takelį kurti „Pink Floyd“ ir „Magma“. Galiausiai 1984 m. ekranizaciją sukūrė Davidas Lynchas, scenarijų rašęs kartu su pačiu Herbertu. Filme pasirodė Stingas, muziką kūrė garsi amerikiečių roko grupė „Toto“, filmavo dviejų „Oskarų“ laureatas Freddie Francis, kino dailininkas buvo Anthony Mastersas, nominuotas „Oskarui“ už Stanley Kubricko „2001 metų kosminę odisėją“ (1968). Deja, kad ir kokia garsi bei patyrusi buvo kūrybinė grupė, Davidas Lynchas ekranizaciją iki šiol vadina kūrybine gėda, atsisako apie savo „Kopą“ kalbėti, norėtų apskritai ištrinti ją iš asmeninės filmografijos ir teigia nesiruošiantis žiūrėti Denis Villeneuve’o ekranizacijų.

Pasirodė naujas žurnalo numeris

Rašydama apie Nuri Bilge Ceylano kiną, Rūta Birštonaitė apibūdina labai žmogišką būseną, ypač išryškėjančią tamsiuoju metų laiku: „Gulėti ar eiti – net nežinau, kas labiau patinka Nuri Bilge Ceylano personažams. Tiesa, ir viena, ir kita yra susiję su atsakymo į tą patį klausimą ieškojimu. Kaip būti su savimi ir su kitais – šis klausimas personažams neduoda ramybės ir verčia keliauti, kur akys veda, arba, atvirkščiai, atsiduoti nejudrumui ir mąstymo tuštumai.“

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Leos Caraxo filmai tarsi antrina jo gyvenimui. Gebėjimas jungti gyvenimą ir meną, realybę ir mitą tapo sudėtine režisieriaus kūrybos dalimi. Regis, kiekviename filme jis rodo asmeniškus jausmus – prancūzų kino enfant terrible būseną, kartėlį, džiaugsmą, nuostabą, susižavėjimą, meilę Juliette Binoche ir Katerinai Golubevai, be kurių nebūtų „Pont Neuf meilužių“ ar „Polos X“. Filmo „Anetė“ (LRT Plius, 14 d. 21.33) siužetas formaliai priklauso muzikos autoriams, grupei „Sparks“, bet veikėjų likimuose sunku nepamatyti Caraxo gyvenimo atgarsių – po tragiškos Golubevos mirties jis vienas augino dukterį. Kartais sudėtinga suprasti, kur baigiasi filmas ir prasideda gyvenimas. Gal todėl „Anetė“ toks demonstratyviai pažeidžiamas. Kaip pažeidžiamas filme yra roko operos, miuziklo žanras, kiču dvelkiantis siužetas ir kūdikis, kurį vaidina marionetė.

Neringa Kažukauskaitė

Nauji filmai – „Mūza“

Įdomiausia režisierės Agnės Marcinkevičiūtės kūrybos dalis – menininkų portretai. Ji yra sukūrusi nemažai filmų apie iškilius lietuvių kūrėjus, daugiausia rašytojus, kurie galbūt artimesni ir pačiai režisierei, kažkada studijavusiai lietuvių kalbą ir režisūrą. Marcinkevičiūtė kine užfiksavo Jurgio Kunčino, Romualdo Granausko, Jurgos Ivanauskaitės, Renatos Šerelytės ir kitų literatų asmenybes. Jos filmų herojais yra tapę ir dailės, kino bei muzikos žmonės.

Santa Lingevičiūtė

Nauji filmai – „Geležiniai gniaužtai“

Ne kartą teko įsitikinti, kad vyrai sentimentalesni už moteris (atleiskite už seksizmą). Šį neišankstinį nusistatymą patvirtino ir ką tik kino teatruose pasirodęs Seano Durkino filmas „Geležiniai gniaužtai“ („The Iron Claw“, JAV, D. Britanija, 2023). Jei ne muilo operos verta pabaiga, galėtum pamanyti, kad režisieriui, sukūrusiam psichologinį trilerį „Marta Marsė Mei Marlena“ (2011), buvo sunku ką išspausti apie vieną Teksaso šeimą, įsitikinusią, kad yra prakeikta. Motina sūnus nuo prakeiksmo bandė apsaugoti per religiją, tėvas – per amerikietiškas imtynes.

Aistė Račaitytė

Išdalinti Berlyno kino festivalio apdovanojimai

Tokį jausmą patyriau praėjusį šeštadienį dalinant Berlinalės „lokius“, kai iki pat pabaigos vis nenuskambėjo Mati Diop vardas. Mano tvirtas tikėjimas, kad jos filmas konkurse buvo be konkurencijos stipriausias ir kad aktorės Lupitos Nyong’o vadovaujama žiuri, kurioje dirbo ir Albertas Serra bei Christianas Petzoldas, tai patvirtins, nebuvo sugriautas. Su prizais dažnai taip nutinka – būna arba didelis siurprizas (kaip pernai Philibert’o „Adamant“), arba akivaizdybė, kaip Diop „Dahomėja“ („Dahomey“). Taip vadinosi Vakarų Afrikos karalystė, kuri nebeegzistuoja.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

2000-aisiais pasirodęs Rogerio Donaldsono trileris „Trylika lemtingų dienų“ (LNK, 4 d. 22.30) pasakoja apie politinę krizę, kai vos pavyko išvengti JAV ir SSRS karo. Tai nutiko 1962-aisiais. Spalio šešioliktą amerikiečių lėktuvas nufotografavo sovietų balistines raketas Kuboje. Jos per penkias minutes galėjo pasiekti ir sunaikinti bet kurį JAV miestą. Amerikiečiai nusprendė nelaukti, kol raketos bus paruoštos. Sprendimui priimti jie turėjo maždaug dvi savaites. „Trylika lemtingų dienų“ pasakoja apie šį laiko tarpsnį, skirtingų požiūrių susidūrimą Baltuosiuose rūmuose ir apie žmones, nuo kurių priklausė pasaulio ateitis.

Ilona Vitkauskaitė

Nauji filmai – „Numylėtinė“

Originalus „Numylėtinės“ („Miller’s Girl“, JAV, 2024) pavadinimas turi dvejopą prasmę: aštuoniolikmetė vidurinės mokyklos moksleivė Kairo Svyt (Jenna Ortega) įsimyli savo literatūros mokytoją Džonataną Milerį (Martin Freeman). Tačiau ją ne mažiau traukia ir rašytojo Henry Millerio kūryba. Jo sekso aprašymų kupinose knygose buvo pakankamai literatūrinių pretenzijų, kad skaitytojus įtikintų, jog tai yra šis tas daugiau nei paprastas šlamštas. Nepaisant visų debiutuojančios režisierės ir scenaristės Jade Halley Bartlett pastangų bei ambicijų, „Numylėtinė“ šlamšto kartelės niekaip neperlipa.

Aistė Račaitytė

Pirmi įspūdžiai iš Berlyno kino festivalio

Įpusėjus 74-ajam Berlyno kino festivaliui atrodo, kad šiemet konkurse mažiau pliko realizmo ir daugiau kino, kviečiančio į bent šiek tiek eskapistinius, nuo buities pakylėjančius seansus, net jei filmuose apmąstomos šiandienos arba nesenstančios aktualijos.