Teisybės triumfas

Tokį jausmą patyriau praėjusį šeštadienį dalinant Berlinalės „lokius“, kai iki pat pabaigos vis nenuskambėjo Mati Diop vardas. Mano tvirtas tikėjimas, kad jos filmas konkurse buvo be konkurencijos stipriausias ir kad aktorės Lupitos Nyong’o vadovaujama žiuri, kurioje dirbo ir Albertas Serra bei Christianas Petzoldas, tai patvirtins, nebuvo sugriautas. Su prizais dažnai taip nutinka – būna arba didelis siurprizas (kaip pernai Philibert’o „Adamant“), arba akivaizdybė, kaip Diop „Dahomėja“ („Dahomey“). Taip vadinosi Vakarų Afrikos karalystė, kuri nebeegzistuoja.

Paryžiuje gyvenanti senegalietė Diop dokumentuoja Prancūzijos imperialistų pagrobtų turtų grąžinimą į buvusios Dahomėjos teritorijoje esantį Beniną. Režisierė, siekdama užčiuopti situacijos sudėtingumą, pasitelkia hibridinio kino formą. Filmo centre – medinės skulptūros, kurios kadaise klestėjusios (toli gražu ne šventos) karalystės žmonių kasdienybėje turėjo ritualinę svarbą, o vėliau, išplėštos iš savo konteksto, tapo muziejine vertybe kolonialistų šalyje. Dabar situacija tokia keista, kad skulptūros, ilgai tylėjusios, net prabyla. Kur jos atsidūrė? Grįžusios į savo istorinę tėvynę jos neatpažįsta nei šalies, nei joje gyvenančių žmonių. O skulptūrų neatpažįsta ir dažnas šiuolaikinis beninietis. Kolonizacija įvyko ne tik fiziškai, bet ir mentaliai. Atviras lieka klausimas ir kaip judėti pirmyn, ir kaip reikėtų priimti 26 skulptūras iš 7000 – kaip daug žadančią pradžią ar įžeidimą?

Žiūrint filmą sukasi mintys ne tik apie kolonijines ir postkolonijines pasaulio įtampas, bet ir apie tai, kiek daug gali būti pasiekta išsilaisvinus iš kino rūšių kanonų ir tradicinio dokumentinio pasakojimo klišių. Jungdama subjektyvius kadrus iš skulptūrų perspektyvos su tradicine stebimąja dokumentika režisierė demonstruoja laisvę ir meistrystę, rodos, cirkuliuojančią Diop giminės kraujyje karta iš kartos. Šio filmo genialumą atskleidžia ir jo tonas bei taupumas. Per kiek ilgiau nei valandą taikliu humoru jis pasako daugiau ir paveikiau nei daugelis kur kas ilgesnių festivalio sunkiasvorių.

Būtent tokį epitetą norisi skirti už geriausią scenarijų apdovanotam Matthiaso Glasnerio filmui „Mirimas“ („Sterben“). Tai penkių dalių epopėja apie mirtį iš skirtingų šeimos narių perspektyvos. Daugiau nei tris valandas trunkančiame filme vyksta nepaprastai daug. Keliaujant per jo skyrius ima darytis gaila pagrindinio herojaus, dirigento, kurio tėvų sveikata tokia bloga, kad jie nebegali pasirūpinti vienas kitu, sesei tėvų įskiepytas nevisavertiškumo kompleksas reiškiasi pavojinga destrukcija, buvusiai draugei gimsta ne jo vaikas ir sukelia abejonių dėl praeityje padarytų sprendimų, vaikų orkestras sunkiai valdo komplikuoto kūrinio (kaip ir filmo pavadinimas „Mirimas“) niuansus, o geriausias draugas ir kolega nenustoja žudytis. Pirmoje Berlinalės apžvalgoje mano pasigestas socrealizmas grįžta su trenksmu ir sukelia keistą jausmą, kad toks filmas konkurse teužpildo neišvengiamą vokiško kino vietą, bet šiaip galėtų patogiai būti žiūrimas per kelis kartus, namų kino arba televizijos ekrane.

