Kinas
Ne kartą teko įsitikinti, kad vyrai sentimentalesni už moteris (atleiskite už seksizmą). Šį neišankstinį nusistatymą patvirtino ir ką tik kino teatruose pasirodęs Seano Durkino filmas „Geležiniai gniaužtai“ („The Iron Claw“, JAV, D. Britanija, 2023). Jei ne muilo operos verta pabaiga, galėtum pamanyti, kad režisieriui, sukūrusiam psichologinį trilerį „Marta Marsė Mei Marlena“ (2011), buvo sunku ką išspausti apie vieną Teksaso šeimą, įsitikinusią, kad yra prakeikta. Motina sūnus nuo prakeiksmo bandė apsaugoti per religiją, tėvas – per amerikietiškas imtynes.
Filme pasakojama apie tikrą Von Erichų šeimą – tėvą Fritzą ir jo sūnus (yra ir dvi moterys, tačiau jos „ne prie ko“). 6-ajame dešimtmetyje Jackas Adkissonas tapo profesionaliu imtynininku, pasivadino Fritzu Von Erichu – nacių „antžmogiu“, o prieš imtynes dėvėdavo apsiaustą su svastika (filme tai nutylima ir neparodoma). Sumažintas ir sūnų skaičius, kurių su žmona Doris susilaukė net šešių, – penki jų mirė ar nusižudė dar tėvui esant gyvam. Geležiniu gniaužtu buvo vadinamas Fritzo firminis judesys, kai savo pirštų kombinacija oponento galvą jis spausdavo tol, kol pasipildavo kraujas. Nors kartą mačiusiems amerikietiškąsias imtynes gali kilti abejonių, ko jose daugiau – vaidybos ar realybės.
Filme savamokslis Fritzas (Holt McCallany) žino, kad sėkmė pasiekiama sunkiu darbu, – kam tas išsilavinimas. Savo neišsipildžiusias svajones ir vienintelį gyvenimo tikslą – turėti čempiono diržą – jis perduoda sūnums: vyriausiajam Kevinui (Zac Efron), Keriui (Jeremy Allen White), Deividui (Harris Dickinson) ir Maikui (Stanley Simons). Filmo pavadinimas referuoja ne tik apie priešininkams siaubą turintį kelti triuką, bet ir apie sūnų, švelniai tariant, auklėjimą. Patriarcho griežtas žodis ar žvilgsnis verčia sūnus peržengti tiek fizinės, tiek psichologinės ištvermės ribas.
Filmas galėjo tapti visai neprasta biografine drama apie ištisas vyrų kartas, kurios kenčia nuo konservatyvioje patriarchalinėje visuomenėje puoselėjamo toksiško vyriškumo, tačiau nežinia kodėl režisierius pasuko be galo ašaringu keliu. Gal todėl, kad itin nuosekliai laikydamasis tikrų faktų visai pamiršo personažų raidą. Taip ir lieka neaišku, kodėl sūnūs tokie neįgalūs prieš tėvą, kuriam tik žvilgtelėjus į jų pusę kiekvienas būtų pasiryžęs nusikirsti kad ir galvą.
Akivaizdu, jog filmu tikėjo ir aktoriai – jų nesveikai ištreniruoti kūnai rodo, kad buvo pasirengę bet kokiems išbandymams. Deja, kūno pritaikymas vaidmeniui nėra aktoriaus pasiekimų rodiklis – net ir daugiausia minučių gavęs Zacas Efronas primena geraširdį kartais pariaumojantį, kartais ašarojantį Halką, kuriam tiesiog gera leisti laiką su broliais, šiems su Efrono Kevinu – irgi. Susidaro įspūdis, kad ringe jie visi kovoja ne dėl tėvo užgaidų, o labiau dėl to, kad jiems tiesiog gera leisti laiką kartu. Sunku buvo įžvelgti ir režisieriaus norą papasakoti dramą apie spaudimo palaužtą ir link savidestrukcijos artėjantį individą.
Nors vienas amerikiečių kritikas Von Erichų šeimą pavadino dinastija (!) ir jos tragediją prilygino Kennedy istorijai (!), europiečiams „Geležiniai gniaužtai“ gali pasirodyti kultūriškai svetimas skečas apie imtynių kulto apsėstą teksasiečių šeimynėlę, kurią tokie pat amerikiečiai pavertė asmenybėmis. Regis, kūrybinė grupė taip pat juos labiau apdainuoja ir heroizuoja kaip kankinius. Šuoliuojant per personažus paviršiumi ir daug dėmesio skiriant 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių stiliui (tenka pripažinti operatoriaus Mátyáso Erdély puikų indėlį) – „blogiems plaukams“, ryškiems drabužiams, aptemptiems džinsiniams šortams, prakaituotiems kūnams – kyla klausimas, kuo šios šeimos istorija tokia svarbi, kad ją išvystų visas pasaulis?
Kodėl Von Erichų įsikaltas prietaras vadintas prakeiksmu? Kas tai – likimo pirštas ar vis dėlto tėvo ambicijos, privedusios sūnus iki tragiškos baigties? Kas galiausiai nutinka, kai vaikai gyvena tėvų suprojektuotą gyvenimą, kuris ir tampa prakeiksmu? Deja, per daugiau nei dvi valandas režisieriui pavyko atpasakoti tik šios šeimos istoriją, visiškai nesistengiant kvestionuoti „tradicinių vertybių“, vaidmenų šeimoje pasiskirstymo, tad antra filmo pusė tampa ašarų pakalne ir tragedijų šou su tokia pabaigos idėja, kurios nelinkėčiau nė vienam kūrėjui.
