Svarbiausia reginys

Franko Herberto mokslinės fantastikos romanas „Kopa“ tapo prakeiksmu ne vienam garsiam kino režisieriui, norėjusiam sukurti adaptaciją. Tarp jų – Ridley Scottas ir Alejandro Jodorwsky. Pastarojo filme turėjo vaidinti Orsonas Wellesas, Salvadoras Dali, garso takelį kurti „Pink Floyd“ ir „Magma“. Galiausiai 1984 m. ekranizaciją sukūrė Davidas Lynchas, scenarijų rašęs kartu su pačiu Herbertu. Filme pasirodė Stingas, muziką kūrė garsi amerikiečių roko grupė „Toto“, filmavo dviejų „Oskarų“ laureatas Freddie Francis, kino dailininkas buvo Anthony Mastersas, nominuotas „Oskarui“ už Stanley Kubricko „2001 metų kosminę odisėją“ (1968). Deja, kad ir kokia garsi bei patyrusi buvo kūrybinė grupė, Davidas Lynchas ekranizaciją iki šiol vadina kūrybine gėda, atsisako apie savo „Kopą“ kalbėti, norėtų apskritai ištrinti ją iš asmeninės filmografijos ir teigia nesiruošiantis žiūrėti Denis Villeneuve’o ekranizacijų.

Kas galėjo kišti koją? Galbūt bandymas likti kuo ištikimesniems literatūros kūriniui, per didelės intelektinės pastangos kapstyti giliau, nei iš tikrųjų tokiam kūriniui reikia? Adaptacijos gali būti ypač pražūtingos, jei režisieriai pernelyg brangina pirminę medžiagą. Villeneuve’as pasielgė paprasčiau – pripažino sau, kad nėra joks tekstologas, todėl jam pavyko atsikratyti kultinio kūrinio ekranizacijos prakeiksmo, susitaikant su tuo, kad blokbasteryje svarbiausia reginys masinei auditorijai, o visos sudėtingesnės filosofinės žinutės supaprastinamos tiek, kad kiekvienas žiūrovas galėtų jas suprasti savaip. Bet kokia gera knyga turėtų žadinti fantaziją, tad kanadiečių režisierius nusprendė šio principo ir laikytis, prisipažindamas, kad kuria ne pažodinę adaptaciją, o perteikia skaityto romano interpretaciją.

Taigi „Kopa: antra dalis“ („Dune: Part Two“, JAV, Kanada, 2024) atrodo kur kas geriau nei pirmoji, juntamas didesnis režisieriaus pasitikėjimas savimi. Apskritai viskas šiame filme vystoma drąsiau: pasakojimas sklandus, nė viena scena neatrodo nei per daug trumpa, nei ištęsta. Jau kone nuo pirmų scenų akivaizdu, kad Villeneuve’as nusprendė daryti tai, ką moka geriausiai – kurti įspūdingą reginį. Nors dažniausiai nuotykių filmai nuspėjamai bando balansuoti tarp veiksmo ir pasakojimo sekų, regis, Villeneuve’ui pavyko to išvengti nepamirštant svarbiausių Herberto romano temų: klimato kaitos, blaškymosi tarp tikėjimo ir abejonių, kovos ir išlikimo, idealizmo ir nihilizmo, išlaikant ryšį su šiandienos aktualijomis.

Viskas filme labai aišku – beribis pasaulio ir žmonijos žiaurumas, fremenų gentis kaip idealo siekis, kur lygūs visi: moterys taip pat narsiai kaunasi šalia vyrų, jų aprangos vienodos, lygiai taip pat meistriškai vadelioja Arakio kirminus; vanduo fremenams – gyvybės ir išsigelbėjimo šaltinis, jiems šventas kiekvienas lašas. Akivaizdi kova tarp besivystančios bendruomenės ir imperializmo, kuriai priklauso Harkonenų giminė, mėgstanti kraują ir mėsą, besimaudanti naftos voniose aptarnaujant moterims vergėms. Nors fremenų pažiūros skirtingos, pagarba ir sugyvenimas jiems svarbiau: vieni kovoja už laisvę, kiti laukia mesijo ir už jį meldžiasi. Pavyzdys – personažai Čani (Zendaya) ir Stilgaras (Javier Bardem), įkūnijantys skirtingas idėjas. Čani tiki, kad patys fremenai atsakingi už savo laisvę, o Bardemo Stilgaro nuolat kartojamos tikinčiojo ir mesijo belaukiančiojo replikos kartais net skamba komiškai.

Villeneuve’as labai aiškiai teigia, kad jo filmo ir mūsų pasauliai vienodi – abiejuose vyrauja žiaurumas, kurstoma baimė, skaldosi tautos ir bendruomenės, žaidžiami galios žaidimai, o prieskonis melanžas toks pat svarbus kaip ir mūsų gamtiniai ištekliai, dėl kurių žiauriai sukasi pasaulis. Kartu apeliuojama į tai, kad pranašas, kuriuo filme tampa Timothée Chalamet Polas Atreidas, yra toks pat žmogus, slegiamas šlovės, nesaugus dėl savo likimo, nebūtinai pasauliui atnešiantis taiką.

Vis dėlto įspūdingiausias filme – reginys. Villeneuve’as, tarytum Ridley Scottas savo filme „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (1982), aproprijuoja viską – mitą, skirtingus istorinius tarpsnius, kino istoriją, popkultūrą. Tik rūgštų lietų keičia kaitri saulė ir nesibaigianti dykuma, kurioje Polas Atreidas lyg Mažasis princas kovoja su savo vidiniais baobabais. Aišku, Villeneuve’as nė nebando perspjauti Ridley Scotto, tačiau esama užuominų, kad ir filmo herojai, ir žiūrovai patiria Baudrillard’o aprašytą naują šizofrenijos būvį – nuolatinę teroro ir baimės būseną, praradę arba nebesuvokdami savojo aš, gyvendami amžinoje dabartyje.

Filme taip pat žaidžiama su laiku (kostiumų paletė), kultūromis, čia, kaip ir Scotto filme, nebėra jokių idealų, tikėjimas traktuojamas kaip nepakankamas išsivystymas, neegzistuoja jokia tvarka. Gyvenamosios erdvės primena tai Egipto, tai Lotynų Amerikos civilizacijų piramides, futuristinės kovos maišomos su gladiatorių laikų dvikovomis, Harkonenų giminės apranga – tarytum sukurta Hugo Bosso nacistinės Vokietijos laikais. Beje, esama ir akivaizdžios nuorodos į Leni Riefenstahl „Valios triumfą“ (1935), o kai kurių kovų choreografija – lyg paimta iš Lady Gagos muzikinių vaizdo klipų. Visko po truputį skolinamasi tiesiogiai, bet, kaip sakė Godard’as, svarbu ne ką aproprijuoji, svarbiausia – kaip tai panaudosi. Gali būti, kad taip Villeneuve’as atsiprašo už nepavykusį „Bėgančio skustuvo ašmenimis“ tęsinį – „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (2017) arba elementariausiai apeliuoja į žiūrovus kaip reginio visuomenės produktą.