Panašų įspūdį padarė ir niekuo neapdovanotas Olivier Assayaso filmas „Sustabdytas laikas“ („Hors du temps“) – autobiografiškas režisieriaus prisiminimas apie karantiną. Praverdamas duris į režisieriaus vaikystės namus (kur šis praleido karantiną), jis primena, kaip dar visai neseniai visas pasaulis išgyveno kolektyvinę nuo realybės atitraukiančią patirtį. Tai mažas ir visai sėkmingas bandymas užčiuopti dar šviežią Zeitgeist. Deja, nei konkurse, nei žiūrovų atmintyje filmas nepalieka ryškių žymių.

Žodis „mažas“ visada nuskamba kitaip šalia Hong Sang-soo pavardės, kuris užlipęs ant scenos atsiimti antro pagal svarbumą Didžiojo žiūri prizo traukė savo pakumpusiais pečiais ir klausė žiūri narių, ką gi tokio jie jo filme pamatė, kad dar sykį Berlinalėje apdovanojo. Filmas „Keliautojos poreikiai“ („Yeohaengjaui pilyo“), nors žiūrėti buvo ne tik juokinga, bet ir truputį nuobodu, man užaugo atmintyje. Isabelle Huppert ne primą kartą pasirodo savo draugo filme ir sujungia ne mažiau viena už kitą ekscentriškesnes savo bei Sang-soo visatas į keistą Vakarų ir Rytų hibridą. Korėjoje klajojanti Huppert vaidinama prancūzė atrodo kaip laisviausias ir laimingiausias žmogus žemėje, ji kiekvieną dieną leidžia tarsi žaisdama gyvenimą ir be skrupulų naudojasi aplinkinių svetingumu. Jos įprotis klausti „Ką jautei?“ tiek kartų, kiek reikia, kad banalybes imtų keisti tiesa, manau, bus perimtas ne vieno filmą mačiusio žiūrovo.

Šios Berlinalės apdovanojimai daug pasako apie žiuri, o kartu ir komandos, pakvietusios žiuri, kino skonį. Kritikų ir žiūrovų liaupsintas iraniečių Maryam Moghaddam ir Behtasho Sanaeeho „Mano mėgstamiausias pyragas“ („Keyke mahboobe man“) liko nepažymėtas, nors jį galima drąsiai lyginti su Berlyne anksčiau laimėjusiais filmais iš Irano, kurių kritiški režisieriai yra laikomi valstybės priešais. Tai dramaturgiškai taisyklingas filmas, taikliai režisuojantis žiūrovo emocijas ir sudėliojantis visus taškus ant „i“, kai pasakojimas perauga vienos moters istoriją ir prabyla apie visą visuomenę, kenčiančią nuo valdžios priespaudos. Nors man vieną vakarą tetrunkanti gaivališka dviejų personažų meilė įsimins ilgam, atrodo, kad žiuri filmas pasirodė pernelyg tvarkingas. O štai Specialusis žiuri prizas (trečias pagal svarbą) buvo įteiktas itin „kreivai“ Bruno Dumont’o mokslinės fantastikos komedijai „Imperija“ („L’Empire“), kuri man buvo neįveikiama, kad ir kaip anksčiau mėgau šio prancūzo filmų absurdą.

