2000-aisiais pasirodęs Rogerio Donaldsono trileris „Trylika lemtingų dienų“ (LNK, 4 d. 22.30) pasakoja apie politinę krizę, kai vos pavyko išvengti JAV ir SSRS karo. Tai nutiko 1962-aisiais. Spalio šešioliktą amerikiečių lėktuvas nufotografavo sovietų balistines raketas Kuboje. Jos per penkias minutes galėjo pasiekti ir sunaikinti bet kurį JAV miestą. Amerikiečiai nusprendė nelaukti, kol raketos bus paruoštos. Sprendimui priimti jie turėjo maždaug dvi savaites. „Trylika lemtingų dienų“ pasakoja apie šį laiko tarpsnį, skirtingų požiūrių susidūrimą Baltuosiuose rūmuose ir apie žmones, nuo kurių priklausė pasaulio ateitis. Visi filmo personažai turi autentiškus prototipus. Pagrindinis filmo herojus – prezidento Johno Kennedy patarėjas Kennethas O’Donellas, kurį suvaidino Kevinas Costneris. Įvykius ir stebime šio tarptautinės politikos specialisto akimis. Matome kariuomenės vadus, kurie siekia karo. Matome prezidento abejones ir kartu nenorą pasirodyti neryžtingam.
Be abejo, Donaldsonas siūlo kiek supaprastintą požiūrį į politiką, nors filmo autoriai perskaitė daugybę dokumentų ir išklausė kilometrus įrašytų pokalbių, vykusių Baltuosiuose rūmuose. Kai kurie jų perkelti į filmą. Bet kartu tai įtampos kupinas reginys, nors trunka ilgai – dvi su puse valandos.
Phyllis Nagy filmą „Skambink Džeinei“ (TV1, 3 d. 01.10) taip pat įkvėpė tikra istorija apie grupę moterų, vadinamąjį „Džeinės kolektyvą“, kuris 1969–1973 m. Čikagoje organizavo nelegalius abortus. Tai buvo atsakas į beveik visoje šalyje privalomą abortų draudimą. Aktyvistės padėjo tūkstančiams moterų ir tapo solidarumo, nepriklausomybės bei kovos su sistema simboliu.
Pagrindinė filmo herojė Džoi (Elizabeth Banks) kartu su vyru advokatu ir paaugle dukra laimingai gyvena gražiame priemiesčio name. Katalikiškų tradicijų dvasia išauginta Džoi puikiai atlieka žmonos, motinos ir namų šeimininkės pareigas. Jos pasaulyje, regis, nėra vietos JAV vykstančioms socialinėms ir politinėms permainoms, bet viskas pasikeičia, kai Džoi sužino, kad yra nėščia, o gydytojai beveik neduoda šansų išgyventi per gimdymą. Ligoninės konsiliumas nepritaria abortui, jai siūloma „nukristi nuo laiptų“ ar apsimesti psichiškai nesveika, todėl Džoi renkasi „Džeinės kolektyvo“ organizuotą nelegalų abortą, bet apie tai neinformuoja šeimos.
Netrukus grupės vadovė Virdžinija (Sigourney Weaver) įtikina Džoi bendradarbiauti, ir tai atvers Džoi visai naujas galimybes. Be to, kolektyvo narės kiekviena savaip įkūnija moterų solidarumą. Taip filmas tampa pasakojimu apie emancipaciją: paklusni namų šeimininkė, nuo partnerio finansiškai priklausoma moteris pradeda atrasti save, prisijungia prie „Džeinės kolektyvo“, supranta, ko jai stigo ankstesniame gyvenime, išdrįsta palikti komforto zoną ir net užsirūko pirmą marihuanos suktinę. Tačiau ilgai slėpti nuo vyro ir dukters, kur taip dažnai išeina iš namų, nepavyks.
Nagy rašė Toddo Hayneso filmo „Kerol“ scenarijų, bet „Skambink Džeinei“, deja, perdėtu subtilumu pasigirti negali: vyrų personažai primena karikatūras, filmui stinga ryškaus antagonisto, o kartais aktyvistės nugali netikėtai lengvai, bet, manau, daliai žiūrovų bus priimtina optimistinė jo gaida, ypač kai ne vienam aukštam lietuvių politikui vis dar turi įtakos Katalikų bažnyčia, norinti valdyti moterų kūnus ir jų sprendimus.
Režisierius Alfonso Gomez-Rejonas filme „Srovių karas“ (LNK, 7 d. 22 val.) taip pat pasakoja autentišką istoriją, tik ji vyko daug seniau, XIX a. pabaigoje, ir rodo dviejų JAV „elektros“ magnatų – Thomo Alvos Edisono ir George’o Westtinghouse’o dvikovą. Juos suvaidino Benedictas Cumberbatchas ir Michaelas Shanonas, o jauną inžinierių Nikolą Teslą, kurio genialumo Edisonas nepamatė, – Nicolas Houltas.
Scenaristas Michaelas Mitnickas „Srovių karo“ scenarijų nusprendė parašyti po to, kai studijuodamas mokomajai užduočiai pasirinko Edisono monologą. Tada jis sužinojo, kad elektros kėdės, kaip mirties bausmės vykdymo įrankio JAV kalėjimuose, pasirinkimas buvo Edisono ir Westtinghouse’o karo dėl elektros tiekėjo pirmosios vietos rezultatas. Šis epizodas, kaip ir dar daug faktų bei personažų, sudaro pusę filmo pasakojimo, taip pat galima pasikartoti fizikos žinias. Antroje dalyje daugiau sužinome apie Edisoną (beje, save laikiusį ir kino išradėju), Westtinghouse’ą. Tačiau režisierius nuolat bando nutolti nuo klasikinio įsivaizdavimo, kas yra biografinis filmas, – kamera skraido po veikėjų kabinetus ir elektrines, garso takelyje pulsuoja elektroninės kompozicijos ir, tiesą sakant, pagrindiniai personažai, nepaisant talentingų aktorių pastangų, nesužadina stipresnių jausmų, nors abu myli savo protingas žmonas.
Šeštadienio vakarą (LRT, 2 d. 22.30) nepakenks Ivano Calbéraco komedija „Studentė ir ponas Anri“. Ji apie pensininką Anri, kuris dėl pašlijusios sveikatos nebegali gyventi vienas. Iškilus grėsmei atsidurti senelių globos namuose, Anri sutinka su sūnaus (Guillaume de Tonquédec) siūlymu išnuomoti kambarį studentei Konstans (Noémie Schmidt). Siužetas gal ir nelabai originalus, bet „Studentė ir ponas Anri“ sulaukė tęsinio – televizijos serialo. Puikaus aktoriaus Claude’o Brasseuro suvaidintam Anri jau septyniasdešimt aštuoneri, tačiau bjaurumo jam nestinga. Mano galva, tai gana specifinis, bet vis dėlto gyvybingumo įrodymas. Senelių namams teks palaukti.
Jūsų – Jonas Ūbis