Drąsus žingsnis buvo apdovanoti ir dominikietį Nelsoną Carlo De Los Santosą Ariasą už režisūrą filmo, kurio logika ir forma labiau primena galerijose rodomą menininkų kiną. Tačiau „Pepė“ („Pepe“) puikiai parodo, kokią įtaką festivalyje daro pozicionavimas. Galėjęs atsirasti tiek „Forumo“, tiek „Encounters“ programose, šis keistas pasakojimas apie hipopotamus staiga tapo didesniu filmu, nei turbūt yra, ir gali diktuoti ateities tendencijas konkurse. Nors ir turiu priekaištų dėl kartais atsitiktinių pasakojimo elementų, silpnai parašytų pagrindinio veikėjo (hipopotamo) monologų ir užsižaidimo estetizuotais gamtos vaizdais, tai vis dėlto įdomus ir įsimintinas filmas, o jo forma yra atgaiva, kuri stiprina tikejimą kino galia atsinaujinti, stebinti ir stimuliuoti vaizduotę.

Pirmą kartą konkurse rodytas filmas iš Nepalo „Šambala“ („Shambhala“, rež. Min Bahadur Bham) nukelia į poliandrinę tibetiečių bendruomenę, kuri atrodo tarsi muziejaus eksponatas. Ilgame panoraminiame filme veikėjų santykiai ir tradicinių kostiumų nepriekaištingumas dera su tobulu Himalajų kraštovaizdžiu. Šis tyras pasaulis iš pradžių kelia pasigėrėjimą, akys jaučiasi kaip avelės, plačiame ekrane medituodamos peizažo elementus, tačiau ilgainiui ima ryškėti didelė emocinė praraja tarp veikėjų jausmų, motyvacijų ir kažko daugiau, nei atvirukinių vaizdų iš tolimų kultūrų, besitikinčio žiūrovo. Po jo lieka gluminantis jausmas, kad net ir retoje poliandrinėje visuomenėje kažkaip suveikia patriarchaliniai dėsniai ir nuo kito vyro nėščia moteris lieka netiesiogiai ištremta.

„Lokiai“ už vaidybą atiteko nepagrindinį vaidmenį filme „Maži dalykai kaip šie“ („Small Things Like These“, rež. Tim Mielants) atlikusiai Emily Watson ir Sebastianui Stanui, kuriam filme „Kitas žmogus“ („A Different Man“) teko vaidinti vidines ir išorines turbulencijas išgyvenantį nelaimingą vyrą, dėl visko kaltinantį sunkią savo ligą. Jei būtų mano valia, šį apdovanojimą padalinčiau perpus su tame pačiame filme vaidinančiu Adamu Pearsonu, kurio personažas savo žavesiu ir stereotipų apie sunkiomis, kūną deformuojančiomis ligomis sergančius žmones laužymu tiesiog prikausto prie ekrano. Pagal jo veidą buvo sukurta ir Sebastiano Stano filmo pradžioje dėvima kaukė, kuri leido įsitikinti, kad grimas niekada neatstos to, kas tikra. Paskutinis „Sidabrinis lokys“ buvo skirtas psichologinio siaubo trilerio „Velnio vonia“ („Des Teufels Bad“, rež. Veronika Franz ir Severin Fiala) operatoriui Martinui Gschlachtui, nufilmavusiam tamsius XVIII a. laikus Austrijos kaime, kur dievobaimingi ir nelaimingi žmonės atlikdavo kraupius veiksmus.

„Encounters“ konkurse geriausiu išrinktas Guillaume’o Cailleau ir Beno Russello stebimosios dokumentikos filmas apie radikalius ZAD aktyvistus „Tiesioginis veiksmas“ („Direct Action“). Vengdamas stereotipinių protestus dokumentuojančių vaizdų, filmas beveik keturioms valandoms nukelia į stipriomis idėjomis ir veiksmais gyvenančią bendruomenę ir per tokią ilgą trukmę stimuliuoja žiūrovo mintis apie kovą su pačiomis opiausiomis pasaulio problemomis.

Berlinalės rezultatai leidžia toliau spekuliuoti apie tai, kaip šiandien reikia pabėgimų nuo realybės ir alternatyvų nebeveiksmingam pasauliui, ir kartu siunčia žinią apie vis svarbesnę ir matomesnę dokumentinio kino vietą ne tik dokumentikos, bet ir bendroje kino kultūroje.